Skaudi patyčių istorija

Ji norėjo tai daryti neskelbdama savo pavardės, tačiau vildamasi, kad gal ši istorija padės kitoms išeičių ieškančioms šeimoms.

Specialistai: reikės kantrybės

Dainora kolegijoje studijavo statybų administravimą. Mokslai sekėsi puikiai. Po praktikos Vilniuje įmonė jai pasiūlė likti dirbti. Gavusi diplomą, įsikūrė sostinėje, ten sutiko būsimą vyrą. Savo būsto neturėjo ir suprato, kad Lietuvoje jam neužsidirbs. Susižadėjusi pora išvyko laimės ieškoti į Angliją. Darbą rasdavo per agentūras, dirbo sunkiai, dažnai - naktimis, po 12-14 valandų.

Grįžo į Lietuvą atšokti vestuvių. Čia susilaukė ir pirmagimės, tačiau pragyventi Lietuvoje buvo sunku ir šeima vėl išvyko į svetimą šalį. Mergaitei buvo vos metukai.

Dainora pasakojo, kad dar prieš išvykstant pastebėjo, jog vaikui kažkas negerai. Kreipėsi Šiauliuose į specialistus. Jai paaiškino, kad dukra yra stipraus charakterio ir palinkėjo mamai kantrybės. Dar pasakė, kad mergaitė labiau išlavėjusi nei jos amžiaus vaikai. Jau pusantrų metų ji kalbėjo aiškiais sakiniais.

Moteris prisiminė, kad Anglijoje tėvams teko susidurti su dideliais iššūkiais. Mergaitė tiesiog pabėgdavo - prekybos centre, oro uoste. Neturėjo jokios baimės. Labai nevalgydavo, išskyrus kelis mėgstamus produktus.

„Pirmas vaikas šeimoje, mes svetimoje aplinkoje. Šiauliuose pasakė, kad vaikas tiesiog užsispyręs, palinkėjo kantrybės, aš kantriai ir labai daug su ja dirbau. Pasikeisdami su vyru su ja dirbome. Daugiausia ji išsikraudavo kokiame parke, buvo judri", - pasakojo Dainora.

Šeima grįžo iš Anglijos, Šiauliuose įsigijo būstą. Kai pirmagimei buvo 5 metai, susilaukė antros dukrelės.

Vyresnėlę pradėjo leisti į darželį. Kartais auklėtojos švelniai užsimindavo, kad mergaitei kažkas yra ne taip. Tačiau auklėtojos prisiderino prie jos, rado sąlyčio taškų. Dukrai darželyje patiko, jautėsi ten gerai. Didelių problemų nekilo. Mergaitė išmoko skaityti, rašyti, buvo muzikali, ėmė ją leisti į ankstyvą muzikinį ugdymą, sulaukė puikių pasiekimų.

Košmaras mokykloje

Atėjo metas dukrą leisti į mokyklą. Dainora prisimena po pusmečio mokykloje pamačiusi, kad vaikas regresuoja. Nebeskaito, neberašo, kasdien ką nors pameta.

„Kadangi ne viską valgė, duodavome pinigų, kad valgykloje nusipirktų, ko nori. Nemokėjo elgtis su pinigais. Pastebėjome jos keistumą. Mokytoja sakė, kad čia nieko tokio, visi jie dar mažiukai. Vaikai pradėjo pastebėti, kad ji kitokia, išsiblaškiusi, skraido padebesiuose", - mama prisiminė sunkią dukters pradžią mokykloje.

Nors jos gebėjimai buvo dideli, tačiau namų darbus ruošdavo po kelias valandas.

„Ji žiūri į mane tokiu žvilgsniu, o aš jai aiškinu, aiškinu, kol susipykstam. Išsigelbėjimą atradome, samdydami netoliese gyvenusią specialiąją pedagogę. Man kiekvieną dieną patempti tokį krūvį buvo labai sunku. Nebežinojau, ką daryti", - atvirauja Dainora.

Mama pastebėjo, kad jau pirmoje klasėje vaikai jos dukrelės ėmė šalintis, užgaulioti. Tačiau baisiausios patyčios prasidėjo, kai mergaitė perėjo į 5 klasę. Atsirado nauji mokytojai, išsiblaškymas dar padidėjo. Mokslai iš vidutinio lygmens krito į dugną.

