Pranešėjų apie korupciją valstybė nesaugo 

Tiesa, Vyriausybei praktiškai negaliojantis įstatymas gal ir nebūtų užkliuvęs, jei į jį nebūtų prireikę įkelti ES direktyvos. O norint ją įkelti, teko peržiūrėti visą teisės aktą, Seimo sprendimu įsigaliojusį 2019-aisiais.

„Pranešėjai (t.y. asmenys, kurie praneša arba atskleidžia su darbu susijusiomis aplinkybėmis gautą informaciją apie pažeidimą) padeda užkirsti kelią nuostoliams ir nustatyti grėsmę arba žalą viešajam interesui, kuri, priešingu atveju, liktų nepastebėta.

Tačiau jų nerimas, susijęs su atsakomųjų veiksmų baime, dažnai atgraso nuo pranešimo apie pažeidimus.

Dėl šių priežasčių veiksmingos pranešėjų apsaugos užtikrinimo svarba, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, privalo būti užtikrinta", - akcentuoja Vyriausybė.

Remiantis Generalinės prokuratūros 2019-2020 m. pateikta statistika, 2019 m. iš 75 informaciją apie pažeidimą pateikusių asmenų 36 pripažinti pranešėjais, 2020 m. iš 86 informaciją apie pažeidimą pateikusių asmenų 49 pripažinti pranešėjais. 2019 m. pradėti 7 ikiteisminiai tyrimai, 2020 m. - 16, 2019 m. 19 kartų atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, 2020 m. - 15.

Iš viso 2019 m. pagal pateiktą informaciją apie pažeidimus nustatyta 11 pažeidimų, 2020 m. - 10.

„Šiuo metu įstatyme pranešėjams teikiama apsauga yra fragmentiška, o praktikoje - nevienoda", - pripažįsta Vyriausybė.

Anot jos, direktyva siekiama stiprinti pranešėjų apsaugos sistemą, nes ji užkerta kelią teisės aktų pažeidimams tokiose srityse, kaip viešieji pirkimai, finansinių paslaugų, vidaus rinkai pateikiamų paslaugų, kelio transporto saugos, aplinkos apsaugos ir kitose srityse.

Naujos redakcijos įstatymu siekiama išplėsti pažeidimų, patenkančių į įstatymo reguliavimo sritį, sąrašą; išplėsti asmenų, pateikiančių informaciją apie pažeidimus, teisę rinktis, kur kreiptis ne tik nacionaliniu lygmeniu, bet įtraukiant ir ES institucijas; išplėsti subjektų, kuriems užtikrinama apsauga nuo neigiamo poveikio priemonių, ratą ir t.t.

O bene svarbiausia siūloma nauja nuostata - nustatyti: jei asmenims buvo daromas neigiamas poveikis, darbdavys ginčo atveju turi įrodyti, kad neigiamų padarinių jie patyrė ne dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą ar pranešimo. Kitaip tariant, įrodinėjimo našta perkeliama darbdaviui, kuris galimai persekiojo pranešėją.

Vyriausybės pateiktam projektui jau pritarė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas.

„Vakaro žinios" žinomiausių Lietuvoje pranešėjų teiravosi, kokia yra jų asmeninė patirtis - ar realiai įstatymas nors kiek veikia.



Komentuoja pirmoji Lietuvos istorijoje pranešėja Rasa KAZĖNIENĖ:



R.Kazėnienė, dirbdama bausmių vykdymo sistemoje, pranešė apie joje klestinčias negeroves, tačiau dėl to sulaukė teismų lavinos.

„Aš bausmių vykdymo sistemoje nedirbu, dirbu individualiai - turiu mažytę savą veiklą ir esu nuo nieko nepriklausoma, su valstybės tarnyba nesu susijusi.

Todėl Pranešėjų apsaugos įstatymas pasidarytų aktualus nebent tokiu atveju, jei turėčiau atoveiksmį iš tų, kurie laiko save nukentėjusiais, tačiau šiuo metu dėl visų kaltinimų teismus esu laimėjusi, pikti žmonės pralaimėjo. Jei vėl prasidėtų puolimas, įstatymu bandyčiau pasinaudoti, nes pranešėjo statusas man nėra panaikintas - kiek žinau, įstatymas nenumato statuso panaikinimo.

Iš sistemos išėjau vasaros pradžioje, nes jaučiausi padariusi viską, ką galėjau. Pribrendo laikas pokyčiams. Tikrai niekas nevertė išeiti. Priešingai - netgi kai kas norėjo, kad dar ką nors nuveikčiau.

Neslėpsiu, pranešėjo statusas man jokios ramybės nesuteikė.

Jis padeda nebent tiems, kurie nori apsisaugoti nuo spaudimo darbe, grasinimų atleisti iš darbo.

O aš visada buvau gana savarankiška, visada turėjau alternatyvų darbui sistemoje.

Bausmių vykdymo sistema nebuvo ta vieta, kuria apsiribojo mano gyvenimas, todėl joks spaudimas man nebuvo aktualus. Pranešėjui svarbiausia, kad būtų garantuotos jo nenutrūkstamos socialinės garantijos. Deja, įstatymas yra apipintas pernelyg didelėmis biurokratinėmis procedūromis.

