Nepasitenkinimas miškų politika Lietuvoje pasiekė neregėtą lygį: gyventojai skundžiasi dėl šalia gyvenviečių kertamų medynų

Dar daugiau, iniciatyvos „Tvari Lietuva“ kalbintas gamtininkas teigia, kad jei kokiai nors bendruomenei ir pavyksta išsaugoti valstybinio miško lopinėlį, tai tokį patį plotą miškininkai iškerta kitoje vietoje, kur gyventojų pasipriešinimo nesulaukia. Apskritai ne tik šalia kertamų miškų gyvenantys žmonės, bet aplinkosaugos aktyvistai nuogąstauja, kad šalyje medienos gavybai miškų kertama per daug, taip pažeidžiant ne tik socialinius piliečių poreikius, bet ir kenkiant gamtai.

Nors Valstybinių miškų urėdija (VMU) ir sako, kad nukirsti medžiai – atsodinami, o šalies miškingumas kasmet auga, „Tvari Lietuva“ kalbintas specialistas pabrėžia, kad atsodintų miškų gamtinė vertė yra nedidelė, mat gamtiniu požiūriu miškas vertingu tampa tik tada, kai pasiekia savo gamtinę brandą.

Savo ruožtu Aplinkos ministerija, atsižvelgdama į visuomenės nepasitenkinimą esančia miškų politika, žada pokyčius įstatymų lygmenyje. Vienas iš jų – miškų grupių pertvarkymas. Vis dėlto Ministerija į klausimą, ar bus siekiama dialogo ir susitarimo su bendruomenėmis dėl šalia jų esančių miškų išsaugojimo, neatsakė.

Dirkliškių miško atvejis: brandūs miškai virsta jaunuolynais

Grigiškėse netoli Dirkliškių miško gyvenanti Jurgita Rostomskienė su iniciatyva „Tvari Lietuva“ pasidalijo istorija, kaip stengėsi išsaugoti šalia namų augantį mišką.

Moteris teigia, kad dar prieš dešimtmetį tarp Grigiškių ir Lentvario esantis miškas, dydžiu panašus į Vingio parką, pradėtas kirsti plynais plotais.

„Vienu momentu staiga supranti, kad beveik visas pamiltas brandus miškas pavirto vielinėmis tvoromis užtvertu jaunuolynu. Pradžioje kirto po nedidelę biržę (biržė – miško kirtimui atrėžtas arba kertamas medynų plotas – ELTA) žiemos metu, tačiau nuo 2017 m. situacija pradėjo blogėti.

Atliekami dideli plynieji kirtimai, kertama pavasarį, paukščiams tik išperėjus jauniklius, taip pat sunkia technika gadinami miškų keliai ir takeliai. Buvęs mišrus miškas su pušimis visur atsodinamas eglėmis ir ąžuolais, taip jį skurdinant.

Sakoma, kad tokiu būdu atsodinant neva bus užtikrinta gamtos įvairovė, vyraujanti šiuo metu. Nesuvokiami tokie pareiškimai. Nereikia būti profesionalu, kad žinotum – po eglėmis dešimtmečiais beveik niekas neauga.

Miškininkai atsodina mišką nebūtinai taip, kaip tai yra geriausia miškui, užtikrinant buvusią įvairovę, bet ekonomiškai naudingiausiu būdu. Ir visas šis vaizdas prie pat gyvenamųjų namų. Matai pro langus krentančius medžius, žinai, kad miškas nedidelis ir biržės jame jau susijungė“, – pasakoja Jurgita.

Ji pabrėžia, kad miškas tvarkomas visiškai neatsižvelgiant nei į gamtos tausojimą, nei į socialinę jo vertę, nei į ekologinę naudą miestams.

„Taip susiklosto situacija, kai neabejingi gyventojai, metę savo darbus, turi pradėti domėtis, kas atsakingas už suniokotą mišką. Paprastai jau būna per vėlu viską sustabdyti, miškas iškertamas, nes nutraukti kirtimo darbus beveik neįmanoma. Patirtis rodo, kad kertama kaip galima greičiau – per kelias dienas visi medžiai guli biržėje“, – dalijasi moteris.

