Vilniuje nukeltas Petro Cvirkos paminklas

Nuo nepriklausomybės atkūrimo diskusijų keliantį paminklą sostinėje popiet, stebint apie šimtui susirinkusių gyventojų ir savivaldybės atstovų, nuo postamento nuėmė savivaldybės įmonės „Grinda“ darbuotojai.  

Galimybė nukelti paminklą atsirado šią vasarą ekspertams išbraukus jį iš kultūros vertybių registro, tam pritarė ir sostinės taryba.

Nukeltas paminklas bus saugomas savivaldybės įmonės „Grindos“ aikštelėje, vėliau jis kartu su Žaliojo tilto skulptūromis, nukeltomis daugiau nei prieš penkerius metus, bus perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Stebėjo ir priešininkai, ir palaikantieji

Stebėti, kaip nukeliamas paminklas, atvyko ir palaikantieji šį savivaldybės sprendimą, ir jo priešininkai.

Vienas nukėlimo iniciatorių, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, kad ateityje bus svarstoma pervadinti ir patį P. Cvirkos skverą, bet jis išliks visiems prieinama viešąja erdve. 

Anot jo, paminklas buvo pastatytas sovietmečiu, „ne rašytojui, ne už kažkokius literatūrinius nuopelnus, o sovietinės propagandos tikslais“.

„Gaila, kad 1990-aisiais, kai Vilniuje ir visoje Lietuvoje griuvo „leninai“, šita viešoji erdvė nebuvo išvaduota nuo sovietinio paveldo, diskusijos užtruko ilgai. Bet turime labai aiškų miesto tarybos, miesto atstovų priimtą sprendimą, paremtą tvirtais istoriniais argumentais, kuriuos pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, kad Petras Cvirka pirmiausia buvo politinis veikėjas, kuris kolaboravo su vietine valdžia“, – teigė V. Benkunskas. 

61-erių atsargos savanoris, šaulys Vidmantas Kuprevičius, mano, kad nukelti paminklą reikėjo dar 1989-aisiais, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo priešaušryje.

„Jis buvo išdavikas dar Smetonos laikais, kai lakstė pinigų į Rusijos ambasadą, yra komunacis (...). Jam, kaip rašytojui, nepastatytas paminklas. Iš tikrųjų, Cvirkai yra pastatyti du paminklai, kurie ir stovės: vienas jų – Rasų kapinėse, bareljefas ant jo antkapio, kitas paminklas vadinasi „Lakštingala“, tragiško likimo skulptoriaus, kuris protestuodamas prieš sovietus susidegino“, – kalbėjo V. Kuprevičius.

Taip pat paminklo nukėlimo pažiūrėti atvykusi Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė Nijolė Oželytė BNS teigė, jos pro Cvirkos paminklą dar vaikystėje eidavo į mamos darbą.

„Aišku, visa tai nyksta. Būtų gerai, kad visa tai išnyktų iš žmonių smegenų, tas rusiškas ženklas. Kodėl sakau rusiškas – todėl, kad vis dėlto prisidengti menininko talentu, kaip tai šiandien daro Rimas Tuminas, ir būti neatsakingu už savo kalbas, savo veiksmus viešojoje erdvėje, vis dėlto yra menkystės požymis. Jei dėl jo nebūtų nukentėję žmonės, tegu būtų stovėjęs šimtą metų. Aš nesu šalininkė, aš esu stebėtoja. Bet man bus švariau, kada jo nebus“, – sakė N. Oželytė.

D. Pocevičius: Cvirkos vaidmuo – pervertintas

Rašytojas, Vilniaus istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius, sako nesiginčijantis dėl P. Cvirkos, kaip kolaboranto vaidmens, tačiau sako, kad jo vaidmuo sovietmečiu, taip pat ir prisidedant prie represijų rašytojams, yra nepelnytai sureikšmintas.  

„Tai yra istorinis reliktas Nr. 1. Cvirka pripažintas kolaborantu – aš su tuo nesiginčiju. Bet kolaborantų, panašių, kaip jis, buvo dešimtys, jei ne šimtai – rašytojų, dailininkų, teatralų: ir Antanas Miškinis, ir Kazys Binkis, ir Liudas Dovydėnas, ir, pavyzdžiui, Kazys Binkis yra perfrazavęs religinę giesmę, sakydamas „nuo karo, maro, gelbėk mus Raudonoji armija“, – BNS kalbėjo rašytojas.