Žmogus, norintis gauti pranešėjo statusą, turi surinkti visus įrodymus, kad įstatymas jį turi saugoti. O tai - nelengva. Nes reikia turėti pakankamai didelį teisinį raštingumą, kad viską teisingai pateiktum prokuratūros komisijai, sprendžiančiai dėl pranešėjo statuso.

Panašiai yra su individualiu skundu Konstituciniam Teismui - net tikrai nukentėjusio žmogaus skundas gali būti atmestas, jei bus teisiškai neteisingai surašytas. Tai yra viena labiausiai taisytinų įstatymo vietų."

Komentuoja pirmoji pranešėja, atleista iš darbo Olga VĖBRIENĖ:



Aplinkos apsaugos departamento direktorė O.Vėbrienė gavo pranešėjos statusą, nes apskundė aplinkos ministrą Simoną Gentvilą, o jos skundo pagrindu prokurorai pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Olga Vėbrienė. Aplinkos apsaugos departamento, Stasio Žumbio nuotr.

"Nežinau, ar reikia keisti dabar galiojantį įstatymą, bet jį būtinai reikia taikyti. Jei būtų taikomas, gal būtų geras ir toks. Iš savo nesenos patirties galiu pasakyti, kad bent mano atžvilgiu jis nebuvo taikomas.

Šiuo metu vyksta teismo posėdžiai dėl mano atleidimo iš darbo - teismo prašau sugrąžinti į buvusias pareigas. Generalinė prokuratūra teismo sprendimu į procesą yra įtraukta trečiuoju asmeniu.

Įstatymu prokuratūrai yra numatyta pareiga ginti pranešėjus. O ko aš sulaukiau? Rašto iš Generalinės prokuratūros, kad jie posėdyje nedalyvaus, ką teismas nuspręs, su tokiu sprendimu ir sutiks.

Jei čia gynyba, tai... labai įdomi. Nors byla yra svarbi, kadangi formuojama teismų praktika - aš esu pirmasis pranešėjas, kuris buvo atleistas iš pareigų. Gruodžio 8 d. pirmoji instancija skelbs savo sprendimą, kuris bet kokiu atveju bus skundžiamas. Priklausomai nuo baigties, skųsiu arba aš, arba Aplinkos ministerija.

Kai aš ministro įsakymu, kurį apskundžiau teismui, buvau atleista, prokuratūra pradėjo kažkokį tyrimą, kodėl mane atleido.

Nusiunčiau visus dokumentus. Tačiau tyrimo išvadų vis dar nėra, nors jos būtų naudingos teismui, kuris matytų, kad man buvo daromas spaudimas, nors pranešėjai turi būti nuo to apsaugoti, kaip ir nuo atleidimo iš darbo už pranešimą.

Beje, per pirmą posėdį teismas atsisakė pildyti mano ir advokato prašymą apklausti kai kuriuos liudytojus.

Kaip man įrodyti, kad buvau spaudžiama, nes atitinkamų dokumentų neišsaugojau - nežinojau, kad gali prireikti įrodinėti? Tiesa, vieną liudytoją galų gale sutiko apklausti.

Pasikartosiu: jei dabartinis įstatymas būtų taikomas, jis gal ir nebūtų keistinas. Instrumentai apsaugoti pranešėją yra, tik jie netaikomi praktikoje.

Pranešėjo institutas Lietuvoje yra deklaratyvus. Įdomiausia, kad ministerija turi įrodinėti, jog manęs nespaudė ir iš darbo atleido ne už pranešimą, o aš turiu įrodinėti, kad spaudė. Tai - nonsensas.

Mano atžvilgiu Aplinkos ministerijoje buvo pradėta daugybė tarnybinių patikrinimų, tačiau ministerija teismui sako, kad tyrimus pradėjo anksčiau, nei aš pranešiau prokuratūrai apie galimus pažeidimus. Nors viskas vyko vienu metu. Galvojau, kad tai bus stipriausia mano vieta ginče dėl atleidimo iš darbo, tačiau pasirodė, kad tai - viena silpniausių vietų. Ministerijai užtenka pasakyti, kad tyrimai pradėti anksčiau, ir jai net nereikia įrodinėti.

Pranešėjo statusas man buvo suteiktas už prokuratūrai suteiktą informaciją apie aplinkos ministrą, kurios negaliu įvardinti viešai. Tačiau nuostabą kelia dar vienas dalykas: prieš dvi savaites vyko aplinkosaugos profsąjungų diskusija, joje dalyvavo ministras S.Gentvilas, kuris pareiškė, kad visi jam mesti kaltinimai panaikinti.

Nežinau, ką jis turėjo galvoje, nes man prokuratūra nepateikė informacijos, kad viskas panaikinta.

Nors dėl pranešimo turiu problemų, niekas neinformavo apie to pranešimo pasekmes.

Šiuo metu esu bedarbė. Buvo keletas darbo paieškų, bet man neoficialiai pasakė: „Laimėti konkursą į vadovaujančias pozicijas tau - be šansų".

Valstybės tarnyboje renkant vadovą į antrą turą turi patekti du asmenys, iš kurių tiesioginis vadovas renkasi vieną. Tai man pasakė: „Net jei patektum į antrą turą, tavęs niekada nepasirinks."

Bet jei laimėčiau teismą - neabejotinai grįžčiau vadovauti Aplinkos apsaugos departamentui."