„Ne kartą kreipiausi į Psichologinę pedagoginę tarnybą. Ypač dėl mokymosi. Atliko tyrimus. Man paaiškino, kad jos intelektas yra daug aukštesnis nei vidutinis, o socialinis lygmuo žemas. Reikia psichologinės pagalbos. Vedėme pas psichologą, niekas nesikeitė. Kuo toliau, tuo blogiau. Penktoje klasėje kas antrą dieną pareidavo ir verkdavo. Nežinojau, kas vyksta, nes ji nieko nepasakodavo. Norėjome padėti, kiek įmanoma. Tėtis neblogai moka anglų kalbą. Namuose dukra išmokdavo žodžius, parašydavo visus teisingai. Mokykloje rašo kontrolinį, parašo vieną - du žodžius. Einame kalbėtis su mokytojais. Mums sako - nesąmonė, ji yra tinginė. Mes aiškinome, kad namuose ji viską išmoksta, mumis netikėjo", - tęsė pasakojimą Dainora.

Atsirado mokytojų, kurie pastebėjo, kad mergaitė negali dirbti komandoje, klasėje, kur daug triukšmo. Ieškojo būdų, kaip prie to vaiko prieiti. Pakviesdavo ją per pertraukas atsiskaityti, kai klasėje nebūdavo vaikų, nebūdavo triukšmo. Ir ji gaudavo visai neblogus įvertinimus.

Šeštoje klasėje prasidėjo dar didesnės patyčios, į kurias mokytojai nereagavo. Klasėje vaikai jai pradėjo siūlyti žudytis dėl jos keistumo.

„Aš tavo vietoje jau būčiau seniai nusižudęs", - išgirdo frazę moksleivė.

Pradėjo ją tampyti, užgaulioti. Kitam vaikui gal atrodė, kad pajuokavo, tačiau ji išgyvendavo labai jautriai. Dukra po truputį pradėjo mamai pasipasakoti, kas vyksta. Ji slėpdavosi, nešiodavo beformius, didelius džemperius, užsidėdavo gobtuvą ir gale klasės sėdėdavo, nedalyvaudama pamokose.

„Klasiokės dukrą užgauliojo, kad jos prasti batai, kad tėvai vargšai, vadino neišmanėle. Atsirado mokytojų, kurie ją prieš visą klasę pradėjo vadinti tingine, kad iš jos to nesitikėjo. Tas pažeminimas prieš visą klasę ją labai stipriai paveikė. Galiausiai ji ėmė žaloti save - pjaustytis venas", - skaudžiai kalbėjo mergaitės mama.

Diagnozė - po 12 metų

Labai išsigandę tėvai nuvežė dukrą į vaikų psichiatrijos ligoninę. Palaikė ją ten 14 dienų. Paskutinę dieną, kai atvyko jos pasiimti, gydančios gydytojos nebuvo. Pavaduojanti gydytoja per durų tarpą ištiesė lapelį su diagnoze - „įtariamas autizmas" ir uždarė duris. Ką daryti? Kur kreiptis toliau? Suprato, kad dukra į mokyklą grįžti nebegali.

Dainora užregistravo mergaitę į Vilniaus raidos centrą. Kovo mėnesį ten gydytojas paklausė jos, koks dabar metų laikas. 12 metų mergaitė atsakė: „Nežinau, gal ruduo."

Tėvams teko pildyti klausimyną. Iš 100 klausimų į kokius 89 atsakė „taip". Gydytojas, peržiūrėjęs atsakymus ir uždavęs papildomų klausimų dukrai, tėvų paklausė: „Ką jūs veikėte šitiek metų? Čia konkretus autizmo spektro sutrikimas."

Dukrai buvo nustatytas Aspergerio sindromas, kai intelektas - aukštas, o socialiniai įgūdžiai - žemi.

Tėvams gydytojai iš karto rekomendavo palikti didelę miesto mokyklą ir ieškoti mažesnės, kur klasėse mažiau vaikų, kur mokytojai gali skirti daugiau dėmesio vaikams, kur nebūtų triukšmo. Mergaitė negali susikaupti triukšme, tai jai trukdo klasėje.

Naujoje mokykloje dukra jautėsi puikiai

Grįžę į namo tėvai pradėjo svarstyti, ką daryti. Privačiai kreipėsi į specialistą. Jis paaiškino, kad mieste tokiai mergaitei vietos nėra. Visos mokyklos didelės ir triukšmingos. Rekomendavo ieškoti geros kaimo mokyklos.

„Birželio 14 dieną parsivežėm dukrą, o po 10 dienų įdėjome skelbimą, kad parduodame būstą. Tiesiog pamatėme, kad nėra kitos išeities, turime bėgti iš miesto triukšmo. Butą pardavėme per mėnesį, tačiau kol įsigijome kitą kaime, labai suvargome. Viską padarėme. Suradome mokyklą, muzikos mokyklą, nes norėjome vystyti jos muzikinius gabumus. Turėjome pasirūpinti ir kito vaiko ugdymu. Per vasaros atostogas reikėjo viską susitvarkyti. Radome dukrai už miesto jaukią mokyklą-daugiafunkcį centrą, ta kryptimi nusipirkome būstą", - apie skubius šeimos sprendimus pasakojo mama.

