Savo upes mes esame pakeitę neatpažįstamai: ar dar galime atitaisyti žalą?
Šios užtvankos daugeliu atvejų yra nenaudingos, nebeteikia naudos nei ekonomikai, nei žmonėms, tačiau toliau blokuoja upes ir žaloja gamtą.
Žmonės upes pakeitė neatpažįstamai
Šiemet paskelbtame Dartmuto universiteto mokslininkų tyrime teigiama, kad per pastaruosius 40 metų žmonės sugebėjo didžiausias pasaulio upes pakeisti iki šiol neregėtu greičiu ir sukelti precedento neturinčius pokyčius.
„Masinė XX a. vykusi užtvankų statyba 49 % sumažino upių suspenduotų nuosėdų patekimą į vandenynus. Upių nuosėdos – daugiausia smėlis, dumblas ir molis – vaidina svarbų ekologinį vaidmenį, nes jos yra gyvenamoji aplinka žemupyje ir upių žiotyse gyvenantiems organizmams.
Jos taip pat svarbios žmonėms, nes aprūpina užliejamus žemės ūkio paskirties dirvožemius maistinėmis medžiagomis“, – teigia tyrimo autoriai.
Anot tyrėjų, upėse esančių nuosėdų kiekį paprastai lemia natūralūs procesai – pavyzdžiui, lietaus kiekis, grunto struktūra ar augmenija. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais žmogaus veikla sugebėjo užgožti šiuos natūralius procesus.
„Didžiausius pokyčius Lietuvos upių gamtai taip pat padarė žmogus, o daugiausiai žalos pridarė trys veiklos, – teigia dr. Justas Dainys, Gamtos tyrimų centro mokslininkas.
Pirma – melioravimas ir upių vagų tiesinimas, kuris praėjusiame amžiuje buvo itin propaguotas, bet laimei, dabar jau mažiau populiarus. Melioraciniai darbai ypač pakeitė mažų upelių kraštovaizdį.“
Antroji veikla – žemės ūkis, dėl kurio į upes patenka labai dideli kiekiai įvairių medžiagų, daugiausiai – azoto ir fosforo. Dėl jų upės ima dumblėti ir vis gausiau apaugti augmenija, stoja vandens tėkmė.
„Ir trečioji, kuri ypač esmingai pakeičia viską, ką tik galima upėje pakeisti, – tai užtvankos. Paversdami upę tvenkiniu, mes pradedame procesus, dėl kurių pakinta visa ekosistema: augalija, žuvų rūšinė sudėtis, dugne gyvenantys organizmai, visa hidrodinamika ir biologija.
Pasikeičia net paukščiai, kurie gyvena toje teritorijoje – daug kas nustemba tai išgirdę, nes nemato tiesioginio priežastinio ryšio“, – pastebi J. Dainys.
Tačiau viskas gamtoje labai glaudžiai susiję. Įprasta kalbėti, kad užtvankos padaro žalą migruojančioms žuvims, iš jų atimdamos kelius į nerštavietes. Tačiau mokslininkas pabrėžia, kad neigiamas jų pasekmes labai tiesiogiai ilgainiui pradeda justi ir patys žmonės – net jeigu jiems aplinkosauga ir gamtos gerovė ne itin rūpi.
Pasekmes galime pajusti kiekvienas
„Kaip tu tiesiogiai pajusi užtvankos daromą žalą, priklauso nuo tavo santykio su vandeniu. Jeigu esi žvejys, iš pradžių gali net apsidžiaugti – štai, sukurtame tvenkinyje atsiranda naujų iki šiol nebuvusių žuvų.
Žmogus gaudo sau karpines žuvis ir nepagalvoja, kad visų pirma, joms čia ne vieta, ir antra – galbūt jis galėjo laisvai tekančioje upėje gaudyti upėtakius, o ne karosus dabar esančiame tvenkinyje“, – sako J. Dainys.
Didelė dalis užtvankų Lietuvoje tarnauja rekreaciniais tikslais – sukurti tvenkiniai, kuriuose galima maudytis, prie jų poilsiauti. Tačiau mokslininkas atkreipia dėmesį, kad toks malonumas turi galiojimo laiką.
