Olava Strikulienė: valstybė, labiausiai sauganti „stukačius“, jų palikuonis ir meldines nendrinukes

Katalikų Bažnyčia saugo išpažinties paslaptis. O pasaulietinė Lietuvos valdžia įpareigota saugoti tik valstybines paslaptis, susijusias su šalies saugumu. Tačiau kokia, atsiprašant, moralė vyrauja valstybėje, kuri labiausiai rūpinasi skundikų apsauga.

75 metams įslaptina stuksentojus! Saugo juos taip, kaip Lietuvoje nesaugojamas niekas. Joks miškas, joks ąžuolas, joks pastatas, joks rezervatas, joks pilietis, jokia meldinė nendrinukė. Joks gyvas sutvėrimas neturi Lietuvoje garantijos, jog bus saugomas 75 metus. Tokią garantiją Lietuvoje turi tik stuksentojai.

Tad peršasi išvada, jog jie mūsų valstybei patys svarbiausi. Didžiausias gamtinis lobis. Svarbiausias žmogiškasis resursas! Labiau Seimo godojamas net už antros pakopos pensijų fondus. Matyt, visos valdžios, tiek buvusios, tiek esamos, yra susijusios su stuksentojais dvasiniais ryšiais. Nes toliau tęsia pranešėjų, anoniminių skambučių, slaptų kalėjimų, prezidentų padailintų biografijų kultūrą.

Tik tokioje valstybėje, kuri užslaptina pačius šlykščiausius padarus, kurie skundžia, griauna kitų gyvenimus, o tu, apskųstasis, net negali pažiūrėti į to padaro snukį, galima įkurdinti slaptą JAV kalėjimą. Ir toliau spoksoti į eilinius piliečius nekaltais snukučiais. Jūs, mulkiai, mokėkite tiems kaliniams milžiniškas kompensacijas, o mes išliksime nežinomi ir labai taurūs. Gal net apie moralę ūbausime.

Drakula irgi buvo paslaptingas

Kodėl mūsų valdžios taip mėgsta paslaptis? Nes paslaptys mistifikuoja. Žmonių fantaziją labiau audrina ne kažkoks paprastutis kioskas, bet paslaptingos pilys. Su esą paslaptingais požemiais, tuneliais. Slaptais išėjimais, labirintais, katakombomis.

Todėl, nors brošiūra, vadinama Konstitucija, skelbia, jog esame demokratiška šalis, joks vietinis vadukas, visuomenės įtakotojas niekada neatskleis visiškai skaidrios savo biografijos. „Influenceriai" mieliau demonstruoja savo tatuiruotes, fotografuojasi pusnuogiai, pliauškia apie savo ypatingas „ligas", meiles, šuniukų, kačiukų praradimus, bet nė už ką nepripažins, jog nukopijavo svetimą dainą. Arba, kad senelis - stribas, stalinistas ir pan.

Šitoje šalyje net prezidentas Gitanas Nausėda nemato reikalo pranešti, jog buvo įstojęs į Komunistų partiją. Dalios Grybauskaitės biografija taip pat buvo skylėta ir sutaurinta.

Visuomenė, tarsi pusaklė višta, gauna tik tikrovės trupinius, atskirus biografijų grūdelius. Nes jei praregėtų, jei išsisklaidytų visi tikėjimo slėpiniai, pamatytų tik vienodai ciniškus valdžiažmogius. Ir prie jų prisišliejusius amžinuosius stuksentojus.

Atvirus arba pridengtus. Nes keičiasi tik santvarkos, istorinės epochos, tačiau prie kiekvieno dvaro visada šliejosi ir paslaugūs, lipšnūs pataikūnai. Jie VISADA stukseno ir VISADA stuksens. Nes taip jaučiasi saugesni, savesni, reikšmingesni. O prieš kitaip galvojančius visada šieps dantukus, netgi kalens. Todėl visų valdžių šventa priedermė - įslaptinti skundikus. Tol, kol patys pakratys kojas.

