Neišsipildžiusi Stalino svajonė: kaip sovietai ruošėsi puolimui prieš Vokietiją

Daugiausiai svarstyti ūkio reikalai, todėl pagrindinė L. Berijos užduotis buvo prižadėti visiems prašytojams parūpinti vergų, padėsiančių įgyvendinti partijos iškeltus ekonominius planus.

O dar penkiomis dienomis anksčiau Stalinas surengė panašaus masto susirinkimą, kuriame patvirtino puolimo prieš nacistinę Vokietiją planą. Generalinio štabo viršininko pavaduotojas Nikolajus Vatutinas pasižymėjo, kad puolimas turėjo prasidėti 1941 m. birželio 12 d., o pagrindinis operatyvinis planas vadinosi „Pietų variantu“ ir numatė pagrindinį puolimą per Ukrainos Galiciją.

Taigi, po 3 mėn. Sovietai turėjo pulti Trečiąjį Reichą, tačiau to padaryti nespėjo dėl tipiškai sovietinės priežasties – pavėlavo. Raudonoji armija nespėjo sukoncentruoti pajėgų ir Vermachtas smogė pirmasis. Tiesa, visu mėnesiu pasivėlino ir vokiečiai, bet jų smūgis akimirksniu pavertė visus karinius sovietų planus makulatūros krūva.

Viską prižiūrintis NKVD

Ukrainoje atverti slapti sovietų archyvai leidžia pažvelgti į anksčiau nežinomą to meto planų pusę – NKVD vaidmenį planuotame bolševikų žygyje į vakarus.

Dokumentai rodo, kad Maskva apsisprendė pulti 1939 m. rugpjūtį. Tuomet ir prasidėjo atitinkamų planų bei įsakymų ruošimas visoje šalyje. Skirtingai, nei prieš karą su Suomija, pasiruošimai vyko tyliai – nesakmbėjo dainos iš serijos „Pasitik mus, Suomi, gražuole!“. Pirmoji užduotis saugumiečiams buvo sustiprinti aviacijos gamyklų „operatyvinį aptarnavimą“ – išgaudyti „antisovietinį pogrindį“ ir „kenkėjus“. Iš tiesų tai reiškė suversti kaltę daugybei niekuo dėtų žmonių dėl aukšto avaringumo sovietų gamyklose.

NKVD taip pat turėjo prižiūrėti, kad visa šalies ekonomika būtų „pastatyta ant karo stovio bėgių“. Tai gali pasirodyti keista, tačiau daugelį didžiausių SSRS įmonių čekistai kontroliavo tiesiogiai arba įmonių vadovai būdavo NKVD agentais.

Todėl 1939 m. NKVD išleido visą seriją įsakų dėl gamyklų ir įmonių „mobilizavimo“ – jų (ypatingai karinės paskirties įmonių) produktyvumo didinimo. Pavyzdžiui, Charkovo tankų gamykla turėjo per trumpiausius terminus pagaminti 2,5 mln. rankinių granatų, o Mariupolio radiatorių gamyklą – pateikti dešimtis tūkstančių papildomų detalių sunkiesiems tankams BT.

Daugeliui gamyklų įsakyta metų planą įvykdyti iki rugpjūčio pabaigos. Ypatingai aktyviai NKVD dirbo Ukrainoje, per kurią turėjo eiti pagrindinio raudonarmiečių smūgio maršrutas – saugumiečiai privalėjo užtikrinti, kad sovietų armijai nieko nepritrūktų. Ir visą šią „mobilizaciją“ lydėjo teroroas. Kartu su gamybos planais gamyklos gaudavo ir griežtą nurodymą, kad dėl kiekvienos nesėkmės ar vėlavimo būtų išaiškintas ir nubaustas konkretus „kenkėjas“.

Ukrainos NKVD viršininkas 1941 m. kovą rašė: „Kai kurie saugumo padalinių vadovai turbūt ne iki galo supranta saugumo organams iškeltų uždavinių svarbumą. Tokią padėtį toliau laikysiu nepriimtina“. Iš šių žodžių galima spręsti, kad NKVD viršūnės 1941 m. pradžioje buvo nepatenkintos per mažais išaiškintų „kenkėjų“ skaičiais ir saugumiečiams vietose buvo įsakyta aršiau medžioti „šnipus, kenkėjų-diversantų ir teroristų organizacijas ir grupes bei kitas kontrrevoliucines formuotes“.

