Vaiva Mainelytė: Mūsų misija - kelti žmonių dvasią

- Kovo 27-ąją minime Tarptautinę teatro dieną. Ką aktoriui reiškia ši diena? Kaip ją minite?

- Anksčiau tai buvo didžiulė šventė, laukiama.

O dabar, kai tokios baisybės vyksta Ukrainoje, kai žūsta kolegos, bus jau ne tas. Šiandien visos mintys ir širdis yra skirtos Ukrainai.

Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų teatro, Nacionalinio dramos teatro, direktorius Martynas Budraitis taip padeda nuo karo Ukrainoje pabėgusiems žmonėms - labai daug jėgų ir pastangų įdeda surasdamas jiems butus.

Ir mano kolega Regimantas Adomaitis, kurį myliu, kuriuo žaviuosi, priėmė motiną su dviem paaugliais į savo butą. Jei tik aš galėčiau...

Bet gyvenu 15 kvadratų kambary, o kitame gyvena mano anūkas.

Labai sunku švęsti Teatro dieną, kai širdis kraujuoja. Bet mūsų tokia misija - ar tau blogai, ar gerai, uždanga atsidaro ir turi bendrauti su žiūrovu.

Žinoma, ir tau pačiam tai padeda, nes tuo metu tu viską užmiršti, lieka tik tavo personažas, žiūrovas. Ir ta akimirka. Mūsų profesija lyg kario - visada turi būti pasiruošęs žengti į sceną.

- Ką pasakytumėte apie posakį „kai žvanga ginklai - mūzos tyli"?

- Nesąmonė. Mūsų misija yra kelti žmonių dvasią, duoti viltį per muziką, dailę, per spektaklius.

Ačiū Dievui, kad mes dar turime šitą galimybę. Ir mes, menininkai, taip palaikome savo žmones, nes visi dabar pasimetę.

Nesitikėjome, kad šiais laikais įvyks kažkas panašaus, kas dabar vyksta Ukrainoje. Po tragiškos Sausio 13-osios gyvenome po saulėtu dangumi, kaip sakoma.

O dabar kiekvieną dieną atsikeliu ir meldžiuosi už tas kenčiančias motinas, už tuos vyrus, berniukus, kurie Ukrainoje gina savo žemę. Dieve, padėk.

- Gimėte 1948-aisiais, praėjus trejiems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ar jautėte jo padarinius?

- Ką mes jautėme? Baimę. Nors buvau maža, bet daug ką pradėjau suprasti.

Juk dar 1953 metais buvo trėmimų į Sibirą, dar buvo ir miško broliai, girdėdavau kalbas, kaip aikštėse suguldyti būdavo partizanų kūnai. Žmonės bijojo sakyti, ką galvoja.

Prisimenu, kaip mane tildydavo mama. Su motinos pienu mes buvome įkvėpę tą baimę. Daug laiko praėjo, kol tos baimės atsikračiau.

O dabar vėl tas Rusijos žmogėnas, net nežinau, koks žodis turėtų būti tokiam išprotėjusiam prezidentui, kuris gyvena kaip pasakų drakonas apėmęs pilis, aukso luitus, aplink vilos, bunkeriai, viskas po jo kojomis, bet jis dar viso pasaulio užsimanė.