Mūsų Kūčios, Kalėdos: anuomet ir dabar

Mūsų Kūčios, Kalėdos: anuomet ir dabar. Pixabay nuotr.

Tada kitąmet mūsų lauks didžiulė finansinė sėkmė. Aišku, burtais galima tikėti, o galima - ir nelabai. Vis dėlto pačios šviesiausios yra mažo vaiko Kalėdos. Ką atsimename iš savo vaikystės? Kokias naujas Kalėdų tradicijas kuriame?

Reikia tikrumo

Teisininkė, viena iš Lietuvos Konstitucijos autorių Zita Šličytė dabar gyvena Skuodo rajono Mosėdžio miestelyje. Klausimo, kaip švęs Kūčias, buvo užklupta tuo metu, kai savo kieme šlavė takus.

Mat Mosėdyje vėl šiek tiek pasnigo, snaigės uždengė visus juodumus. Tad Kūčios ir Kalėdos, tikėtina, bent jau Žemaitijoje tikrai bus baltos ir bus galima linksmai visiems linkėti „džiaugsmingų šventų Kalėdų". Vis dėlto teisininkė pripažino, kad jai didesnį įspūdį palikdavo jos vaikystės Kūčios ir Kalėdos:

„Gimiau per karą Skuode. Vėliau mano tėvas pasitraukė į Vakarus, motina atsidūrė Sibire, o mus, vaikus, priglaudė bevaikė teta su vyru. Per karą, kai ėjo frontas, sudegė jų namai, gyvuliai.

Buvo padegėliai. Gyvenome Milvydžiuose, visai prie pat Latvijos sienos.

Kokios buvo mūsų Kalėdos? Labai paprastos.

Per Kalėdas būdavo kepamas paprastas mielinis pyragas, žemaičių vadinamas „boba". Per Kūčias iš Ylakių atveždavo silkės, raugintų kopūstų, burokėlių, žirnių, bulvių, druskos. Dar aguonpienio. Riešutų, grybų. Stengdavomės, kad būtų dvylika patiekalų, bet laikai buvo labai skurdūs.

Nebuvo tuomet „pilvo kulto", bet tikrai jutome, kad vakaras - šventas. Teta padėdavo ant stalo raudonų, geležiniais vadinamų, obuolių. Jie išsilaikydavo iki pat pavasario. Dabar tokios žieminės obuolių veislės nematau.

Eglutė buvo tik mokykloje. Niekas taip masiškai eglių nekirsdavo. Būdavo papuošta popieriniais žaislais, o jei apmėtyta vata, geležinis obuoliukas eglės viršūnėje - tai jau didžiulė prabanga.

Iš vaikystės prisimenu labai skurdžias Kūčias, bet dabartinės Kūčių, Kalėdų šventės man yra labai nemalonios. Netekome tikrojo šių švenčių turinio - Kristaus gimimo, Saulėgrįžos. Šventės tapo labai vartotojiškos. Tik pirkit ir pirkit pasenusias prekes dovanoms. Nieko negali pajausti tikrai švento, pakylėto.

Prisimenu, kaip aš su teta Kūčių vakarą, apie 20 val., kai patekėdavo vakarinė žvaigždė, eidavome į sodą purtyti obelų. Kad būtų gausus obuolių derlius. Brisdavome sode per pusnis. Mūsų sodintos obelaitės dar buvo mažos, tad ir kaimynams padėdavome obelis purtyti.

Namie ir melsdavomės, ir burdavome. Degančios žvakės vašką lašindavome į vandenį. Žiūrėdavome, kokia išsilies figūra. Traukdavome šiaudus - kieno gyvenimas bus ilgesnis.

Kalėdų rytą eidavome į bažnyčią, į ankstyvąsias mišias, giedodavome „Sveikas, Jėzau, gimusis", kadangi mano teta buvo giliai tikinti, „giedorka".

Kalėdų dieną prisimenu tik tą baltą mielinį pyragą, o mėsos ne visada turėdavome ant stalo, užtat nuotaika būdavo tikra, pakylėta. Dar iki Trijų karalių per „gaidžio žingsnį" pailgėdavo diena. Mačiau tą horizontą, tą ribą, kai rytuose saulė grįžta. Buvo labai gilus pajautimas. Dabar nematau, nes Mosėdyje horizontą užstoja pastatai.

Ar gaudavau dovanų? Jokios dovanos įspūdžio nepaliko, išskyrus mokykloje prie eglutės padėtą krepšelį su keliais saldainiais, sausainiais. O kad Kalėdų seneliui laiškus rašytume, kažko prašytume, kojinėse įdėtų dovanų ieškotume - taip nebuvo.

Kiekvienas žmogus ateina iš savo vaikystės. Kalėdos - taip pat iš ten. Didžiausi įspūdžiai nebuvo materialios dovanos, bet pasiilgstu to skurdo. Nes tuomet žmonės kitaip mąstė, kitaip vieni kitus vertino, nerūpėjo, ar tavo rūbas sulopytas.

Dabar man Kalėdos jau pradeda nepatikti, nes jas užvaldo dovanų manija ir „pilvo kultas".