Fausto sutartis su velniu

Istorikas Algimantas Kasparavičius, analizuodamas sovietmečio Lietuvą, išskiria brandųjį, tamsųjį sovietmetį, kuris buvo 1979-1985 m. „Tai buvo labai tamsus laikas, - sakė A.Kasparavičius, - laikas prieš aušrą, kuri ateina su Gorbačiovo „perestroika". Tuo laikotarpiu lietuviai stojo į TSKP, nes disidentinis judėjimas jau buvo praktiškai užgniaužtas. Buvo viena stovykla - katalikų Bažnyčia ir jos leidžiama „Kronika".

Tai buvo pakankamai siauras disidentizmas, nes visuomenė jau nuo pirmosios respublikos laikų sparčiai sekuliarizavosi, didžioji dalis žmonių gyveno šešėlių karalystėje, ieškojo džinsų, paskyrų žiguliukams, jei buvo turtingesnių - galvojo, kaip suveikti kooperatinį butą. Ir tame siaurame politiniame, moraliniame kontekste stojimas į Komunistų partiją buvo suprantamas kaip Fausto pasirašyta sutartis su velniu.

Už tai būdavo suteikiama karjera, geresnė gyvenimo kokybė. Kai atvažiavau į Vilnių mokytis, aš ir dėstytojus tokius mačiau - be jokio šviesos spindulėlio. Lietuvoje jau nebuvo tikro disidentizmo, tokio kaip Lenkijoje, Čekijoje ar net Vokietijoje. Tomas Venclova taip pat jau buvo pabėgęs į užsienį."

Lego kaladėlės

Tad, sprendžiant iš A.Kasparavičiaus pasakojimo, mūsiškiai lietuviški faustai niekada nevengė sutarčių su velniu, jeigu iš to buvo galima išpešti materialinių naudų. Tiesa, stodami į partiją, tai yra, šliedamiesi prie tuometinio dvaro, sudarinėjo visiems matomas sutartis. Kaip ir dabar. Kai stoja į perspektyvias, sistemines partijas.

Visi žinojo, kieno dėdė ar teta yra komunistai. Netgi žinojo, kas yra gėjai ar buvę stribai. O stuksentojai laigė ir laigo po Lietuvą paslapčia. Įtarimų sukeldavo tik tai, jog kažką išleido pasižmonėti į brandų kapitalistinį užsienį - jis parveždavo iš ten kramtomosios gumos. Kai tuo metu eilinių net į Seinus (Lenkija) pas gimines neišleisdavo.

Tad lietuviai visais laikais stengėsi prisitaikyti, riešutauti su velniais ir nepraleisti progos. Abejoju, ar Irkutsko srityje, tremtyje gimęs Rimvydas Valatka būtų priimtas į TSKP per brandųjį, tamsųjį sovietmetį. Biografija nelabai tinkama. O Atgimimo laiku nepraleido progos. Tapo komunistu 1989 m. liepą. Jei galimai apie tai svajojo, tai istoriškai vis tiek apsižioplino.

Pritrūko įžvalgos. Kaip ir dabar. O vėliau tapo liberalu. Keitė ne tik žmonas, bet ir partiją. Ir nuolat pamokslauja visuomenei, kaip jai gyventi. Et, būtų buvęs puikus komunistų partijos ideologas-lektorius.

Įdomu, kiek stuksentojų palikuonių dabar sėdi valdžioje, mus teisia, niekina, moko „teisingai" gyventi? Jei įstatymu prireikė kažką 75 metams užslaptinti, vadinasi, tai buvo didžiulė minia. Dalis jų turbūt jau mirę. Juk nepradėjo stuksenti dar būdami darželinukais. Bijo, kad juos prilupsime? Bet negi kas nors luptų karšinčius.

Vadinasi, įstatymas faktiškai nuo išviešinimo saugo ne juos. Nusenusius ar jau mirusius. Saugo jų palikuonis. Užimančius aukštas ar įtakingas pareigas valstybėje. Siautėjančius socialiniuose tinkluose. Ir dabar tauškiančius visiškai priešingai nei Stalino bolševikas ar tankistas senelis. Bet su ta pačia fanatiška tūžmastimi ir neklystamumu. Tokie žmonės savo natūra yra Lego kaladėlė. Ją galima įdėti į bet kokią figūrą. Šiandien bus triratuku, o rytoj - paspirtuku.