Nutylėtos SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos detalės

„Vakaro žinios" išsiaiškino įdomių detalių, kodėl nebuvo vykdoma referendumu Tautos išsakyta valia ją išvesti anksčiau, kas priėmė sprendimą pakeisti referendumu numatytą datą, kaip iš viso pavyko su rusais taikiai susitarti ir t.t.

Č.Juršėno smalsumas

Rugpjūčio 31 d. sukanka lygiai 30 metų, kai iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos (Rusija nuo 1991 metų gruodžio 25 d. perėmė SSRS teises ir pareigas) armija. Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybės atkūrimą dar 1990 m. kovo 11 d., tačiau galutinai išsilaisvino nuo Rusijos okupacijos tik 1993 m. rugpjūčio 31 d., kai Rusija išvedė savo kariuomenę.

SSRS buvo okupavusi Lietuvą nuo 1940 birželio 15 d. Dabar rugpjūčio 31-ąją minime kaip Laisvės dieną.

Tačiau iki šiol buvo neatsakyta į daugybę klausimų, susijusių su šiuo istoriniu įvykiu. Atsakymus į kai kuriuos klausimus bandė išsiaiškinti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, buvęs ilgametis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas - pasinaudojo proga per kito signataro - Egidijaus Bičkausko - autobiografinės knygos pristatymą (pristatymas vyko šių metų vasarį) iš jo išgirsti atsakymus.

Mat tada, kai vyko derybos su Rusija dėl kariuomenės išvedimo, E.Bičkauskas buvo Lietuvos Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje.

„Kas konkrečiai Maskvoje 1992 m. rudenį pasakė, kad mes nusileidžiame Maskvai dėl kariuomenės išvedimo termino?

Primenu, jeigu kas užmiršote: 1992 m. vasarą per plebiscitą žmonės nubalsavo, kad kariuomenė būtų išvesta iki metų pabaigos - iki 1992 m. gruodžio 31 d.

O kada buvo išvesta? 1993 m. rugpjūčio 31 d. Maskva norėjo 1995 m.

Ji labai priešinosi ankstesnei datai. Egidijus knygoje rašo: „nutarėm...".

Tai man labai įdomu, ar ten irgi buvo balsavimas, kaip Aukščiausiojoje Taryboje, kad nutariame ir nusileidžiame Maskvai.

Ar vis dėlto buvo vienas pagrindinis asmuo, kuris pasakė: ką darysi, jei neišeina, kaip turi būti, tai padarome nuolaidą, vis tiek kariuomenė bus išvesta žymiai anksčiau negu iš kitų aplinkinių šalių, vis tiek tai bus mūsų laimėjimas?

Nors ir pažeidžiant Tautos valią, išreikštą 1992 m. vasarą.

Tai buvo balsuota ir balsų dauguma nutarėte, ar vienas pasakė?" - per knygos pristatymą E.Bičkausko teiravosi Č.Juršėnas.

Ne viena versija

E.Bičkauskas nuoširdžiai prisipažino neatsimenantis, ar buvo koks nors balsavimas.

„Greičiausiai nebuvo, greičiausiai buvo konstatuota, kad realybė tokia ir niekur nedingsi", - spėliojo E.Bičkauskas.

Č.Juršėno perklaustas, kas pirmas pasakė, kad Tautos referendumu išsakytos valios išvesti kariuomenę iki 1992 m. pabaigos galima nepaisyti, E.Bičkauskas prisipažino to neatsimenantis.

„Kai buvo keliamas referendumo klausimas mūsų parlamente, aš buvau prieš. Ir, aišku, buvau labai stipriai mušamas: kaip gi, jei tu esi prieš, tai tu prieš rusų armijos išvedimą. Ne.

Tiesiog aš elementariai supratau, kad neįmanoma tam laikotarpiui. Valstybė, nevykdydama referendumo metu priimto sprendimo, apsijuokia.

Na, gal neapsijuokia, bet bent jau elementariai nesolidžiai atrodo. Neįmanoma buvo šito padaryti. Galų gale buvo suvokta realybė.

Bet lazda turi du galus. Referendumas buvo tam tikrai politinis spaudimas derybinei delegacijai, vedusiai derybas, tam tikras spaudimas tai pačiai Maskvai. Kariuomenė išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d.

Jei nebūtų buvę šito politinio spaudimo, galbūt (istorijoje nemėgstama svarstyti, kas būtų, jeigu būtų) tai būtų padaryta dar vėliau?

Todėl negaliu iki galo pasakyti, ar buvome teisūs.

Manau, kad galutinį sprendimą nusileisti priėmė prof. Vytautas Landsbergis. Manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, kitos išeities tuo momentu nebuvo", - dėstė E.Bičkauskas.

Tačiau dar vienas signataras Vladimiras Jarmolenko tame pačiame renginyje iškėlė kitą versiją: „Manau, kad balsavimas buvo.

Derybų delegacijoje kiekvienas turėjo po vieną balsą. Landsbergis turėjo vieną balsą".

Atsakomybę prisiėmė A.Butkevičius

„Vakaro žinios" su šiais klausimais kreipėsi į signatarą Audrių Butkevičių, mat jis 1991 m. spalio 10 d.-1993 m. spalio 28 d. buvo krašto apsaugos ministras, 1992-1993 m. - Lietuvos Vyriausybės vyriausiasis įgaliotinis Rusijos kariuomenės išvedimo klausimais.