Anot jo, visuomenės kritikos smaigalyje P. Cvirka yra greta Salomėjos Nėries ir Antano Venclovos, tačiau kiti taip pat su sovietais kolaboravę menininkai liko nuošalėje.

D. Pocevičius taip pat laikosi pozicijos, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), kurio pozicija rėmėsi ekspertai, panaikinę paminklui teisinę apsaugą, savo tyrime „iškraipė istorinę tiesą“ teigdamas, jog P. Cvirka atsakingas už represijas.

„Savo straipsnyje aiškinau, kad Cvirka nepasirašė jokio dokumento, dėl kurio būtų represuoti, nukentėję kiti rašytojai. Visa tai – melas. Taip, jis buvo kolaborantas, jis atliko savo pareigas, pasirašydavo dokumentus, bet nė vienas dėl to nepatyrė represijų“, – tikino D. Pocevičius.

Jis sako nepritariantis istorijos retušavimams, ir į nukėlimą atsinešė plakatą su Sąjūdžio metais populiaria kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo citata, skelbiančia, kad „tas visam gyvenimui tapdavo mankurtu, vergu, pamiršusiu savo praeitį“. 

„Per tuos trisdešimt metų buvo puikiai prigaminta naujų mankurtų, kurie neprisimena savo tėvų, juo labiau senelių gyvenimo, praeities, jie žino tik vadovėlines, senukų naudojamas frazes – tremtis, partizanai. Bet kaip Vilnius vystėsi, kaip jis buvo statomas, kaip jis buvo „lietuvinamas“, visi pamiršo“, – kalbėjo D. Pocevičius. 

Baiminasi dėl parko

62-ejų Ramunė Pilkauskaitė sako paminklo nugriovimui būtent šiuo metu nepritarianti, nes jis išstovėjo visą nepriklausomybės laikotarpį, aikštė ir paminklas jai atrodo vientisas kūrinys, ir jo nukėlimas kels papildomas aistras.

„Kodėl būtent dabar, kai žmonės ir taip yra susipriešinę? Man pats parkas yra gražus – kas iš jo bus? Man labai labai gaila. Jeigu jau jį reikėjo nukelti, tai reikėjo anksčiau, o ne praėjus šitiek laiko. Tikrai, parkas gražiai sutvarkytas, jis nebebus toks gražus. Aš, pavyzdžiui, vakar atėjau ir uždegiau žvakutę“, – kalbėjo vilnietė. 

Skveras, kuriame buvo paminklas, rugsėjo pabaigoje pripažintas saugoma vertybe, savivaldybė žada neskubėti jo tvarkyti, bei pabrėžia, kad erdvė liks miestiečiams.

Muziejus: skulptūrai – atskira erdvė

Lietuvos nacionalinis muziejus žada, jog P. Cvirkos ir Žaliojo tilto skulptūroms bus skirta atskira erdvė muziejaus padalinyje – buvusioje areštinėje greta Gedimino kalno.

„Ateityje, sutvarkę buvusią areštinę, planuojame jos vidiniame kieme eksponuoti visas gautas skulptūras. Manome, kad šios skulptūros suteiks galimybę ne tik papasakoti apie sovietmetį, bet ir apie Lietuvoje vykstančius debatus dėl sovietinio paveldo. Muziejui svarbu, kad šis istorinis laikmetis nebūtų ištrintas iš atminties, nes tai, deja, mūsų istorijos dalis“, – BNS sakė muziejaus atstovas Arminas Šileikis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) pažymoje, kuria rėmėsi paveldosaugininkai ir savivaldybė, pažymima, kad P. Cvirka nuo pat 1940-ųjų, pirmosios sovietų okupacijos, palaikė ją, šlovino sovietinę valdžią, kariuomenę, jos lyderį Josifą Staliną.

Pasak LGGRTC, P. Cvirka iki mirties 1947-aisiais išliko Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu, be politinių pareigų 1945–1947 metais buvo ir Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas.

LGGRTC kaip reikšmingą faktą prideda ir P. Cvirkos 1946 metų balandžio 20-osios liudijimą sovietų ištremto poeto Kazio Jakubėno byloje, kurioje P. Cvirką kritikuoja K. Jakubėną už antisovietinius eilėraščius ir teigia, jog menininkas už tai buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. K. Jakubėnas tą pačią dieną buvo suimtas.