Ji akcentuoja, kad tokiu būdu miškas, kuris bendruomenei tarnavo kaip gražus, ūksmingas ir labai turtingas flora bei fauna gamtos parkas, virsta nuobodžiu, neįeinamu jaunuolynu, su išvarytais paukščiais bei gyvūnais.

Kreipėsi į institucijas: viskas – teisėta

Jurgita teigia, kad prieš porą metų birželio pradžioje ant kalvų prie pelkės iškirtus medžius, šalia miško gyvenančios bendruomenės nariai suprato, jog su miškotvarka apylinkėse vyksta nesuvokiami dalykai.

„Vieni tiesiogine to žodžio prasme verkė, kiti kvietė policiją, o aš nusprendžiau suprasti, kas vyksta ir išsiaiškinti, ar plyni šalia bendruomenių augančių miškų kirtimai yra teisėti. Teko gilintis į situaciją, miško statusą, leidžiamus ir draudžiamus veiksmus. Kreipiausi į Urėdiją, į Valstybinę miškų tarnybą, į Aplinkos ministeriją.

Atvažiavo komisija. Rezultatu buvau priblokšta – viskas vykdoma teisėtai. Taip pat išgirdau – miškotvarkos plane numatyta palaipsniui iškirsti visą mišką. Netrukus buvau ir nuraminta – visas plotas bus atsodintas“, – pasakoja ji. – Kai miškininko paklausiau, ar nė vienas Grigiškių vaikas jau nebepamatys, kas yra ąžuolynas, atsakymas buvo lakoniškas – gal anūkai.“

Jurgita teigia supratusi, kad kaip suplanuota – taip ir dirba miškininkai bei pareigūnai.

„Buvo suderintas miškotvarkos planas, kuriame nors ir be bendruomenių atstovų (jie buvo kviesti kažkokiame Trakų laikraštyje paskelbus kvietimą) formaliai viskas buvo suderinta. Ir net po to, kai prašiau naujo miškotvarkos plano svarstymui kviesti mūsų bendruomenę, to nebuvo padaryta, o nuvykusi į Kauną pamatyti projekto sužinojau, kad likusieji ąžuolynai bus kertami“, – nusivylimo neslepia „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

Vis dėlto moteris patikina, kad jos pastangos išsiaiškinti situaciją ir sustabdyti miško kirtimą davė bent vieną rezultatą.

„Kai planuojamą kirsti ąžuolyną pamatė Aplinkos ministerijos atstovai ir kai į juos kreipėsi Seimo nariai, bent jau šis plotas buvo numatytas saugoti“, – sako ji.

„Tai, kad viskas vyksta teisėtai, mes žinojome ir be atsakymo. Klausimas – ar teisinga taip tvarkyti miškus“, – klausia Jurgita.

Įvardija lūkesčius

„Tvari Lietuva“ primena, kad šiuo metu Lietuvos miškai yra suskirstyti į keturias grupes: I grupė – rezervatiniai miškai, jokia ūkinė veiklia juose neleidžiama, II grupė – draustiniai ir rekreaciniai miškai, III ir IV grupės – ūkinės paskirties miškai. Skirtumas tas, kad kertamų medžių amžius III grupės miškuose yra didesnis.

Jurgita sako, kad pastaruoju metu bendruomenės dažnai kreipiasi su prašymu keisti šalia esančių miškų grupę, dažniausiai IV ar III kategorijos į II – saugotiną.

Vis dėlto Lietuvoje, vadovaujantis miškų priskyrimo miškų grupėms normatyvais tam, kad miškas būtų priskirtas IIB grupei, jame turi būti atitinkama rekreacinė įranga ir infrastruktūra, taip pat tokiems pokyčiams reikia papildomų lėšų, darbų ir laiko.