Velnių gaudavo ir patys saugumiečiai. 1940 m. sausį Ukrainos vidaus reikalų narkomas M. Gorlinskis rašė, kad NKVD padaliniai nepakankamai aktyviai dirbo kai kuriuose respublikos regionuose ir įsakė NKVD padalinių vadams „asmeniškai ir niekuo daugiau nepasitikint, patikrinti mobilizacijos darbų vykdymo padėtį ir tiesiogiai raportuoti Ukrainos NKVD vadovybei“.

Priešai tarp raudonarmiečių

1940 m. sausio viduryje, Ukraina, kaip veikiausiai ir kiti numatomo puolimo kelyje atsidūrę SSRS kraštai faktiškai jau gyveno karo padėties režimu.

Nuolatinės „kaltųjų“ paieškos reiškė ir tai, kad visos sovietinio valstybės mechanizmo šakos badė pirštais viena į kitą. Raudonoji armija, kurią taip pat budriai prižiūrėjo, kiekviename dalinyje buvę NKVD pareigūnai – „osobitsai“ (beje, tas pačias pareigas daug vėliau ėjo ir Vladimiras Putinas, išdidižiai pats save vadinantis žvalgu), dažnai kaltino gamybininkus arba transportininkus, o tai reiškė netiesioginius priekaištus pačiam NKVD.

Kariškių skundai išryškino ir bendrą sovietų pramonės ir infrastruktūros nepasirengimą didelio masto karo veiksmams – gamyklų produktyvumas buvo per žemas, labai trūko geležinkelių šakų, o transporto infrastruktūra buvo atsilikusi.

Kijevo ypatingosios karinės apygardos vadas rašė Ukrainos NKVD viršininkui I. Serovui: „Karo veiksmų teatras vakarų kryptimi paruoštas ypatingai nepatenkinamai, kas karo atveju gali baigtis dideliais žmogiškosios jėgos nuostoliais ir apsunkinti operacijos vykdymą“.

Ypatingai kariškiai skundėsi, kad trūksta geležinkelio linijų pasienyje su Lenkija (tuo metu jau okupuota vokiečių). Puolimui besirengiantys sovietų generolai „pamiršo“, kad visa transporto infrastruktūra prie vakarinių SSRS sienų buvo statoma, kaip gynybinė, o tai reiškė, kad buvo sąmoningai neišplėtota siekiant apsunkinti sovietų priešų puolimą. Tokia padėtis pati buvo ir Vengrijos pasienyje.

NKVD atsakydavo kariškiams dar aktyvesnėmis „priešų“ paieškomis jų gretose, nors ši veikla ir taip buvo suintensyvinta po gėdingos „pergalės“ kare su Suomija. Kaip liudija archyvų dokumentai, sekami buvo visi – nuo eilinio iki aukšto rango karininko. Vienas iš didžiausių „pavojų“, kuriuos matė NKVD – sovietų valdžiai nelojalūs karininkai. Saugumiečiams įsakyta tikrinti kiekvieną į dalinius Ukrainoje paskiriamą karininką, rinkti ir tirti galimai juos kompromituojančią informaciją. NKVD patikrinimo nepraėję karininkai į dalinius nebūdavo skiriami.

Įgyvendinę įsakymus dėl kariškių sekimo griežtinimo priešakiniuose daliniuose, saugumiečiai ėmėsi to paties užnugario daliniuose ir atsargos karininkų atžvilgiu. Pastaruosius, matyt ketinta vėl šaukti į tarnybą, kai tik prasidės karas.

Priešo planų nesužinojo, kenkėjų neišgaudė

Tuo pat metu armijos žvalgyba dėjo visas pastangas kuo tiksliau įvertinti Vermachto galimybes ir ieškojo tinkamiausių kelių kuriais į Vokietiją turėjo pajudėti sovietų tankų lavinos. Archyvų dokumentai rodo, kad tinkamiausiu pagrindinio smūgio maršrutu laikytas Lvovas ir pietvakarių Lenkija.

