Vilniaus valdžiai kūrėjai rodo vieną pirštą
(1)Tokius politikų žaidimus jau įvertino ir kūrėjai - neseniai viename konkurse dalyvavo vos vienas architektas. Kaip patys menininkai juokauja, kūrėjai parodė, ką galvoja apie Vilniaus savivaldybės darbą - sostinės ponams parodytas vienas pirštas. Ir nesunku atspėti, kuris.
Konkursai baigiasi niekuo
„Vieno piršto" konkursu architektai praminė ką tik pasibaigusį Vilniaus Sapiegų parko ir jo prieigų tvarkybos idėjos atvirą architektūrinio projekto konkursą, kuris sulaukė tik vieno dalyvio. Pasak vyriausiojo Vilniaus architekto Mindaugo Pakalnio, savivaldybė nusivylusi kraštovaizdžio architektų neaktyvumu.
O architektai, skulptoriai jau seniai nusivylę sostinės ponais, kurie žlugdo pačią konkurso idėją. Kūrėjai pasipiktinę: „Kiek galima dalyvauti konkursuose, kurie baigiasi niekuo?"
Visi dar prisimena tradiciniu „niekuo" pasibaigusį praėjusiais metais Vilniaus savivaldybės skelbtą tarptautinį konkursą pasaulio teisuolių (žydus per Holokaustą gelbėjusių žmonių) paminklui sukurti. Konkurso, kuriame dalyvavo 14 kūrėjų, rezultatų skelbimas buvo 3 kartus nukeltas, kol galiausiai atsisakyta skelbti jo nugalėtoją. Kodėl? Niekas nežino. Paskelbti tik antros ir trečios vietos laimėtojai.
Vilnius kratosi Antano Smetonos
Panašu, kad Vilniaus valdžiai nepatiko ir konkursas prezidento Antano Smetonos paminklui sukurti. Nors Vyriausybės inicijuoto ir Kultūros ministerijos paskelbto A.Smetonos paminklo idėjos konkurso nugalėtojas - Gedimino Antano Sakalio, Kazio Venclovo bei Indrės Rakauskaitės projektas „622522" - buvo paskelbtas praėjusių metų spalio mėnesį, darbai nepradėti iki šiol.
Nes Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Gedimino Jauniaus vadovaujama Istorinės atminties komisija Kultūros ministerijai pasiūlė stabdyti paminklo statybą bei skelbti naują idėjos konkursą, kuriame dalyvautų ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovai.
Vienas A.Smetonos paminklo konkursą laimėjusių autorių, architektas G.A.Sakalis, neslėpė, jog menininkai jaučiasi pažeminti, nustumti, todėl vis mažiau jų dalyvauja konkursuose: „Dauguma menininkų jau sako, kam dalyvauti, jeigu komisija nuspręs vienaip, o bus visiškai kitaip?"
Ar jį dar stebina toks Vilniaus savivaldybės elgesys, kai yra Lukiškių aikštės ir kiti pavyzdžiai?
„Čia ir esmė. Kūrybą valdo politikai. Tai yra šlykščiausia, kas gali būti", - sakė A.Smetonos paminklo konkurso laimėtojas G.A.Sakalis. - Laisvės partijos veikėjo G.Jauniaus raštas atsiduria Kultūros ministerijoje. O ji sako: mes gavome raštą, turime atsakyti.
Galiu tik paklausti, kas valdo Kultūros ministeriją? Kas stumia jos traukinį nuo bėgių?
Bėgius laužo G.Jaunius su tuo raštu, kuriame nėra nieko konkretaus, kad kažkas - Kultūros ministerija ar kokia kita įstaiga - galėtų pasakyti: nutraukiame sutartį, nes yra konkurso pažeidimų. Dabar sakoma: reikia rengti naują A.Smetonos paminklo idėjos konkursą.
Bet, palaukite, ką reiškia naujas konkursas? Šitas jau yra įvykęs. Paskelbtas nugalėtojas. Jei yra padaryti nusižengimai, įrodykite. Bet nusižengimų nėra. Tad klausimas, ar viską valdo „tris diplomus" turintis G.Jaunius ir kiti Šimašiaus žmonės?"