„Tik ar bendruomenėms, kurių nariai su vaikais eina pasivaikščioti, būtinai turi būti galimybė pasėdėti ant nudažyto suoliuko? Ar įrengus suoliukus miškas pasidaro vertingesnis ir tik tada galime paskelbti jį saugotinu? – klausia „Tvari Lietuva“ pašnekovė ir pabrėžia. – Visuomenė turi labai daug klausimų dėl šiuo metu galiojančių mūsų miškų tvarkymo teisės aktų teisingumo, dėl atsakingų asmenų požiūrio į tai kas vyksta, dėl vykdomų darbų viešumo.“

J. Rostomskienė akcentuoja ir tai, kad visuomenė turi teisę tikėtis, jog Lietuvos žmonių turtas – miškai – bus tvarkomi atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Be to, ji pabrėžia, kad miškotvarkos projektai turi būti derinami su bendruomenėmis, o miškai šalia gyvenviečių turi būti rekreacinės paskirties ar net specialaus statuso.

„Suoliukai ir specialūs takai neprivalomi. Nebūtinas žmogaus įsikišimas – bendruomenėms nebūtina sukurta infrastruktūra, svarbu ramus ir saugomas miškas“, – apibendrina ji.

A. Balundė: bendruomenių siekis išsaugoti miškus – savaime suprantamas

Aplinkos psichologijos tyrimų centro Mykolo Romerio universitete vadovė ir tyrėja Audra Balundė sako, kad kalbant apie miškų kirtimą svarbu pabrėžti, jog pasaulyje pripažintos ir respektabilios organizacijos bei grupės tokios kaip pavyzdžiui IPCC (The Intergovernmental Panel on Climate Change) ir IPBES (The Intergovernmental Science-Policy Platform on Biodiversity and Ecosystem Services) miškų kirtimą klimato ir ekologinės krizės kontekste laiko kraštutine priemone, tad pilietinės iniciatyvos siekiančios stabdyti šią problemą yra savaime suprantamos ir validžios.

Anot specialistės, šalia gyvenviečių esančių miškų kirtimas gali turėti didelį psichologinį poveikį asmenims ir bendruomenėms.

„Natūralaus grožio, biologinės įvairovės ir ekosistemų nykimą stebintys žmonėsi gali jausti nevilties jausmą, pyktį ir bejėgiškumą. Šios emocijos skatina žmones imtis veiksmų apsaugoti aplinką ir išsaugoti savo gerovę.

Stiprios emocijos ir iniciatyvinių grupių formavimasis skirtas stabdyti miškų kirtimą prie gyvenviečių gali būti siejami su aibe veiksnių: prisirišimu prie vietos, tapatinimusi su ja, atsakomybės jausmu, siekiu atliepti poreikį imtis veiksmų, pilietiškumu ir kt.“, – paaiškina tyrėja.

Šernų miško atvejis: šalia gyvenanti bendruomenė apimta nevilties

Už Klaipėdos rajone esančio Šernų miško išsaugojimą kovojančios iniciatyvinės grupės vadovė Dalia Kiseliūnaitė su iniciatyva „Tvari Lietuva“ taip pat sutiko pasidalinti istorija, kaip kovoja dėl netoli namų esančio miško likimo. Vis dėlto kitaip nei Jurgitos atveju, bendruomenei sukilus, į jos lūkesčius iš dalies buvo atsižvelgta.

„2022 m. žiemą Šernų miškas pradėtas kirsti plynai. Tuomet surinkome 1500 parašų, kad kirtimai būtų sustabdyti. Prašėme pakeisti miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę. Išvažiavau pas ministrą, jis pažadėjo pasirūpinti, perduoti juos, kam reikia“, – prisimena „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

Vis dėlto žiemą, anot jos, ir vėl buvo iškabinti skelbimai dėl plynų kirtimų trijose vietose.

Tuomet dėl Šernų miško išsaugojimo kovojantiems žmonėms ėmusis iniciatyvos buvo sukviestas nuotolinis posėdis, kuriame dalyvavo ir rajono meras, ir urėdas, ir Valstybinių miškų urėdijos (VMU) direktoriaus pavaduotojas miškininkystei Mindaugas Petkevičius, ir ministerijos atstovai.

Šalia miško gyvenančios bendruomenės poziciją išdėstė ir pati D. Kiseliūnaitė.

Anot moters, posėdžio pabaigoje M. Petkevičius pažadėjo sustabdyti kirtimus, kol bus sprendžiami miško grupės keitimo klausimai.

