Lietuvoje šios karališkos žuvys jau buvo kartą išnykusios: didžiausias peilis joms – užtvankos

Šios žuvų rūšys net išbrauktos iš Lietuvos raudonosios knygos sąrašų, nes jų mūsų šalyje jau daug metų niekas nematė. Kad toks pats likimas neištiktų ir dar septynių nykstančiomis laikomų apskritažiomenių ir žuvų rūšių, specialistai deda nemažai pastangų, bet perspėja – ne viskas yra jų rankose.

„Į Raudonąją knygą reikia žiūrėti ne kaip į kažkokią amžiną duotybę, bet į ją žvelgti kaip į informaciją, kuriems gyviems organizmams reikia skirti daugiau dėmesio“, – pabrėžia Klaipėdos universiteto Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto lektorius, ichtiologas Antanas Kontautas.

Imantis apgalvotų, nuoseklių ir sumanių veiksmų, iš nykstančiųjų sąrašo gyvūnus galima ištraukti – taip nutiko, pavyzdžiui, su lašišomis. Visgi nepašalinus žuvų nykimą lemiančių priežasčių – veisk žuvis neveisęs, jų populiacija bus palaikoma tik dirbtiniu būdu.

Lietuvoje nykstančios – 7 rūšys

Į Lietuvos Raudonąją knygą yra įtrauktos 6 žuvų rūšys: aštriašnipis eršketas, auksaspalvis kirtiklis, skersnukis, ežerinis sykas, vijūnas, ežerinė rainė ir viena apskritažiomenių rūšis – jūrinė nėgė. Pasak ichtiologo, pavojai šioms rūšims kyla dėl skirtingų pamatinių priežasčių, bet visų jų pagrindinė bėda – nykstančios buveinės.

Vijūnai – lėtos tėkmės upėse, senvagėse, dumblėtuose ežeruose, tvenkiniuose ir laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose gyvenančios Lietuvoje jau tik pavienės aptinkamos žuvys. Žemėjant vandens lygiui (ypač – Nemuno deltos polderiuose), joms tinkančių gyventi buveinių lieka vis mažiau.

Nykstant, sausėjant mažiems ežerėliams, ežerinės rainės Lietuvoje tegyvena tik viename jų – bevardžiame netoli Alytaus.

Itin keistos išvaizdos jūrinėms nėgėms didžiausios grėsmės – Nemuno žemupio ir Kuršių marių vandens tarša, laivyba neršto metu ir grunto kasimas Klaipėdos sąsiauryje.

Auksaspalvio kirtiklio populiacijos mažėjimas sutapo su intensyvia upių melioracija ir vandens taršos didėjimu XX a. antroje pusėje. Taip pat šios žuvys yra jautrios taršai, ypač sintetinėms medžiagoms ir sunkiesiems metalams.

Ežeriniams sykams grėsmę kelia ne tik intensyvi žvejyba, bet ir nerštaviečių būklės blogėjimas – suvešėjusi povandeninė augalija, dugno uždumblėjimas. Jų populiaciją neigiamai veikia ir ežero vandens kokybės blogėjimas, taip pat kai kurių mitybos objektų gausumo mažėjimas.

O per pastarąjį dešimtmetį užregistruoti vos 3 atvejai, kai buvo sugauta skersnukių. Jų populiacijos mažėjimui didelę įtaką padarė sustabdytas laisvas upių tekėjimas – užtvankos, hidroelektrinė sumažino jų paplitimo arealą, apribojo nerštines migracijas.

Yra matomai ir kažkokių gamtinių priežasčių, apie kurias mes dar nelabai žinome, nes jie išnyko beveik staiga ir visose Lietuvos upėse, kur gyveno. Tai įvyko gan per trumpą laiką, maždaug 1991–1993 metais.

Karališkos žuvys – vėl Lietuvoje

Viena iš 2019 m. į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų rūšių – aštriašnipiai eršketai. Šios žuvys daugiausiai Šiaurės Amerikos vandenyse gyvena jau apie 250 metų. Europą, o kartu – ir Baltijos jūrą eršketai pasiekė apie 1200 m. ir 700 metų buvo svarbi žūklės žuvis.

A. Kontautas pasakoja, kad itin didelę užaugti galinčią žuvį žmonės vertino ir dėl mėsos, ir dėl juodųjų ikrų – vadino ją net karališka. Tarpukario metais lietuviai žvejai sugaudavo net ir 200–300 kg sveriančius aštriašnipius eršketus, tačiau šią rūšį žmonės praėjusiame amžiuje Europoje beveik išnaikino.

„Praktiškai didžiausias peilis šiai rūšiai Lietuvoje buvo užtvankos. Jos eršketams atkirto nerštavietes, į kurias jie plaukdavo iš Baltijos jūros, ir migracijos keliai buvo sunaikinti.

O kadangi žuvis bręsta ilgai, taip pat vyko intensyvus jos pergaudymas, tai XIX a. pirmoje pusėje eršketas iš mūsų vandenų po truputį ir išnyko“, – sako ichtiologas.

1975 m. Baltijos jūroje prie Palangos sugautas paskutinis Lietuvos aštriašnipis eršketas. Žuvis buvo paskelbta išnykusia, tačiau prieš daugiau nei dešimt metų pradėta reintrodukuoti, ir kasmet į Lietuvos upes išleidžiama tūkstančiai eršketų. Šiemet į Lietuvos upes numatyta įveisti apie 21 tūkst. įvairaus amžiaus aštriašnipių eršketų.