Šiemet Kūčioms susimalsiu aguonų, pasidarysiu aguonpienio, kad geriau miegočiau. Dar turėsiu kūčiukų. Silkės nevalgysiu, nes po jos norisi gerti. Turiu puansetiją - kalėdinę raudoną gėlę. Nieko daugiau nereikia. Akimis dar matau, ausimis dar girdžiu, štai dar takus pasišluosiu ir lauksiu Kalėdų."

Susitikti bent mintimis

Šviesios atminties partizano, politinio kalinio Juozo Jakavonio-Tigro jaunesnioji duktė Angelė Jakavonytė prisimena, kokios buvo jos vaikystės Kūčios ir Kalėdos:

„Iš Sibiro buvo grįžusi tėvelio sesuo su dukterimi. Gyveno pas mus. Buvome trys mažos mergaitės. Kaip seserys.

Tėvelis apsivilkdavo išverstais kailiniais, prisiklijuodavo barzdą, užsidėdavo kepurę, pasiimdavo lazdą ir mes jo neatpažindavome. Pašokdavome, padainuodavome, padeklamuodavome eilėraščius ir gaudavome suruoštus lauknešėlius.

Už savo mažą atlyginimą jis nupirkdavo saldainių, pririnkdavo lazdyno riešutų. Labai džiaugdavomės, išlydėdavome iki vartų. O kai tėvelis sugrįždavo, šaukdavome: kur buvai, kai toks geras Kalėdų Senelis pas mus buvo atėjęs?

Kūčios ir Kalėdos buvo švenčiamos ir sovietmečiu.

Kai mokiausi Vilniuje, per Kūčias visada sugrįždavau pas tėvelius. Kai užaugome, sukūrėme šeimas, jau su savo vaikais važiuodavome į Dzūkiją pas tėvus švęsti. Ir šiaudus traukdavome, kuris ilgesnis. Kai paaugome, klausėmės, iš kurios pusės šunys loja, iš kur „kavalierius" pasirodys.

Tėveliai nešdavo šieno karvytėms. Ant Kūčių ir Kalėdų stalo padėdavo dvi tuščias lėkštes jau mirusiems seneliams.

Mano mamytė mokėjo pagaminti daug ypatingų patiekalų. Visokių auselių, burokėlių sriubą su baravykais.

Turėjome specialų puodą, kuriame grūsdavome aguonas aguonpieniui. Iš to puodo aguonpienis buvo pats skaniausias. Skanesnio nesu ragavusi.

O švenčių atmosfera buvo ypatinga. Ir tėvelis, ir mamytė turėjo gerus balsus. Išmokė ir vaikaičius šventų giesmių ir dainų. Mamytė ir Maironio eilėraščių vaikaičius išmokė.

Giedojimo, dainavimo, deklamavimo tradicijų visada laikomės. Pernai su tėveliu visi bendravome nuotoliniu būdu, bet kartu ir pagiedojome, ir padainavome."

Laikas su šeima

Mariaus MORKEVIČIAUS (ELTA) nuotr.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, kartu su vyru auginanti septyniolikmetę dukrą ir vienuolikos metų sūnų, Kūčias švęs tik artimųjų rate, su šeima:

„Metai iš metų susirenkame švęsti savo namuose. Ypač per Kūčias. O antrąją Kalėdų dieną jau galima draugus aplankyti. Turime ypatingą savo valgių stalą ir savo tradicijas. Kūčių vakarą, o ne Kalėdų rytą, keičiamės dovanėlėmis. Džiuginame vaikus, kad nereikėtų per ilgai laukti. Nupirkau naujų stalo žaidimų, kad visi ramiai per šventes pažaistume. Gyvenimo tempas toks didelis, jog per darbus nematau šeimos.

Dovanoms išleidžiame nedaug. Atsižvelgiame į vaikų norus. Mano vaikai jau didesni. Nereikia pirkti žaisliukų, kuriuos greitai tektų išmesti. Jie renkasi praktiškas dovanas. Labai vertina ir saldainius, kad ir kaip būtų keista.

Vaikui nesvarbu dovanos kaina. Nėra taip, kad kuo dovana brangesnė, tuo vertingesnė. Vaikas nori gauti tai, apie ką svajoja. O jie jau išaugo iš to amžiaus, kai svajojama apie žaislus. Vienais metais dukra pageidavo pižamos, kitais - labai gražios patalynės.

Pirmąją Kalėdų dieną visada geriame kakavą. Vaikai žino, kad kakava bus nenormuota, kartu su plakta grietinėle, saldainiais. O per Kalėdas taip pat turime firminį patiekalą - prancūziškus blynelius su grybais. Šiemet klausiau, gal jau tų blynelių atsivalgėte?.. Yra ir silkės, ir kitų patiekalų. Ne, sako, būtinai reikia blynelių su grybais.

Dar viena tradicija - gruodžio pradžioje namie jau puošiame eglę, kad Kalėdų laukimas būtų šventiškesnis.

O bažnyčia? Dažniausiai per Velykas einame į bažnyčią šventinti valgių, o Kalėdų pirmąją dieną - nebūtinai. Žiūrime liberaliau. Galime į bažnyčią nueiti ir antrąją Kalėdų dieną, ir tarpušvenčiu, iki Naujųjų metų. O svarbiausia - per šventes pabūti su savo šeima