„Ir posėdžio metu buvo nutarta, ir atvykęs VMU atstovas M. Petkevičius aiškino, kad nors formaliai tai yra IV grupės miškas, jame duotas nurodymas ūkininkauti kaip IIB grupės – tai yra rekreacinės paskirties – miške, atsižvelgiant į socialinius žmonių poreikius“, – pasakoja moteris.

Ji priduria, kad tuo metu jai pavyko įtikinti valdžios atstovus, jog aplink kaimuose yra daug gyventojų ir visiems šis miškas reikalingas socialinėms, rekreacinėms reikmėms, jame yra ir istorinių paminklų.

Taigi, galų gale miško kirtimai buvo sustabdyti.

Vis dėlto tik laikinai.

„Važiavau pro šalį ir mašina darbavosi, nors ir buvo pažadėta, kad šių mašinų nebepamatysime. (...). Ten dabar yra pakabintas skelbimas, kuriame parašyta, kad bus atliekami atrankiniai sanitariniai kirtimai, siekiant sumažinti medžių kamienų pavojingų kenkėjų skaičių.

Parašyta, kad bus kertami žuvę ar užkrėsti medžiai, o sveiki bus paliekami toliau augti“, – dalijasi pašnekovė.

Anot jos, yra vaizdinės medžiagos, kad šiuo metu kertami absoliučiai sveiki medžiai – sveikos pušys ir beržai, kurie neserga.

„Jie akivaizdžiai pamelavo. Pravažiuodama pro šalį mačiau kirtavietę, dirbo mašina. Atrankiniai kirtimai su šiomis mašinomis nevykdomi, turi būti kertama mažesnėmis, o gal net ir rankinėmis mašinomis. Dabar atvažiavo kažkoks „monstras“ ir „varo“ viską iš eilės.

Šiuo metu ten neprivažiuosi, o ir eiti nelabai galima. Matau, kad yra kertama visiškai plynai, paliekant tik po vieną medelį kažkokiam plotui. Šiuo metu grynai vyksta plynasis 8 ha miško kirtimas. Tai yra daug. Mes tuoj būsim pliki. (...). Ir ta mašina toliau darbuojasi, niekas jos nestabdo. Yra kertama ne taip, kaip sutarėme“, – iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pasakoja moteris.

Ji kreipėsi į vyriausiąjį VMU direktoriaus pavaduotoją miškininkystei M. Petkevičių, taip pat į urėdą, tačiau jokio atsakymo dėl sveikų medžių kirtimo nesulaukė.

VMU: kertami tik sergantys medžiai

Savo ruožtu Aplinkos ministerija patikino, kad Šernų miško kirtimai ekonominiais sumetimais – medienai gauti – yra sustabdyti.

„VMU reaguodama į bendruomenių skundus organizuoja susitikimus su bendruomenėmis ir kartu ieško optimalaus ūkininkavimo būdo. VMU taip pat informuoja prieš vykdant kirtimus jautriose teritorijose.

Dėl bendruomenės informavimo procedūrų yra parengtas ir VMU įsakymas, kuriuo RP įpareigoti įrengti stendus natūroje, taip pat VMU interneto svetainėje viešinamas visas planuojamų kirtimų sąrašas“, – teigia Aplinkos ministro patarėja komunikacijai Aistė Žilinskienė.

Iniciatyvai „Tvari Lietuva“ susisiekus su Valstybinių miškų urėdija, institucijos komunikacijos specialistas Tautvydas Mažeika pabrėžė, kad VMU Kretingos regioninis padalinys Šernų miške šiuo metu vykdo sanitarinius kirtimus, kurie yra būtini tam, kad būtų sustabdytas kenkėjo – žievėgraužio tipografo – plitimas.

VMU atstovas T. Mažeika pabrėžia ir tai, kad jei eglyne su pušimi yra žalių pušų, iškertamos tik nudžiūvusios ir užpultos eglės, o žali medžiai paliekami.

„Toks kirtimas vadinamas atrankiniu sanitariniu, – patikslina specialistas ir priduria, – šiandien Šernų miške plynais sanitariniais kirtimais likviduota 11,4 ha medyno.“

Vis dėlto T. Mažeika atkreipia dėmesį ir į tai, kad medienos ruošos metu gali pasitaikyti pavienių atvejų, kai vienas kitas sveikas medis yra nukertamas, bet, kaip teigia jis, tik tokiu atveju, jei tas medis kelia pavojų (yra pavojingai pasviręs) ar trukdo technikai ištraukti nukirstus medžius.

