Santeklės malūno užtvanka nugriauta tyliai

Trijų dienų netruko

Kadangi vadinamoji užtvanka nedidelė, rangovo Klaipėdos rajono įmonės „Mintransa“ darbininkas vikšriniu ekskavatoriumi darbus baigė per dvi su puse dienos: pašalino slenksčius, didžiuosius akmenis, iš vandens ištraukė vis dar tvirtą išlikusį akmenbetonio pagrindą, prieš tai jį suskaldžius į smulkesnius gabalus.

Taigi dar vienoje biologinės įvairovės požiūriu svarbios Salanto upės vietoje į aukščiau esančias nerštavietes migracijos keliai atverti šlakiams, upėtakiams, žiobriams, upinėms nėgėms, galbūt ir lašišoms. 

„Baigdami darbus, atplaukiančių upėtakių ir patys jau pastebėjom“, – rezultatu pasidžiaugė už užtvankos griovimo darbus atsakingas projekto vykdytojos vienos seniausiai Lietuvoje veikiančių visuomeninių organizacijų „Lietuvos gamtos fondas“ gamtosaugininkas Robertas Staponkus.

Istorijos šaltiniai teigia, kad Santeklės (žemaitiškai Sonteklės) malūnas Salanto ir Skuodo rajono Notės upių santakoje buvo pastatytas dar apie1840-uosius, carinės rusų imperijos karaliavimo laikais, ir veikė iki XX amžiaus pabaigos. 

Tik, pašnekovo žiniomis, pastaraisiais malūno veikimo metais girnas suko nebe vanduo, o dyzeliniai varikliai. Tad kurį laiką vienintelė užtvankos funkcija buvusi pėsčiųjų tiltas bei kelias šalia.

Pamiršta ir nereikalinga

Skirtingai negu prieš trejus metus demontuojant upės užtvanką Salantuose, kai gyventojų aistras teko malšinti ir rajono Savivaldybei, ir Regioninio parko direkcijai, ir net atvykusiam pačiam aplinkos apsaugos ministrui Simonui Gentvilui, griovimo procesą laiviškiai išgyveno tyliai – nekomentavo, pretenzijų nereiškė.

„Mažai kas apie tai ir žinojo, turbūt mažai buvo viešumo. Aš ir pati nustebau, kad užtvanka ardoma būtent mūsų kaime. Paklausinėjau kitų vietinių žmonių – pasirodo, niekam ji nė nerūpi. Nei kas ten žvejoti, nei kas maudytis eidavo. 

Tik du ūkininkai gyvena šalia, gal jiems ir buvo aktualu?“ – svarstė nuo gimimo Laiviuose gyvenanti bendruomenės centro pirmininkė Rožė Žvinklienė.

R. Staponkus teigė su iš abiejų upės pusių gyvenančiais ūkininkais radęs bendrą kalbą: „Mes jiems netrukdėm ir nepakenkėm, jie – mums“, – sakė jis. Pašalinti Santeklės malūno užtvankos griuvėsius, pasak gamtosaugininko, kainavo iki 16 tūkst. eurų. 

Lietuvos gamtos fondo vykdomą projektą finansavo Europos Sąjungos „Open Rivers“ (Atvirų upių) programa, kurios misija – atkurti nykstančias Europos upes, jų tėkmę ir biologinę įvairovę.

Imsis ir Tuzų?

Kaip bus atkuriamos pažeistos natūralios buveinės, konkretų veiksmų planą Lietuva yra įsipareigojusi parengti iki 2026-ųjų. Dirbtinių barjerų šalinimas iš upių, anot R. Staponkaus, – svarbus žingsnis šio tikslo link.

Pirmoji nuardyta bešeimininkė užtvanka Lietuvoje buvo neigiamą įtaką vandens ekosistemų būklei dariusi avarinė Bražuolės upės užtvanka Neries regioniniame parke, o pirmasis didžiausias šalyje lig šiol įgyvendintas užtvankos demontavimo projektas, atlaisvinęs migracijos kelius saugomoms žuvų rūšims, – būtent Salantų užtvankos pašalinimas.

Paklaustas apie ateities planus Kretingos rajone, R. Staponkus paminėjo Tuzų užtvanką, nors iš Solidarumo fondo skirtų 70 tūkst. eurų 2007-aisiais ji buvo rekonstruota, taip pat kitus Minijos baseino upelius, kurių užtvankos senos. Bet, anot jo, tai dar tik svarstymai.

„Yra ir kita svarbi problema, apie kurią mažai kas diskutuoja – netinkamos kelių pralaidos. Kai kur jos įrengtos taip, kad virš vandens iškilę vamzdžiai žuvims tampa gana rimtu barjeru. Šventosios ir Baltijos jūros baseine tokių – keletas. 

Užsienio praktika rodo, kad pralaidos turi būti būti ne vandens paviršiuje, o įgilintos į dugną“, – sakė R. Staponkus.