„Švarūs ir prižiūrėti sukurti tvenkiniai yra greičiau išimtis, o ne taisyklė Lietuvoje. Didelė dalis jų metams bėgant tampa neprižiūrimi, nes šis darbas reikalauja ir daug laiko, ir pinigų. Kas nutinka? Vandens telkinys pradeda dumblėti, apaugti makrofitais – gausia augalija – tiek pakrantėje, tiek vandenyje. Vietoj švarios ir gražios tekančios upės vietos bendruomenė gauna dumbliną balą, kurioje jau nebegalima maudytis, o jeigu galima – tai būna jau nebemalonu“.
Galiausiai, pasekmes pajusti netrunka ir tie, kurie nei žvejoja, nei maudosi tvenkinyje, mat keičiasi visas kraštovaizdis. Upę užtvenkus ir pakėlus vandens lygį, teritorijos aplink užtvanką būna užmirksta, ima pelkėti, o augalija – keistis. Vietoj buvusių krūmų ir medžių įsivyrauja šlapiamėgiai, kurie krašto vaizdą labai akivaizdžiai pakeičia.
Naudos nemato jokios
Praėjusiame amžiuje nebuvo įprasta galvoti apie ekologiją ir žmogaus veiklos įtaką gamtai, todėl užtvankos buvo statomos žiūrint tik į ekonominę ir sociokultūrinę prasmę. Dabar žinome, kad jų įrengimas ant upės turi daugybę neigiamų padarinių, tad J. Dainiui sunku sugalvoti, kokią naudą užtvankos vis dar gali duoti.
„Skandinavijos šalyse jos generuoja pakankamai didelius elektros energijos kiekius. Užsitvenkę vieną fjordą, skandinavai vandenį pasikelia daug metrų į viršų, ir labai daug jėgos turėdamas krentantis vanduo generuoja daug energijos.
Lietuvoje absoliučiai visos upės yra lygumų, o tai reiškia, kad jos neturi jokios reikšmingesnės kinetinės energijos. Jų generuojamas elektros kiekis yra apgailėtinai mažas palyginus su tuo, kokia žala yra daroma gamtai“, – įsitikinęs mokslininkas.
„Kitas argumentas – užtvankos statomos kaip priemonė reguliuoti vandens lygį, tai aktualu apsisaugant nuo potvynių. Tačiau aš nė vienos tokios užtvankos Lietuvoje nežinau.
Pas mus tokių potvynių, kuriems reguliuoti reikia užtvankų, arba užtvankų, kurios galėtų reguliuoti potvynio vandens lygį, iš principo nėra. Užtvankų rezervuarai pas mus nėra dideli, jie prisipildytų per gana trumpą laiką ir savo funkcijos neatliktų“, – aiškina Gamtos tyrimų centro ekspertas.
Neseniai lankęsis Čekijoje, J. Dainys ten su kolegomis iš kitų šalių diskutavo apie užtvankų prasmę ir išgirdo svarių čekų įvardytų priežasčių dėl jų naudos. Pavyzdžiui, visoje Čekijoje yra vos 6 natūralūs ežerai, o ir šie – kalnuose, tad be užtvankų šalyje iš esmės visi vandens telkiniai būtų tik upės. Dar svarbesnė priežastis – užtvankos Čekijoje yra gyvybiškai būtinos geriamojo vandens saugyklos.
Tuo tarpu Lietuvoje, mokslininkas pastebi, turime ir gausų kiekį ežerų, ir geriamojo vandens kaupimo funkcija užtvankose mums yra neaktuali – mes naudojame požeminius gręžinius ir problemų su geriamo vandens trūkumu neturime.
Skeptiškai jis vertina ir rekreacinę užtvankų prasmę – pasak J. Dainio, skonio reikalas, ar žmonės nori ilgainiui apdumblėjančio ir blogą kvapą skleisti pradedančio tvenkinio, ar švaraus tekančio vandens.
Lietuvoje populiarėjant industriniam turizmui, užtvankos kartais pavadinamos ir kultūros paveldo pavyzdžiais, tačiau šiuo klausimu J. Dainys kategoriškas – kad būtų tokiomis vadinamos, jos iš tiesų turėtų būti paveldas.
„Prisiminkime, kokia diskusija buvo kilusi Belmonto užtvankos atveju. Ji iš tiesų kažkada buvo paveldo objektas – tačiau tada, kai užtvanka buvo medinė.