Specialisto teigimu, atlikus kirtimus Šernų miške, VMU taikys savaiminį miško atsikūrimą, nes iš likusių pušų pasisės sėklų, iš kurių turi sudygti nauji medeliai, o kur susiformuos didesnės aikštelės bus vykdomi želdinimo projektai ir sodinami daigai į paruoštą dirvą.

A. Gaidamavičius: kenkėjai – miškuose įveisiamų monokultūrų pasekmė

Savo ruožtu gamtininkas Andrius Gaidamavičius paaiškina, jog ligos ir kenkėjai, dėl kurių tenka kirsti didelius miškų plotus, pirmiausia yra monokultūrų, kuriose vyrauja vienos rūšies ir vieno amžiaus tik pramonei reikalingi medžiai, problema, galinti išplisti ir į natūralius miškus.

„Būtent monokultūrose yra geriausios sąlygos plisti žievėgraužiams, o tai paskatina ilgai trunkančios sausros, kurios yra klimato kaitos pasekmė. Išeina užburtas ratas: dėl miškų kirtimo keičiasi klimatas, o dėl klimato kaitos nyksta miškai, – įžvalgomis dalijasi „Tvari Lietuva“ pašnekovas ir pateikia pavyzdį, – Štai Aukštaitijos nacionaliniame parke Vaišniūnų girininkijoje kenkėjai (pušiniai pjūkleliai) šiuo metu užpuolė apie 1000 ha pušynų.

Dalis jų jau pradėjo džiūti. O priežastis ta, kad tie pušynai buvo „suūkinti“ – iškirsti beržai, ant kurių ir gyveno natūralūs kenkėjų priešai. Ten, kur miškas natūralus ir dėl to yra įsteigtos europinės svarbos miško buveinės, vaizdas daug geresnis. Taigi jau seniai laikas pertvarkyti miškininkystę į gamtai artimą.“

Miškų medienos gavybai iškertama neproporcingai daug

Visuomenėje, ypač tarp šalia miškų gyvenančių žmonių, gamtininkų ir aplinkosaugos aktyvistų, pasigirsta nuogąstavimų, kad Lietuvoje apskritai kertama per daug miškų, taip ne tik neatliepiant žmonių socialinių poreikių, bet ir kenkiant aplinkai.

VMU duomenimis, Urėdija patikėjimo teise valdo apie pusę Lietuvos miškų – apie 1,1 mln. ha. VMU per metus paruošia apie 3,6 mln. m3 žaliavinės medienos, 66 proc. šio kiekio iškertama pagrindinio naudojimo (plynais arba neplynais), 32 proc. tarpinio naudojimo (miško ugdymo, sanitariniais ar specialiaisiais) miško kirtimais.

Gamtininkas A, Gaidamavičius įsitikinęs, kad tai, jog daugiau nei 70 proc. Lietuvos miškų tiesiog aptarnauja medienos fabrikus, yra neproporcingai daug, ypač turint omenyje, jog miškas žmonėms darosi vis populiaresne laisvalaikio praleidimo vieta.

„Lietuvoje miško kirtimo apimtys nustatomos Vyriausybės nutarimu ir dar nebuvo nė vienos vyriausybės, kuri tą kirtimo normą sumažintų. Todėl miškininkai, kurie tiesiog vykdo Vyriausybės nutarimus, tarsi yra tarp dviejų girnapusių.

Iš vienos pusės juos kritikuoja visuomenė dėl didelių kirtimų apimčių, bet iš kitos pusės jie negali savarankiškai tų apimčių sumažinti. Ir jei kokiai nors bendruomenei pavyksta išsaugoti valstybinio miško lopinėlį, tai tokį patį plotą miškininkai iškerta kitoje vietoje, kur jokio pasipriešinimo nesulaukia“, – įžvalgomis dalijasi jis.

