Poetas miške randa ir įkvėpimą, ir grybų

„Kaip tu, žmogau, gali būti neįpratęs grybauti, nepažinti grybų, jeigu nuo vaikystės gyveni kaime, prie kurio – miškai?“ – retoriškai klausė jis.

Juozas pamena, kad grybauti mėgę ir abu jo tėvai. „Tėvukas išbėgdavo į mišką iš ryto, – viena kita valanda, ir grybų jau pilnas, kaip vadinom, bulvinis krepšys“, – pasakojo pedagogas.

Jam irgi ne prasčiau sekasi grybauti – parodė šviežius baravykus, raudonikius, voveraites, kuriuos šiuokart parsinešė iš Žalgirių miškų Skuodo rajone.

Tik va, palygino: anksčiau daugelis miškų, po kuriuos ir šiaip gražiu oru smagu pavaikščioti, įkvėpimo paieškoti, buvę kitokie – švaresni, žalesni, jaukesni.

O dabar daug kur plyti brūzgynai, grioviai, medžiai iškirsti – tokius tad pėdsakus paliekanti modernioji technika.

J. Maksvytis pastebėjo, kad grybai šiemet ypač gausiai rodytis pradėjo po didžiosios liūties, kai ir automobiliai gatvėmis jau nebe važiavo, bet plaukte plaukė kaip upe.

„Nulijo smarkiai tada – ir atsirado grybų.

Paskui vėl sausra apniko, galiausiai iš naujo truputį palašnojo...

Šiluma ir lietūs grybams derėti – pats tas“, – neabejojo Juozas.

Paklaustas, kas jam labiau patinka – grybauti ar ragauti, nusijuokė: esą ir taip, ir taip. „Patiekalą pasigaminu pats sau tradiciškai: grybus pirmiau išverdu, pakepu ant sviesto arba aliejaus, dar pridedu grietinės, prikandus šviežių bulvių – gardžiausi pietūs“, – atviravo jis.

J. Maksvytis teigė daugiausiai grybautojų pastebintis šeštadieniais – mašinų, anot jo, pilnos pamiškės.

Kai kurie grybauja dėl savęs, o kai kurie ir parduoti į turgų nuneša.

Už kibiriuką baravykų ir raudonikių po 10 eurų prašo, porą litrų voveraičių ir už 5 eurus parduoda.