Nėščioji apie Kauno klinikas: Nesistebiu, kad ten mirė gimdyvė

Suėjus 40-čiai savaičių, kaip buvo liepta prižiūrinčių medikų, atvykau į gydymo įstaigą.

Pirmiausia, niekas taip paprastai ten neįsileido - atvykus nuotolinis balsas liepė eiti pasivaikščioti, nes daug gimdyvių. Grįžti paprašė po 20 minučių. Vaikštome su vyru, apsikarstę terbomis (vykstant gimdyti reikia pasiimti nemažai daiktų, nes ligoninėje nieko neduoda. Pasirodo, net tualetinio popieriaus reikia įsimesti.

O aš, naivuolė, tikėjausi ten šito gėrio, kaip ir priežiūros, gauti už valstybei mokėtus mokesčius), ir žvalgomės. Netrukus ėmėme šalti - visgi vasaris. Žiūriu, prie skubios pagalbos jau susidarė pilvotų moterų eilė. Supratau, kad atėjo laikas pakovoti už patekimą.

Nepraėjus nė valandai, įleido į šildomą patalpą. Visos guldymo į skyrių procedūros truko apie 3 valandas - apsišarvokite kantrybe! Aišku, pirmiausia „kovido" testai, tada - kiti reikalai.

Po testo ir trumpos apžiūros patenki į izoliacinę palatą - t.y., kol nebus testo atsakymo, esi uždaroma į palatą be teisės iš jos išeiti. Kiek, manote, tenka laukti testo atsakymo?

Mano atveju, atvykus 9 val. ryto, apie 23 valandą atsakymo dar nebuvo. Man trūko kantrybė ir aš išėjau iš izoliacinės palatos. Susiradau sesučių kambariuką - jos ten maloniai šnekučiavosi prie kavutės - ir paklausiau, kaip yra su tuo testu? Jos nusistebėjo, kad niekas man nepranešė, jog testas neigiamas, ir toliau mėgavosi kava.

Mintyse pasipiktinau: žinau, kad neigiamas, juk atsivežiau antikūnų testo rezultatus, esu persirgusi. Bet tai nieko nedomino ir man buvo liepta eiti gulti. Sutikau: negimdau, neskauda, galiu ir palaukti apžiūros.

Labai juokinga buvo, kai atėjo kažkokia daktarė, o gal sesutė - nesuprasi, visi su kaukėm, šalmais, skydais. Tik iš elgesio gali spręsti - medikas ar aptarnaujantis personalas: jei neima šiukšlių, tai greičiausiai ne valytoja.

Kažkas atnešė lapuką ir liepė skaičiuoti judesius bei žymėtis.

Tačiau neturėjau tušinuko.

Na, niekur neskelbiama, kad tušinukas yra būtinas daiktas gimdant. Ta moteris abejingai pažiūrėjo ir išėjo. Teko skaičiuoti judesius ir įsiminti. Gerokai nustebau, kai grįžusi ta pati moteris pasipiktino, kad nieko nesižymiu.

Priminiau, kad neturiu, kuo rašyti. Ji paburbėjo ir išėjo. Ten tie patys žmonės dažniausiai du kartus neateina. Vis užbėga koks „naujokas", paklausia to paties, ko ir buvęs prieš jį, nieko nežino, tavo kortelės neskaito, tad kaskart savo sveikatos istoriją turi pyškinti iš naujo.

Kitą dieną iš izoliacinės palatos perkėlė į skyrių. Guliu, valgyti neša gan skaniai, nesiskundžiu. Tik jau norisi daktaro apžiūros, visgi ligoninėje esu. Nes taip gulėti galiu ir namuose, o ir tos lovos juk tokios brangios - jų „juodai" trūksta, „kovidas".

Deja, klinikose viskas vyksta vėžlio greičiu ir trunka amžinybę. Perkelta į skyrių einu praustis - radusi vieną bendrą dušą visam aukštui ir du tualetus imu prašyti mokamos palatos. Deja, laisvų vietų nėra ir niekada nebebus.

Pradedu suvokti, jog, norėdama gauti mokamą palatą, turiu kažkam duoti kyšį. Absurdas, bet nerandu, kam paduoti. Neišeina atskirti valytojos nuo daktaro. Einu pas seseles - jos nerašo manęs į tą bendrą mistinę eilę, laisvų mokamų palatų - nėra, viskas užimta ir taškas. O klinikų reklamoje tokios dailios puikių mokamų palatų nuotraukos, viskas prieinama!

Kur gi ne. Na, ką - bendras dušas. Pastovi pilvotų dejuojančių moterų eilėje ir tu jau pačiame baisiausiame duše. Seniai tokį bemačiau - gal studentų bendrabutyje buvo kažkas panašaus.

