Kur slypi didžioji Europos interesų išdavystė?

(2)

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai" komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius BUTKEVIČIUS.

- Kodėl prieš rusus kovoja tik čekai, kitos Višegrado šalys bei Baltijos valstybės, o štai vakariečiams su jais norisi draugauti? Iš kur atsirado tokia keista takoskyra „vieningoje Europos Sąjungoje"? Net dabar, kai čekai išvarė rusų diplomatus, o jų pavyzdžiu pasekė beveik visi Rytų europiečiai, vakariečiai liko abejingi tokioms iniciatyvoms...

Archyvų nuotr.

- Tam yra kelios priežastys. Mes nuo Jekaterinos Didžiosios laikų, t.y. maždaug 250 metų, jautėme kokios nors imperijos pulsą.

Pavyzdžiui, čekai, buvę po Austrijos-Vengrijos imperijos padu, atgavę Nepriklausomybę kaip ir mes tik po Pirmojo pasaulinio karo, prieš tai kovojo Rusijos, t.y. kitos imperijos, pusėje tik tam, kad sugriautų juos engusią imperiją.

Tačiau netrukus jie buvo priversti suvokti, kas yra rusai, ir tiesiogiai pakliuvo į sovietinės imperijos gniaužtus...

Panašiai galima pasakyti ir apie brolius lenkus, kurie drauge su mumis pakliuvo tiesiai į Rusijos pinkles ir paskui keturiuose kruvinuose sukilimuose veržėsi į laisvę...

Beveik visų Rytų Europos tautų istorija panaši - nuolatinė kova už išlikimą, pakliuvus tarp kelių imperijų girnų, todėl mes gerai suvokiame, kas tas imperinis mąstymas ir kokius nuostolius mūsų tautoms jis nuolat neša.

Mes jaučiame alergiją visoms imperijoms, ne tik rusiškajai. Anksčiau nei kiti jaučiame ir matome, kada prie mūsų artinasi imperinis gaivalas. Ir ne tik buvusių imperijų anachronistinis gaivalas, kurį šiuolaikiniame pasaulyje išpažįsta nebent Vladimiras Putinas.

Mes pastebime imperinio mąstymo apraiškas, atgimstančias įvairių „tinklinių valstybių" bei didžiųjų transnacionalinių korporacijų pavidalu arba net dabartinių ES vadovų galvose, bandančių primesti absurdiškiausią ideologiją visiems, kad tik išsaugotų savo bei savo šeimininkų įtakas.

Visa tai jaučiame savo kailiu ir kai tik tokias apraiškas pajuntame, mums iškart pasišiaušia plaukai...

O vokiečiai, prancūzai - kaip čia gražiau pasakius, kad neįžeisti... Vokiečiai yra labai paklusni tauta. Ne veltui jų didieji poetai nuolat keikė tėvynainius. Pakanka prisiminti jų kurtą III Reichą ir nuolankų tarnavimą jam, vėliau jie taip pat paklusniai bei drausmingai tarnavo sovietinei imperijai, sukurdami pačią efektyviausią ir žiauriausią specialiąją tarnybą buvusiame Varšuvos pakto lageryje...

Tai yra specifiniai žmonės. Štai ir dabar jų bandymas užmiršti, ką su jais išdarinėjo Vokietiją okupavę rusai - šimtai tūkstančių išprievartautų moterų, milijonai nužudytų civilių, kraujuose paskandinta Prūsija bei visa tai, kas trukdytų jų ramiam biurgeriškam miegui po bokalo alaus (tik tas bokalas ir beliko iš senosios Vokietijos), - yra apgailėtinas.

Tokie patys apgailėtini yra ir jų politikai. Kol Vokietijai tebevadovauja Angela Merkel su komjaunuoliška praeitimi ir gerom rusų kalbos žiniom, tol problema nesispręs.

- Tačiau sakoma, kad netrukus A.Merkel laikus prisiminsime kaip „aukso amžių": didžiausi Vokietijos portalai prognozuoja, kad netrukus ten į valdžią ateis „žalieji", kuriuos daug kas atvirai vadina labiau „raudonaisiais"...

- Taip, iš pradžių būna žalias, o kai prinoksta - paraudonuoja... Panašu, kad taip ir nutiks, todėl kažko gero tikėtis nereikėtų.

Jie įsivaizduoja, kad žįsti V.Putino spenį yra didelė laimė. Vokietijos pramoninis kapitalas yra tampriai ir efektyviai susijęs su Rusijos energetiniais resursais. Nuo Petro I laikų, kai vokiečių „slabados" gyveno visoje Rusijos imperijoje, vokiečiai, būdami geresniais darbininkais bei vadybininkais už vietinius, iš esmės ir sukūrė Rusiją, kurią iš jų vėliau atėmė bolševikai.

Dabar ir vėl jie gali ją melžti - visiškai nesvarbu, kad kartais tai atsisuka prieš juos pačius, pažeminant jų garbę ir orumą. Tiesiog tas spenys, kurį jie gavo, jiems yra priimtinas...

- Europoje dar yra prancūzai, kurie taip pat pretenduoja į vadovaujančius vaidmenis...

- Su prancūzais situacija ne geresnė. Nuo tų laikų, kai Paryžių užėmęs kazokas, nusimovęs kelnes prancūzaitei šaukdavo „bistro, bistro...", praėjo per mažai laiko, kad išaugtų jauna drąsi karta, kuri pamirštų bet kokias imperinio mąstymo apraiškas.

Prancūzai iki šiol svajoja apie prancūzišką imperiją, jie iki šiol siunčia savo valdomus svetimšalių legionus į buvusias kolonijas ir ten tvarkosi, kaip panorėję...

Imperijos mylėtojas visada atjaus kitą imperijos mėgėją ir jam padės, kad kiti nelįstų į jų darželį.