Ir būtent jis 1992 m. rugsėjo 7 d. Maskvoje pasirašė Lietuvos ir Rusijos susitarimą dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, vykdė sutarties įgyvendinimo priežiūrą.

„Kai mes vykdėme derybas Maskvoje, referendumu nustatyta data mums labai trukdė. Ypač trukdė ponui Česlovui Stankevičiui, kuris save suvokė kaip derybų su Maskva delegacijos vadovą.

Praktiškai įvykdyti tai, kas priimta referendumu, buvo neįmanoma, nes referendumas įvyko birželio 14 d.

Jau ir taip šiek tiek daugiau nei per metus išvesti kariuomenę buvo labai sunku, o iki referendumu nustatyto termino - visiškai neįmanoma.

Tačiau Č.Stankevičius, bijodamas, kad savo parašu pažeis Lietuvos visuomenės nustatytą išvedimo datą, derybų metu krėtė visokias kvailystes.

Man teko užimti labai kietą poziciją netgi einant į konfliktą su kitais delegacijos nariais: kad įrašytume 1993 m. rugpjūčio 31 d. datą.

Tad galiu pasakyti: jei koks nors žmogus atsakingas už referendumu nustatytos datos sulaužymą, tai tas žmogus buvau aš", - neslėpė A.Butkevičius.

V.Landsbergis stovėjo ir tylėjo

Anot jo, jokio balsavimo dėl to nebuvo, „nes visi, kas turėjo smegenų, suprato, kad reikia įrašyti tą datą, kuri yra įmanoma, o ne tą, kuri buvo nustatyta referendumu, pataikaujant Vytauto Landsbergio nesąmonėms".

A.Butkevičiaus pasiteiravome, ar V.Landsbergis tam neprieštaravo.

„Niekas ten jo neklausė, nes buvo klausimas, ar mes iš viso išvedame rusus, o tai įmanoma tik įrašius normalią datą, ar svaigstame su fantazijomis.

Sprendimas buvo priimtas, aš pasirašiau susitarimą dėl tokios datos, o Landsbergis tuo metu stovėjo man už nugaros ir nė nepyptelėjo", - prisiminė A.Butkevičius.

Tikroji data - ne rugpjūčio 31-oji

Jis anksčiau viešai yra prisipažinęs, kad ne visa kariuomenė buvo išvesta 1993 m. rugpjūčio 31 d. O melavęs, nes politiniu požiūriu mums buvo naudinga fiksuoti, kad Rusija įvykdė savo įsipareigojimus, kad tuo būtų įsitikinusi tarptautinė bendruomenė.

Nors iš tikrųjų procesas po rugpjūčio 31-osios vyko dar maždaug du mėnesius.

„Nors iš esmės aš nemelavau.

Karinio dalinio išvedimas ir atskirų karinio dalinio elementų išvedimas yra du skirtingi dalykai.

Taip, rugpjūčio pabaigoje visos karinės dalys buvo išvestos, bet buvo likę, pavyzdžiui, kažkiek raketinio kuro, kai kokio šlamšto sandėliuose, tad liko ir tuos dalykus prižiūrinčios komandos.

Kadangi Rusijos kariuomenės išvedimas sutartyje nustatytu laiku buvo politinės svarbos įvykis, mums buvo kur kas svarbiau paskelbti, jog visi išėjo laiku. Ir čia prisiėmiau atsakomybę, kad pridengčiau situaciją, o po to per du mėnesius išvedėme visus iki vieno", - „Vakaro žinioms" sakė A.Butkevičius.

Laimingi sutapimai

Kaip iš viso įvyko toks stebuklas, kad rusai sutiko išeiti, nors niekaip neišeina, tarkime, iš Ukrainos ar dalies Moldovos?

Anot A.Butkevičiaus, prie to prisidėjo ir jo geri asmeniniai santykiai su tuometiniu Rusijos gynybos ministru Pavelu Gračiovu, kuris buvo įtakingas desantininkų grupuotės atstovas, išgelbėjęs Borisą Jelceną 1991 rugpjūčio pučo metu, gerai žinomas ir Lietuvoje, kur buvo užėmęs divizijos vado pareigas.

„Be to, mes sukūrėme tokią situaciją, kad rusams patiems būtų naudinga išeiti", - akcentavo A.Butkevičius, paaiškindamas, kad Rusijai tada beprotiškai trūko pinigų, o kariuomenės išvedimas iš Lietuvos, pavyzdžiui, suteikė galimybę išparduoti atlaisvintus karinius aktyvus.

Faktai

• Teisę dalyvauti 1992 m. vykusiame referendume (plebiscite) dėl SSRS kariuomenės išvedimo turėjo 2 539 433 rinkėjai, balsavo 1 928 719 jų.
• Referendumo idėjai pritarė 1 751 026, nepritarė 140 077, dar 37 616 biuletenių pripažinti negaliojančiais.
• Beje, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone net 38,01 proc. balsavusiųjų nepritarė, kad reikia išvesti svetimą kariuomenę, Vilniaus rajone tokių buvo 24,53 proc.