Niekada nevalytas, durys sulūžę, net pakabos nėra - dėk rankšluostį ant purvinų dušo grindų. Pagalvoju, velniop, čia tik keletui dienų - nusiprausiu.

Kaip daugelis žino, nėštumo pabaigoj į tualetą vaikštai kas valandą, gal ir dažniau. Va čia, pamaniau, kad mane bando nužudyti. Dėl „kovido" tualetų langai visada atidaryti.

Lauke lietuviškas vasario mėnuo, o tave pasitinka skersvėjis ir minusinė temperatūra, kai palatoje apie +30 laipsnių. Kaskart įėjus į tualetą uždarau langą - peršalsiu, o tas labai tikėtina tokiomis sąlygomis, uždarys į Kovidinį skyrių ir ten numirsiu. Bijau.

Kažkokia valytoja dar apšaukia, kad miegu be kaukės...

Pagaliau esu nuvedama pas daktarę apžiūrai echoskopu. Ji per 5 minutes atmeta hipotrofiją, nes vaikučio svoris normalus, ir išleidžia namo. Gimdyti leidžia, kai jau vaikas pats norės ir kur aš norėsiu. Nieko džiugesnio negirdėjau per visą gyvenimą. Iš laimės, kad ištrūksiu iš šito konvejerio, fermos, nė nežinau, kaip pavadinti - kur jautiesi niekam nerūpintis gyvulys. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad gimdyvės ten taip niekam nerūpi.

Klausiu dejuojančios palatos draugės, kodėl čia tiek daug gimdyvių? Visur rašo, kad gimstamumas labai mažas. Likimo draugė iš Prienų paaiškina, kad rajonuose uždarinėja akušerinius skyrius ir gimdyvės neturi kur dėtis, tik važiuoti į klinikas. Dėl to tiek daug čia. Pradedu suvokti, kas ir kaip.

Taigi, valio, mane paleidžia! Netveriu džiaugsmu - skambinu vyrui, susidedu daiktus. 9 val. ryto, po rytinio vizito, kažkoks daktaras (niekas ten neprisistato, visi labai greitai kalba, vaikšto, niekam nėra laiko.

Pasikabinę korteles, bet stovi per tris metrus nuo tavęs, tai įžiūrėti - neįmanoma) mane išleidžia namo, tereikia sulaukti, kol atneš kortelę. Tą kortelę neša... daugiau negu 6 valandas.

Nieko tokio. Išeinu po 15 val... Aleliuja, gimdysiu gimdymo namuose. Taip ir padariau. Patirtis buvo kardinaliai kita, gimdymo namuose laukė rūpestis, viskas vyko greitai ir sklandžiai, nieko panašaus į klinikas.

Nebuvau klinikų gimdykloje, gal ten viskas kitaip.

Bet netikiu, nemanau. Kad kitaip būdavo prieš „kovidą" - tikiu. Kaip yra dabar - nežinau. Bet kaip buvo šį vasarį - nepamiršiu. Kai perskaičiau apie mirusią gimdyvę, prisiminiau savo patirtį. Jeigu jos COVID-19 testas buvo teigiamas, tikrai tikiu, ką parašė jos brolis - kad niekas ja ten nesirūpino, kol labai nepablogėjo. O kai jau pablogėjo - buvo per vėlu. Ją turbūt uždarė į tą izoliacinę palatą ir paliko visiškai vieną.

Šlykštu skaityti, kokia skiepų reklama jos mirtį pavertė.

Turiu gražią dukrą, esu gyva ir sveika. Dėkoju Visatai ir labai stengiuosi, kad tik nesusirgčiau aš ar artimieji, kad tik nereikėtų ligoninės.

Bijau jos labiau nei ligų. Išsigydžiau daug ką savarankiškai - niekada tų laisvų lovų ir nebuvo, esu per gripo sezoną važiavus į priėmimo skyrių du kartus - ir abu kartus neguldė, nes nebuvo laisvų lovų. Net su 40-ties laipsnių temperatūra. T

ai kodėl dabar stebisi, kad nėra lovų?

Nesitikėkite, kad jumis kažkas pasirūpins. Jei turite proto ir nors kažkiek pinigų - rūpinkitės pačios, tarkitės su daktarais tiesiogiai. Tokia mano žinutė. Nesakau nieko blogo dėl klinikų daktarų - jie ten tikriausiai patys geriausi, bet sistema - tragiška. Kas iš tų geriausių daktarų, jeigu jų nematai? Jeigu jie tavęs nemato?

Nežinau, ar jų krūviai yra didžiuliai ir jie „nepaveža", ar mes nebereikalaujame kokybės už savo pinigus ir esame patys kalti?"