Tai turbūt suprato ir vokiečiai, nes sovietų žvalgybos raportuose teigiama, kad būtent šiuose rajonuose nuo 1940 m. Vermachtas itin aktyviai statė įtvirtinimus. Ypatingas dėmesys skirtas Liublino ir Krokuvos gynybai. Daugybė įtvirtinimų statyta upių pakrantėse, išskyrus Vyslą, kuri dėl savo vandeningumo savaime buvo rimta kliūtimi bet kokiai puolančiai armijai.

Sovietai savo ruožtu tiesė vis naujus kelius ir jau įsivaizdavo, kaip peržengs Reicho sieną ir puls iškart trimis kryptimis – per Liubliną į Varšuvą ir Petrukovą bei į Krokuvą. Mažesnės puolamosios operacijos planuotos ir į šiaurę bei pietus nuo minėtų krypčių.

Sovietų žvalgybos nuomone, pergalę turėjo užtikrinti prasiveržimas per Krokuvą.

Vengriją, kuri taip pat buvo sovietų kelyje į pergalę, tikėtąsi įveikti be didesnių sunkumų. Žvalgyba pranešinėjo, kad visi vengru darbai įtvirtinant pasienį buvo nepakankami. Tiesa, pripažinta, kad sparčiam sovietų judėjimui gali trukdyti kalnuota vietovė, o kalnuose įsitvirtinę vengrų daliniai galėjo rimtai pasipriešinti.

NKVD žvalgyba taip pat nesnaudė, tačiau jai buvo nurodyti kiti prioritetai, o svarbiausia – išsiaiškinti, kada Vermachtas ketina pats pradėti puolimą. NKVD pavaldūs pasieniečiai nuolat stebėjo vokiečių ir vengrų dalinių judėjimą pasienyje.

NKVD agentūra kitoje sienos pusėje taip pat rinko duomenis apie pasienio gyventojų nuotaikas. Sovietai tikėjosi, kad pradėjus puolimą, lenkai pasitiks juos kaip išvaduotojus.

Tuo pat metu saugumiečiai atidžiai klausėsi, ką kalbėjo civiliai sovietų pusėje. Mobilizaciją matantys vakarinių SSRS karštų gyventojai galėjo įtarti, kad ruoštasi karui ir imti niurzgėti, o tai reiškia – taptų „antisovietiniais elementais“.

Taip pat buvo nemažas skaičius lenkų belaisvių. Kad jiems nešautų į galvą pasinaudoti karu ir sukilti, NKVD nusprendė jiems duoti užsiėmimą – belaisviai masiškai įdarbinti tiesti kelius. NKVD dokumentai rodo, kad nerimauti buvo dėl ko. Kai kurie belaisviai lenkai gana atvirai kalbėdavo apie tai, kad prasidėjus karui kausis „lenkiškos – vokiškos“ kariuomenės gretose.

Galvos skausmą NKVD kėlė ir bolševikams meilės nejaučiantys ukrainiečiai. Vakarų Ukrainoje buvo mobilizuota daug vietos gyventojų, bet jais buvo beveik visiškai nepasitikima. Saugumiečiai raportavo, kad ukrainiečiai „skundėsi gyvenimu SSRS ir keikė sovietų valdžią. Pasak NKVD dokumentų, nemažai ukrainiečių ketino vos prasidėjus karui „apsukti kulkosvaidžius į sovietų karių pusę“.

Kaip žinome, sovietai taip ir nespėjo pasiruošti savo didžiajam puolimui. NKVD taip pat nesugebėjo nei priversti jų kontroliuotą pramonę dirbti pakankamai greitai, nei išsiaiškinti, kada ketino pulti vokiečiai. Akivaizdu, kad „liaudies priešų“ taip pat nepavyko išgaudyti nei civilių, nei raudonarmiečių tarpe.

1941 m. birželio 22 d. į SSRS įsiveržė vokiečiai ir NKVD baimės pasitvirtino – daugybė ukrainiečių, o ir kitų tautybių karių nesipriešino vokiečiams, o nemažai jų ėmėsi ginklo prieš nekenčiamus bolševikus.