Vėliau tas paveldas buvo permontuotas betoniniais blokais, ir jiems išgriuvus, vėl buvo pradėta kalbėti apie neva tebeesančią istorinę, kultūrinę vertę. Bet juk jos nebeliko tada, kai buvo sumontuoti betoniniai blokai“, – sako mokslininkas.
„Toji užtvanka – toks pats kultūros paveldas, koks būtų nugriovus Gedimino pilį ir pastačius vietoj jos stiklinę. Ar galėtumėm sakyti, kad čia – mūsų paveldas? Viskas tvarkoje, jeigu objektas yra iš tiesų prasmingas paveldo prasme, tačiau dauguma užtvankų neturi visiškai jokios vertės šiuo klausimu“, – teigia J. Dainys.
Ar reikia griauti visas?
Tad kokia išeitis – visas užtvankas Lietuvoje nugriauti? 2020 m. pirmoji jau griuvo – buvo pašalintas Bražuolės upę užtvenkęs statinys, trukdęs natūraliam vandens gyvūnijos ir augalijos gyvavimui.
Idealiame pasaulyje, pasak J. Dainio, turėtų griūti ir visos kitos, tačiau jis pripažįsta, kad tai – utopija.
„Svarbu dabar nesustoti ir palengva atlaisvinti kuo daugiau upių ar jų ruožų. Yra nemažai užtvankų, kurios stovi tik todėl, kad buvo kažkada pastatytos, ir neatlieka jokios funkcijos, yra niekam nereikalingos, apleistos ir net avarinės būklės. Dėl jų net nekiltų daug aistrų – tad pradėkime nuo tokių šalinimo“, – siūlo mokslininkas.
Pasak jo, būtina atlikti analizę, kurias užtvankas būtina neatidėliojant griauti, kurias – su laiko perspektyva, nedarant to išdegusiomis akimis. Prie tų, kurias būtų nuspręsta palikti, reikėtų bent jau įrengti žuvitakius, kurie palengvintų migracinius kelius žuvims.
Gamta grįžtų į buvusias vėžes
Ar užtvankomis padarytą žalą dar galima atitaisyti? J. Dainys įsitikinęs – gamta labai smarkiai priešinasi žmogaus veiklai, tad jeigu ją paliekame ramybėje, ji greitai perima iniciatyvą. Galima pažvelgti į Černobylį: ten, kur buvo miestai, dabar jau kone ošia miškai, o namų betoną ardo dygstantys medžiai.
Lygiai taip ir su upėmis – jeigu nugriausime užtvanką, ji ilgainiui atstatys savo ekosistemą daugmaž į tokią, kokia būtų būdinga upei be žmogaus invazijos. Kad tai įvyktų greičiau, galėtume padėti ir mes – žmogaus veikla gamtoje nebūtinai daro tik neigiamą įtaką.
Pavyzdžiui, jeigu anksčiau buvo dirbtinai ištiesinta upės vaga, dabar įrengę vandens srovės nukreiptuvus upei padėtume ją atstatyti greičiau.
„Dabar Vakarų Europoje tokiai pagalbai gamtai skiriami milžiniški pinigai, nes klaidos brangiai kainuoja. Kadaise buvo skiriami daug lėšų upių ištiesinimui. Ištiesinom ir pamatėm, kad tai sukelia daugiau problemų nei duoda naudos.
Tad dabar tenka žalą taisyti ir upių, upelių vagas kreivinti. Tai jau vyksta ir Lietuvoje“, – pažymi J. Dainys.
2021 m. Europoje buvo nugriautas rekordinis užtvankų skaičius. Stiprėjant judėjimui išlaisvinti upes, 17-oje Europos šalių buvo panaikintos mažiausiai 239 jų – tarp jų ir Norvegijoje, kur daugiau nei 100 metų Tromsos upėje stovėjusi užtvanka buvo susprogdinta.
Aplinkos ministerijos duomenimis, Lietuvoje priskaičiuojama daugiau nei 1,5 tūkst. užtvankų, dalis jų – bešeimininkės ir avarinės būklės. Norint atkurti upių vientisumą, šių metų birželio mėnesį buvo priimtas Vandens įstatymo pakeitimas: nuo 2024 metų reikalaujama šalinti funkcijų neturinčias ir neekonomiškas užtvankas.
Rašyti komentarą