Rolando Pakso kalba Aukščiausiojo Teismo kolegijos posėdyje

Viešoji egzekucija, kuri mano atžvilgiu vyksta jau daugelį metų, turi vieną vienintelį tikslą - formaliai pagrįsti kvazipolitinės sistemos įvykdytą perversmą.



Įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs demokratinėje valstybėje. Tačiau ne Lietuvoje.



Po 2004 - aisias metais paskelbto „konstitucijos dvasių" verdikto tapo „leistina" perlipti Konstituciją, persekioti asmenį valstybės vardu, sutrypti žmogaus teises, viešai susidoroti.



Visa valstybės teisinė sistema tebėra įtraukta į šį užsitęsusį politinio persekiojimo ritualą.



Beprasmiška klausti, kiek tokiame procese gali būti teisėtumo, žmogiškumo, laisvo sprendimo ar moralinio jausmo apraiškos?



Gerbiami Teisėjai!



Antrą kart stoviu Aukščiausiojo Teismo akivaizdoje.



Pirmą kartą šiame paskutinės (ir tuo pačiu galutinės) instancijos teisme turėjau pareigą būti 2005 metais.



Tada Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nepabūgo mesti iššūkį politiniams sąmokslininkams, atmesdama Generalinės prokuratūros prašymą ir panaikindama Apeliacinio teismo nuosprendį, kuriuo buvau pripažintas neva atskleidęs valstybės paslaptį.



Protu nesuvokiama, jog toji vadinama „valstybės paslaptis" - pramanas, sukonstruotas Valstybės saugumo departamento kuluaruose iš nekontroliuojamo ir nesankcionuoto sekimo bei slapto telefoninių pokalbių pasiklausymo nuogirdų, virto kaltinimu Respublikos Prezidentui ir buvo lukštenamas visų lygių teismuose, pradedant Konstituciniu...



Tuomečio Aukščiausiojo Teismo teisėjai sutriuškino absurdiškais įkalčiais grindžiamą bylą.



Taip žlugo dar vienas iš dvylikos (bene paskutinis) nepagrįstų kaltinimų virtinės, kurios tikslas buvo pateisinti prieš visuomenę melą, kad valstybės perversmas - toji beribė politinė niekšybė - yra tikrasis demokratijos triumfas.



Politinis susidorojimas su Prezidentu tada daugeliui buvo tikras sąžinės, moralės ir įsitikinimų tvirtumo išbandymas.



Tačiau tai, kas Aukščiausiame Teisme atsitiko bemaž prieš šešiolika metų, pasirodo, tebuvo teisingumo iliuzija!



Vėliau - 2011 metų sausio 6 dieną paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos sprendimas dėl mano atžvilgiu pažeistos Europos Žmogaus Teisių Konvencijos iki dabar tikslingai nėra įgyvendinamas. Nepaisant Europos Tarybos Ministrų komiteto raginimų, nepaisant sustiprintos priežiūros bylai nuo 2014 - ųjų metų, nepaisant rimtų sankcijų grėsmės valstybei!



Maža to, Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas 2014 metų kovo 25 dieną konstatavo, jog Lietuva, visam gyvenimui suvaržiusi teisę dalyvauti rinkimuose, pažeidė Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 25 straipsnį ir tuo pačiu politines teises „balsuoti ir būti išrinktam per reguliariai rengiamus teisingus rinkimus remdamasis visuotine ir lygia rinkimų teise, slaptu balsavimu, kurie garantuoja laisvą rinkėjų valios išreiškimą."



Norėčiau pabrėžti, jog daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje viešpataujantis politinis isteblišmentas yra nebylus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimui ir Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių komiteto raginimui atkurti teisingumą.



„Kas galėtų paneigti", kad ir ši - dabartinė „byla" nėra „figos lapas" mano atžvilgiu neįgyvendintiems tarptautinių institucijų sprendimams pridengti?



Čia, Lietuvos Respublikos Aukščiausiame Teisme klausiu, kodėl Rolandui Paksui neveikia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ?



Kodėl Jungtinių Tautų žmogaus teisių institucijų sprendimai bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatos negalioja mano pilietinėms ir politinėms teisėms?



Aukščiausiasis Teisme,



Žinau, kam asmeniškai turėčiau būti „dėkingas" už šią egzekuciją, už prezidentinę apkaltą, už sufabrikuotas bylas, sudaužytą politiko karjerą, pažeminimą ir diskriminaciją.



Prekyba poveikiu švelniai tariant yra daugiaprasmis apibrėžimas.



Šis Baudžiamajame kodekse atsiradęs prieštaringas reglamentavimas, politikų įtakojamų teisėsaugininkų ir prokurorų rankose tampa ginklu, kuris neretai yra panaudojimas kaip politinio susidorojimo įrankis.

Pagaliau, kaip viso to įrodymas - naujas nuolatinio ir kryptingo persekiojimo epizodas.



Neteisėtai slapta įrašytas dviejų asmenų pokalbis, kurio turinys iš esmės yra niekinis (ką patvirtino ir lingvistinė ekspertizė), prokuroro interpretacijų pagrindu virto kaltinimais byloje, kuri turėjo būti nutraukta dar ikiteisminio tyrimo stadijoje, kuri neturėjo realaus pagrindo iš viso būti pradėta.



Kaip ir tada, prieš šešiolika metų, taip ir dabar turime reikalą su „laužtais iš piršto", neteisėto slapto pasiklausymo metu atsiradusiais tariamais „argumentais".



Gerbiamieji,



„Aukščiausiasis Teismas gali viską!" - kažkada sakė šviesios atminties advokatas Vytautas Sviderskis.



Aukščiausiasis Teismas turi išimtinę teisę formuoti vienodą teismų praktiką taikant įstatymus.



Būtent, Aukščiausiasis Teismas, kaip teisingas teismas gali nešališkai bei objektyviai įvertinti visas šios bylos atsiradimo aplinkybes, išsklaidyti „konstitucijos dvasių" paskleistą rūką ir apsaugoti Lietuvos teisinę sistemą nuo tokių absurdiškų procesų ateityje.



Dėkoju už dėmesį!