„Sunku pasakyti, kiek jų išgyvena paleistų į laisvę – tokių tyrimų nėra. Žvejai upėse praneša pagavę vieną ar kitą, tačiau tai būna specialistų išleistos žuvys. Apie natūralią populiaciją duomenų mes neturime. Visgi tikimės, kad veisimo programa duos teigiamų rezultatų“, – sako A. Kontautas.

Užtvankos trukdo daugintis natūraliu būdu

Kartą jau paskelbti išnykusiais Lietuvoje, aštriašnipiai eršketai ir dabar nėra saugūs. Nors juos jau draudžiama gaudyti, tačiau nedingo kiti jiems grėsmę keliantys pavojai: Baltijos jūros priekrančių, Kuršių marių ir Nemuno vandens tarša, Nemuno deltos seklėjimas ir užtvankos, kurios užkerta kelius į nerštavietes.

Ichtiologo A. Kontauto teigimu, užtvankos žuvims ne tik pastoja migracijos kelius, bet ir keičia jų buveines. Dėl jų, pavyzdžiui, gali keistis terminis vandens režimas – t.y., vandens temperatūra upėje bus didesnė nei įprastai.

„Užtvanka gali daryti įtaką net ne vienai šaliai. Pavyzdžiui, Lietuvoje stebime Baltarusijoje esančios Vileikos užtvankos pasekmes. Dėl jos, stovinčios ant Neries kranto, vasarą labai sušyla upės vanduo, pradeda žydėti.

Toks šiltas jis atiteka kone iki Vilniaus, ir tokios temperatūros vandenyje lašišos ir šlakio žuvų jaunikliukai nelabai gali išgyventi“, – duoda pavyzdį Jūros technologijų ir gamtos mokslų fakulteto lektorius.

Užtvankos ir kitaip veikia žuvų buveines: mažesniuose intakėliuose dėl jų gali imti trūkti vandens, o dėl užtvankų užpilamos tos vietos, kurios tiktų žuvų nerštui. Be to, dėl besikaupiančių nuosėdų keičiasi ir upės dugno gyvūnijos įvairovė, o užtvenktose vietose jos jau tampa panašesnės į mažus ežeriukus, o ne upes.

Pastangos gali ir neduoti tikrosios naudos

Viena iš priemonių nykstančioms žuvis padėti – atkurti jų išteklius į vandenis išleidžiant jau paaugintas žuvytes. Pavyzdžiui, į Lietuvą atgabenami laukinėje Kanados gamtoje gyvenančių aštriašnipių eršketų ikrai, apvaisinami ir paauginami žuvivaisos įmonėse. Būdami metų, dvejų ar vyresni eršketų jaunikliai išleidžiami į upes.

Viltį, kad tai padės sėkmingai atgaivinti populiaciją, žadina ir sėkmingas pavyzdys – specialistams tokiu būdu jau pavykę padidinti lašišų, šlakių gretas. Gausėjantys lašišų ištekliai Lietuvos vandenyse net leido šią rūšį išbraukti iš raudonosios knygos.

A. Kontautas pasakoja, kad Lietuvoje amžių sandūroje lašišų buvo likęs tik nedidelis būrys Žeimenos upėje, tačiau per 20 metų pavyko dalinai atkurti populiaciją. Dabar šias žuvis jau galima pamatyti ir Neryje, Dubysoje, Šventojoje, net Minijoje.

„Lašišų veisimo programa efektą išties davė, tačiau yra ir „bet“ – tai nėra tvaru. Jeigu lašišos bus nustotos veisti, dirbtiniu būdu didinama jų populiacija, tai greičiausiai, jų ir vėl imtų mažėti. Bėda ta, kad nėra sprendžiamas jų buveinių klausimas“, – teigia ichtiologas.

Pasak specialisto, priimant sprendimus, kurioms rūšims padėti dirbtinio veisimo būdu, visų pirma reikia įvertinti, ar jos turės tinkamų buveinių, kur galės daugintis natūraliu būdu.

„Jeigu nenaikinsime priežasčių, kurios kelia pavojų rūšiai, tuomet pastangos neduos tikrosios naudos. Įleistos į upę žuvys kurį laiką pagyvens, mes galėsim sakyti, kad turime šios rūšies populiaciją, meškeriotojai galės gal net pažvejoti, tačiau jeigu jos nesidaugins natūraliai, jų kiekis visuomet priklausys nuo specialistų pastangų“, – pabrėžia A. Kontautas.

Nuo 1985 m. žuvų tyrinėjimuose dalyvaujantis ichtiologas su liūdesiu pripažįsta, kad kažin ar kada Lietuvos upėse dar turėsime tokią žuvų gausą, kokia buvo prieš keliasdešimt metų.

„Ypač prastai buvo maždaug 1992–1998 m. Ir nors dabar situacija po truputį stabilizuojasi, bet tokių gausių žuvų bendrijų galime ir nebeturėti. Labai daug mažesnių upių yra melioruotų, kanalizuotų, o kartu yra ir didžiulis kiekis meškeriotojų, užtvankų bei pridarytų tvenkinių.

Nesprendžiant šių problemų ir neleidžiant kuo daugiau upių tekėti laisvai, „į laisvę“ išleidžiant žuvis iš tiesų tebus sukuriamos upių „fermos“, bet ne atkuriamos natūralios populiacijos“, – įspėja ichtiologas.