Anot specialisto, Lietuva, kaip ir visos kitos pasaulio šalys, yra įsipareigojusios iki 2030 m. sumažinti kirtimų apimtis, tačiau kol kas reikšmingų žingsnių ėmėsi tik Indonezija ir Malaizija. Anot jo, visos kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, kirtimo apimčių mažinimo dar nepradėjo.

Specialistas pabrėžia, kad vyrauja klaidingas įsivaizdavimas, jog planetai svarbūs tik atogrąžų miškai. Anot jo, ne mažiau reikšmingi ir vidutinių platumų miškai, kurie švelnina klimato kaitą, palaiko ekologinę pusiausvyrą – būtiną sąlygą gyvuoti žmonėms.

Lietuva prarado labai daug vertingų medžių

VMU duomenimis, kad ir kiek miškų Lietuvoje būtų iškertama, visoje Lietuvoje per 100 metų šalies miškingumas padidėjo nuo 19 proc. iki 33,8 proc. ir kasmet vis didėja, mat vietoj iškirstų medžių, pasodinami nauji.

Vis dėlto A. Gaidamavičius teigia, kad tik ką atsodintų miškų gamtinė vertė yra nedidelė, mat gamtiniu požiūriu miškas vertingu tampa tik tada, kai pasiekia savo gamtinę brandą.

Dar daugiau, anot jo, šiuo metu miškai kertami net nespėję pasiekti savo gamtinės brandos ir negalėję atsiskleisti kaip ekosistema.

„Nepriklausomybės pradžioje Lietuva garsėjo kaip turinti didžiausią procentą natūralių, savaiminių miškų. Dabar tokių beliko vos keletas procentų, o juos pakeitė naujai atsodinti miškai, dažnai monokultūros, kuriose vyrauja vienos rūšies ir vieno amžiaus tik pramonei reikalingi medžiai.

Lietuva tiek kraštovaizdžio, tiek biologinės įvairovės prasme, prarado labai daug vertingų miškų. Iki šiol trūksta supratimo, kad monokultūros, sparčiai besikeičiančio klimato sąlygomis neturi ateities. – įžvalgomis dalijasi „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

Ministerija žada pokyčius: pateikė derinti Miškų įstatymo pakeitimo projektą

Savo ruožtu Aplinkos ministerija sutinka, kad šiuo metu esantis miškų skirstymas į keturias grupes, kai IV – ūkinių miškų – grupei priskiriama net 71 proc. Lietuvos miškų, yra tobulintinas.

Aplinkos ministro patarėja komunikacijai A. Žilinskienė teigia, kad Aplinkos ministerija, reaguodama į susidariusią situaciją, pateikė derinti Miškų įstatymo pakeitimo projektą, kuriame numatoma atsižvelgti į stiprėjančias miškų apsaugines, rekreacines ir socialines funkcijas, taip pat patikslinti miškų skirstymą pagal funkcinę paskirtį ir nustatomą ūkininkavimo režimą.

„Projekte numatyta pertvarkyti miškų grupių sistemą į labiau prisidedančią prie geresnės biologinės įvairovės apsaugos, klimato kaitos iššūkių valdymo ir visuomenės poreikių miškams tenkinimo“, – teigia ji.

Anot Aplinkos ministerijos atstovės, įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kad miškai pagal funkcinę jų paskirtį būtų skirstomi ne į 4, o į penkias grupes.

„I grupė – griežtos apsaugos miškai, II grupė – ekologinio prioriteto daugiafunkciai miškai, III grupė – socialinio prioriteto daugiafunkciai miškai, IV grupė – ekonominio prioriteto daugiafunkciai miškai, kuriems priskiriami miškai nepriskirti I, II, III ir V grupėms.

Šios grupės miškuose siekiama laikantis aplinkosaugos reikalavimų formuoti atsparius, produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekiančius medieną ir/ar nemedienines ekosistemines paslaugas; V grupė – plantaciniai miškai, kuriems priskiriami miškai, kuriuose taikant spartaus auginimo technologijas auginami greitai augančių medžių rūšių vienaamžiai medynai, kurių kirtimo amžius turi būti ne mažesnis nei 10 metų“, – vardija A. Žilinskienė.

Ji pažymi, kad ekologinio ir socialinio prioriteto daugiafunkciniuose miškuose bus draudžiami pagrindiniai miško kirtimai.