Įstatymų, pasak architekto, nesilaiko pati Vilniaus savivaldybė. „Kiekvieną meno projektą turi lydėti tam tikros nustatytos viešinimo procedūros - jį reikia pristatyti visuomenei.
Bet R.Šimašius supila smėlio dėžę Lukiškėse, kai nei miesto savivaldybės taryba nieko apie tai nežino, nei visuomenei projektas iki tol nepristatytas, ir viskas gerai, - sakė G.A.Sakalis. - Asmeniškai mero R.Šimašiaus per jo socialinį tinklalapį paklausiau: kur protokolas, kas leido, kas pritarė? Vadinasi, jis nesivadovauja jokiais įstatymais - supila savo smėlio dėžę, ir nieko".
Čia net ne dvejopi standartai, čia dešimteriopi standartai.
Architektas G.A.Sakalis, paklaustas, ar nemano, kad Vilniaus savivaldybė apskritai buvo prieš A.Smetonos paminklą, atsakė: „Būtent. Vilniaus valdžia to paminklo nenori. Bet Vilnius yra visos Lietuvos sostinė, ne tik vilniečių, todėl net ne jų reikia klausti.
Vyriausybė yra vykdantysis organas. Ji nusprendė, vadinasi, reikia vykdyti paminklo statybos darbus. Kodėl kūrėjai, laimėję konkursą pagal visas taisykles, savo tiesą turi įrodinėti teismuose?"
Pasak G.A.Sakalio, apibūdinti šiandien susidariusią situaciją taikliausiai gali filosofo Alvydo Jokubaičio mintis: „Tiek išlaisvėjome, kad mums reikia pradėti ieškoti išsilaisvinimo iš to išlaisvėjimo."
P.S. Redakcija taip ir nesulaukė Vilniaus miesto savivaldybės atsakymų į klausimus apie konkursų praktiką. Ypač norėjome išgirsti sostinės mero R.Šimašiaus atsakymus į šiuos 2 klausimus.
1. Vilnius prieš keletą metų atsisakė Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje siūlymo už privačius pinigus mieste pastatyti paminklą A.Smetonai. Dar anksčiau sostinės meras R.Šimašius viešai teigė nesąs paminklo A.Smetonai idėjos šalininkas, nes „nemanąs, kad tai gera idėja", nes Vilnius yra kosmopolitinis, atviras miestas ir turi simbolizuoti tokias idėjas." Ar meras nuomonės nepakeitė ir todėl Vyriausybės konkursą laimėjęs A.Smetonos projektas dabar stringa?
2. Ar liberaliajam Vilniui A.Smetonos paminklas kliūva todėl, kad A.Smetona skleidė lietuvybės idėją, nacionalinės valstybės idėją, o globalizmą ir kosmopolitizmą propaguojančiai sostinės valdžiai tokie ryškūs nacionaliniai lyderiai yra nereikalingi?
Interviu su kultūros istorike Rasa Čepaitiene:
- Vilnius garsėja įtarimus keliančia paminklų (ne)atsiradimo praktika: vyksta konkursai, išrenkamas nugalėtojas, paskiriamos lėšos, o tada konkursą bandoma atšaukti. Kaip visa tai vadintumėte?
- Vadinčiau neatitikimu tarp profesionalų bendruomenės interesų, miesto valdžios interesų, dar gal kitų suinteresuotų grupių interesų - visa tai galiausiai ir priveda prie, drįsčiau netgi pavadinti, sabotažo.
Nes, sprendžiant iš A.Smetonos paminklo peripetijų ir iš kitų liberaliojo Vilniaus mero R. Šimašiaus veiksmų istorijos politikos kontekste, matyti, kad jie nėra suinteresuoti, jog Vilniuje atsirastų lietuvišką valstybingumą, lietuvių tautą atspindintys ženklai.
Dėl to taip ir atsitinka su visais tais paminklais - manau, tai yra sąmoningai daroma.
Slopinama viskas, kas neatitinka jų linijos.
- Ar galima teigti, jog Vilniaus savivaldybė, prieš keletą metų atsisakiusi Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje siūlymo padovanoti A.Smetonos paminklą, o dabar, kai paskelbtas konkurso nugalėtojas, ieškanti kliūčių paminklui pastatyti, tiesiog nenori A. Smetonos Vilniuje, kaip nenorėjo ir Vyčio Lukiškėse?
- Manau, taip. Ir tai yra tendencija, kurią mes galime matyti ne vien tik šios savivaldybės veiksmuose. Ji ryškiai pasimatė tada, kai buvo švenčiamas Lietuvos šimtmetis - kai ir 1918 metų įvykiai, asmenybės, vietos nebuvo įamžinti taip, kaip norėjo kai kurie iniciatoriai. Viskas buvo numuilinta, suvesta į vienadienes akcijas, vėliavėlių pamosavimą.
Matyt, yra žmonės, kurie visiškai nesuinteresuoti, kad lietuviai ir Lietuva Vilniuje kažkaip atsispindėtų.
Ir tai labai prieštarauja istorinei tiesai, jei pasižiūrėtume apskritai, kaip tuo metu - XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje - dar iki Nepriklausomybės akto pasirašymo viskas vyko Vilniuje.
Nepaisant to, kad lietuvių Vilniuje buvo labai mažai, tačiau koks tai buvo aktyvus kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas, galiausiai atvedęs į tai, kad apskritai tapo įmanomas 1918 metų vasario 16-osios akto pasirašymas būtent Vilniuje, į kurį lietuviai, nepaisant to, kad miestas buvo nutautintas, labai aktyviai ir drąsiai pretendavo kaip į savo politinę sostinę.
Ir dabar mes matome tokį didžiulį paradoksą, kaip nepriklausomoje Lietuvoje dedamos pastangos pačių lietuvių rankomis, kad tik Vilnius neturėtų nacionalinių ženklų ir simbolių, neturėtų to pavidalo, kuris leistų jį vadinti modernios lietuvių tautos sostine.
Visa tai labai paradoksalu. Aš net nežinau, ar esama kokių kitų analogiškų pavyzdžių, kur tauta nebandytų savęs įtvirtinti.
- Lietuvybės idėja liberaliuosius Vilniaus ponus dirgina?
- Kalbant apie Vilnių, kaip valstybės sostinę, galime prisiminti ir kitą konkursą, kurį skelbė miesto savivaldybė viešosios erdvės ženklams, miesto meniniams akcentams sukurti - matėme, kas ten laimėjo. Kai kurie iš tų dvylikos paskelbtų kūrinių labai smarkiai glumina. Tarp jų nebuvo nė vieno, kuris būtų nešęs kokią politinę žinią, lietuvybės idėją.
Tai dažniausiai buvo kažkas skirto rekreacijai, aš nesakau, kad nereikia ženklų rekreacijai, bet, kita vertus, mes visiškai ištriname politinį lygmenį, paliekame tik tokį vartojimo lygmenį, kad piliečiai, vartotojai, galėtų atsisėsti ant kokių nors patogių suolelių ar pažiūrėti į kokį neaiškų meno kūrinį.
- Vis mažiau kūrėjų dalyvauja Vilniaus savivaldybės skelbiamuose konkursuose. Tai praradimas mums visiems?
- Menininkai mato tokį Vilniaus savivaldybės nesiskaitymą su kūrėjais, tiesiog nebepasitiki sostinės valdžia. Kai nėra skaidrių, aiškių, visiems vienodų taisyklių, kai neaišku, kas viską inspiruoja, kai kažkas vyksta po uždangalu, logiška, kad kūrėjas nebenori dalyvauti konkurse, nenori savo dalyvavimu legitimuoti kažkokių aferų, neaiškių dalykų.
Tai vėlgi rodo, kad situacija yra nenormali.
Rašyti komentarą