Kai pradėjo vaikai eiti į naują mokyklą, po dviejų - trijų mėnesių tėvai negalėjo atpažinti vyresnėlės. Vaikas noriai ėjo į mokyklą, susirado draugų, bendravo.

Nuvažiavo pasikalbėti pas mokytojus. Ir išgirdo: „Normalus tas jūsų vaikas. Kokia ji protinga, kokia įdomi. Kaip įdomu su ja diskutuoti, koks platus jos žinių ratas. Ištraukia tokių atsakymų - perliukų, kad ir mes patys nežinome."

Pakilo žinių įvertinimas. Ta pati matematika iš 3-4 pasidarė 7-8.

Mergaitė labai gražiai piešė, jai padėjo puiki dailės mokytoja. Moksleivė dalyvavo konkursuose, tarptautiniame piešinių konkurse užėmė antrą vietą. Važiavo deklamuoti eilėraščio anglų kalba, laimėjo apdovanojimą. Vaidino, dainavo - visur pirma. Mokykloje ją pažinojo ir ja žavėjosi. Mergaitė turėjosavitą aprangos stilių. Džemperių nebedėvėjo, ėmė mergaitiškai rengtis, puoštis, gražintis.

„Mes buvome laimingi. Tada supratome, kad tas žingsnis bėgti iš miesto, kad ir buvo labai sunkus bei iš mūsų pareikalavęs daug jėgų, buvo teisingas. Perėjome į daug prastesnes sąlygas - ir buities, ir susisiekimo. Bet atpirko tai, kad vaikui pasidarė geriau", - džiaugėsi mama.

Patyčios ir vėl pasivijo

Tačiau po dvejų metų mokykloje panaikino aukštesniąsias klases. Tėvų viltys, kad iki 10 klasės dukra sustiprės, bus nuovokesnė, pajus, kad gali bendrauti, kad nėra išskirtinė, žlugo.

Teko dukrą perkelti mokytis į rajono centro gimnaziją. Po pusmečio ji ir vėl papuolė į tą patį pragarą - prasidėjo patyčios, ir vėl išgirdo „pasiūlymų" nusižudyti. Pradėjo nesimokyti, verkti. Ėmė kartotis nerviniai priepuoliai.

„Aš gal dar galvojau palaviruoti, tačiau tėtis pasakė - nerizikuokim. Dabar dukra mokosi namuose. Čia ji ramesnė. Ji pradėjo kalbėti, kad kitąmet norėtų grįžti į mokyklą. Klasės bus profiliuotus, atskiri srautai. Tikisi, kad su žmonėmis, su kuriais nenori bendrauti, jai neteks susidurti", - dukters viltis palaiko ir mama.

Dainora labai nerimauja dėl dukters ateities. Didžiausia problema - egzaminai. Jie lemia žmogaus ateitį. Nuo jų priklauso, ar studijoms gauni valstybės finansuojamą vietą. Mergaitei sekasi piešti, galėtų savo ateitį sieti su menais, daile, bet jei neišlaikys matematikos egzamino, viskas žlugs. O tokiems vaikams tai yra ypač sudėtinga. Mokymo programos jiems pritaikytos minimaliai.

Visuomenė netolerantiška kitokiems

Dainora šiuo metu universitete studijuoja pedagogiką, domisi įtraukiuoju ugdymu.

„Visuomenė dar nėra tolerantiška kitokiems žmonėms. Nei mūsų mieste, nei mūsų apylinkėse. Mokytojai yra išsigandę, jie mažai supažindinti. Jie net nežinojo apie autizmą, Aspergerio sindromą. Mes jiems atnešėme tokią diagnozę ir žinias.

Kalbame apie įtraukųjį ugdymą, o mokytojai neturi elementarių žinių. Bet čia ne mokytojų kaltė, čia sistemos spragos. Jei nuleidžiamas tas įtraukusis ugdymas žmonėms, kurie tam nepasiruošę, jie tampa pikti, išsigandę", - kalbėjo Dainora.

Ji mano, kad svarbiausia yra pakeisti požiūrį ir sistemą, kuri dar nėra pasirengusi priimti kitokių vaikų. Studentai tam jau ruošiami, jie gauna žinių. Įtraukusis ugdymas turi eiti ne tik popieriuose, bet kartu su praktika.