Lietuvą ir Lenkiją kažkada draugiškai pasidalino trys imperijos ir suėdė... Tiems Rusijos apologetams, kurie reiškiasi įvairiuose komentaruose ir kiauksi prieš anglosaksus, aš tegaliu pasakyti, kad anglosaksai negeresni, gal net blogesni, bet, mūsų atveju, jie visada buvo šiek tiek toliau...

- Kadangi pradėjote apie anglosaksus, prisiminkime, jog ponas Džo Baidenas jau paskambino V.Putinui ir susitarė susitikti su juo šią vasarą. Kaip manote - apie ką jiedu šnekėsis?

- Džo Baidenui kalbėtis su žmogumi, kurį neseniai pavadino „žudiku", nėra labai patogu... Žinoma, jie kalbėsis apie naująją pasaulio tvarką. Ir tai yra V.Putino naratyvas. V.Putinas bandys išaiškinti, jog vienpoliariniam pasauliui atėjo galas ir kad jis taip pat turi, tegul ir ne patį didžiausią, bet vieną iš šio pasaulio polių, ir jis sutinka, jog pasaulis taptų tripoliariniu, nes trečiasis polius maskatuoja kažkur ties Kinija...

Tokiu būdu jis bandys pasakyti: „Klausyk, Džo, jūs ir taip turite savo reikalų, o nuolatinis imperinis darbas užima daug laiko ir atima daug resursų... Va, žiūrėk, kaip puikiai buvo sugalvojęs Trampas užsiimti tik amerikietiškais reikalais, o tu, Džo, esi protingas vyrukas - visada mokėjai ir su kinais, ir su ukrainiečiais susitarti, todėl spręskime mūsų klausimus taip, kaip sprendžiame su savo Europos partneriais...".

Kitaip šnekant, įvairiais būdais bus bandoma amerikiečius papirkti. O kadangi demokratai geba pardavinėti netgi žydų interesus arba išduoti savo draugų NATO bloke turkų interesus tam, kad įtiktų armėniškiems lobistams (o Armėnija, kaip žinoma, šiandien yra Rusijos protektoratas), V.Putinui visa tai suteikia teisę galvoti, kad senelis Džo su visais demokratais yra paperkami.

Be to, šalia senelio Džo nuolat trainiojasi senas V.Putino draugelis Keris ir visa panašių „šrioderiukų" komanda.

Mums belieka tik pažiūrėti, kurioje rusiškoje kompanijoje po savo kadencijos įsidarbins A.Merkel - gaila, kad pardavėme Mažeikius ir ten įdarbinome buvusį JAV ambasadorių, bet gal dabar lenkai padarytų išimtį...

- Šią savaitę Vokietijos URM ministras Heikas Masas (Heiko Maas) dėstė, jog reikėtų greičiau užbaigti karą Ukrainoje ir pradėti normaliai bendrauti su rusais... Ukrainos prezidentas sako, jog su „teroristais" jis nesikalbės. Tai kaip tą karą galima užbaigti?

- Pirmiausia, H.Masui galima patarti, kad Ukrainoje susirinktų žuvusių Vokietijos kareivių kaulelius, nes kai jo politika bus įgyvendinta, jo ten niekas gali neįsileisti... Nes, jo ir panašių veikėjų supratimu, Ukraina yra neatskiriama Rusijos interesų dalis, o be Ukrainos negali būti ir Rusijos imperijos...

Taigi, vokiečiai šiandien mėgina užkurti Rusijos imperijos gaivinimo mechanizmus, o to jiems pirmiausia reikia, kad kuo labiau pridergtų amerikiečiams...

Tai, kad greta yra vis galingiau atrodantys kinai, kurie šią savo didybe alsuojančių priedurnių gaują susikiš į savo didelę kinišką terbą ir pabaigs su visomis Europos sąjungomis artimiausiu laiku, H.Masui nerūpi... O kas iš to seka?

Tai yra eilinė „senųjų europiečių" išdavystė. Tiesiog dar kartą primenu: jie išduoda ukrainiečius, atsisakiusius branduolinio ginklo mainais į savo teritorinį vientisumą, o šią sutartį patvirtino ir vokiečiai, anglai, prancūzai bei amerikiečiai. Manau, šiandien ne vienas ukrainiečių patriotas dėl to graužia nagus, bet dar ne vakaras...

- Kadangi Budapešto memorandumas sulaužytas, gal ir ukrainiečiai gali nesilaikyti sutarties sąlygų ir pasigaminti kokią atominę bombikę, kad V.Putinui nebūtų taip ramu?

- Na, nedidelę bombikę su dviem rankenėlėm, kad būtų patogu nunešti, kur reikia... Taigi, karas seniai būtų pabaigtas, jeigu ne išdavikiška europiečių pozicija.

Tas gražus viešas proukrainietiškas kalbėjimas ir tykus sangulavimas su V.Putino kompanija - štai kas yra šiandieninė Europos politika.

Jeigu ji keisis, o Dž.Baidenas sugebės padaryti bent 10 procentų iš to, ką žadėjo savo rinkėjams, šiokių tokių vilčių būtų.

Bet pirmiausia reikia nustoti dalintis tai, kas nei europiečiams, nei amerikiečiams nepriklauso, - laikytis duoto žodžio ir susitarimų.

Be to, reikia suvokti, jog Rusijos imperiją galima suvaldyti tik vienu atveju: užtikrinus Ukrainai visišką nepriklausomybę ir, davus jai pakankamai konvencinės ginkluotės, stabdyti Kremliaus avantiūras. Tai yra vienintelis sprendimas. Visi tie, kas šį sprendimą apeina ir ignoruoja, yra Europos interesų išdavikai.

 

 

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder