„Misterio Ūkio“ valdose netoli Šukės – 100 limuzinų

Iš pomėgio išspaudė naudą

Tas žemaitiškas šaukinys karvėms, pasirodo, pažįstamas nuo vaikystės.

Kaip ir kibiras, kuriuo dar mažoms telyčioms šeimininkai atnešdavo miltų.

Nuo vienkiemio, kurį ūkininkaujanti šeima nusipirko ištuštėjusiame Genčų-Medsėdžių kaime netoli Šukės, iki miškelio – ranka pasiekti.

Užtat nė vienas pro šalį einantis grybautojas, jei tik kuris nešasi kibirą, jaukių ir smalsių gyvulių neatsikratys – kone visa banda bėgs paskui.

Iš Rūdaičių kilęs finansininko specialybę įgijęs R. Pareigis nė dienos pagal ją taip ir nedirbo.

„Nuo vaikystės traukė ūkininkauti, o kad mokslus baigiau, nuo to tik pačiam geriau, bendras išprusimas dar niekam nepamaišė.

Ką bedirbtum, skaičiuoti reikia mokėti“, – tokia 14-a metų gyvenimą su žemdirbyste siejančio vyro filosofija.

Iš pradžių jis pasirinko augalininkystės kryptį. Žemės Kretingos rajone 25 km spinduliu turi į valias – per 300 ha, tačiau dalis yra šlapia, grūdams auginti netinka.

O kur dės tokias pievas, jeigu nelaiko gyvulių? Todėl ir nusipirko keturis pirmuosius limuzinų veislės mėsinius galvijus. Dabar turi visą 100.

„Logiškai pagalvojus: ar tu prie keturių, ar prie 40-ies ar 100 galvijų eisi – vis tiek reikės eiti. Dabar bent nauda, ne tik pomėgis“, – juokėsi septintus metus galvijus auginantis Raimondas.

Sąsajos su Prancūzija

Vis dėlto Monika, kurią vyras parsiviliojo iš sostinės, prisipažino jo planams šiek tiek buvusi stabdis.

„Bandžiau atkalbėti, sakiau, kam tiek daug gyvulių? Nebeliks laisvo laiko – jauni esam, nei kur išeisim, nei išvažiuosim... Bet dabar ir aš nuomonę pakeičiau.

Negaliu nė lyginti, kaip gyvenau Vilniuje, kur po dvi valandas per dieną, važiuojant į mokslus arba į darbą, tekdavo prastovėti automobilių kamščiuose, ir kaip čia, mūsų vienkiemyje“, – atviravo Gedimino technikos universitete pramonės inžineriją baigusi moteris.

Žemės ūkio darbai jai – jokia naujiena, Švėkšnoje, iš kur kilusi, tėvai gyvulių visada laikė.

M. ir R. Pareigių grynaveislės telyčios pirktos Prancūzijoje.

Sutuoktinių pora planavo patys važiuoti jų atsirinkti, tačiau abu netikėtai susirgo. Įsigyti tinkamos būklės gyvulių padėjo kaunietis Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos vadovas Arūnas Rutkauskas, su kuriuo likimas suvedė gerokai seniau, kai limuzinų veislės galviją iš jo paties ūkio pirko Monikos mama.

Tačiau noras sužinoti, iš kokio regiono kilusios telyčios, po kurio laiko Moniką ir Raimondą vis tiek nuvedė į Prancūziją. Iš ten jie parsivežė įspūdžių.

Patiko tenykščių ūkininkų požiūris į savo darbą kaip į verslą ir, be abejo, – valstybės požiūris į ūkininką.

„Kad ir dėl taršos... Kai ten lankėmės, buvo vėlyvas ruduo.

Mus nuvežė į ganyklą parodyti bandą. Pamatęs suverstą didelę krūvą mėšlo, pasiteiravau, negi pas juos taip laikyti leidžiama?

Prancūzai sakė nesuprantantys klausimo: kaip galima uždrausti mėšlą išvežti į tuos laukus, kurie ir bus juo tręšiami?“ – pasakojo Raimondas.

O Lietuvoje, anot jo, turėtų įsigalioti reikalavimas gyvulių augintojams privalomai pasistatyti mėšlides.

Ne visi, ypač „mažieji“ ūkininkai, finansiškai pajėgs, dėl to iš veiklos ir traukiasi. „Įsivaizduokit, žmogus laiko apie 30 gyvulių, mėšlidę jam reikia statytis už 20 ar 30 tūkstančių eurų?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Labiausiai įtemptas metas – pavasaris

Žemės ūkio darbų karuselė Pareigių ūkyje užsisuka pavasarį ir tęsiasi visus metus: sėja, šienapjūtė, augalų apsauga, javapjūtė, atolo pjovimas ir kt.

Viską, ką reikia, šeima atlieka pati, tiesa, kartais prikimba iš Rūdaičių atvažiavęs Raimondo tėvas.

Pasak Monikos, labiausiai įtemptas būna kovas, kai limuzinų veislės karvės ruošiasi veršiuotis.

„Turim įsirengę vaizdo kameras, aš dieną naktį kas trys valandos būdrauju, ir jau iš karvių elgsenos išmokau suprasti, kaip ir kas bus. Jeigu pastebiu, kad gresia didesnės problemos, ir patys padėti nesugebėsim, kviečiamės veterinarą“, – pasakojo ji.

Veršiukus atsivedusioms mamoms ir mažyliams yra paruoštos patogios vietos angare. Monika juokais šį statinį vadina ligonine su saugiomis palatomis. Kad vienas prie kito priprastų, limuzinės ir jų vaikai ten praleidžia po tris dienas.

Pareigiai parduotuvėje galvijams teperka tiktai druskos – kaip mineralo palaižyti. O šeria pačių užsiaugintais ir pasigamintais subalansuotais pašarais – šienu, šienainiu, miltais. Pašarų kokybę įvertina į vietą atvažiavusi mobilioji Žemės ūkio konsultavimo tarnybos laboratorija. Anot Raimondo, tokie tyrimai reikalingi, nes juk iš žolės spalvos nepasakysi, ką galvijai ėda.

Kokybę liudija ir „Rakto skylutė“

M. ir R. Pareigiai sumitusius gyvulius skersti veža į Kretingalės skerdyklą, o išpjaustymo, vakuumavimo paslaugas atlieka samdomas kvalifikuotas mėsininkas. Šie paruošimo prekiauti procesai vyksta Plungėje.

„Iš ten mes tiesiai lekiam pas dažniausiai nuolatinius klientus į Plungę, Kretingą, Palangą, Klaipėdą – užsakymų daug. Vos vieniems mėsą spėjame išvežioti, internetu jau būna užsisakę kiti“, – sakė Monika.

Apie parduodamą „Premium“ klasei prilygstančią jautieną, pažymėtą Europos Sąjungoje registruotu „Rakto skylutės“ prekės simboliu, reiškiančiu sveikatai palankų maisto produktą, klientai daugiausia sužino vieni iš kitų arba socialiniame tinkle.

Paklausti apie kainas, ūkininkai nusišypsojo – jos įvairios, nelygu, ko pirkėjui reikia. Yra pigesnių mėsos dalių, yra ir brangesnių.

Pavyzdžiui, kilogramas toli gražu „ne plikų“ kaulų, iš kurių galima išsivirti puikiausią jautienos sultinį arba sriubą, kainuoja 2 eurus, o štai kilogramo mėsos, tinkamos steikui, be 28 eurų nenusipirksi.

Raimondas patyrė, kad jautienos kepsnio, iškepto taip, kaip kiaulienos, bent jau prancūzai nesuprastų. Esą steikas įdomus tuo, kad mėsa kepama ne ilgiau, kaip dvi minutes, bet reikia turėti kantrybės: kad atpjovus neišbėgtų sultys, nevalgyti iškart o, įvyniojus į foliją arba tiesiog padėjus ant pjaustymo lentelės,15 minučių duoti jai „pailsėti“.

Savo ūkį Monika ir Raimondas neoficialiai vadina „Misteriu Ūkiu“. „Jis – mūsų šeimos dalis, mūsų gyvenimo būdas. Jis tiktai yra tas „Misteris Ūkis“, – juokėsi Monika.

---

Kaip informavo Kretingos maisto ir veterinarijos tarnyba, lapkričio 1-osios duomenimis, šiemet Kretingos rajone užregistruoti 384 ūkininkai, kurie iš viso laiko 6 tūkst. 640 galvijų. 214-a laiko 2 tūkst. 632 mėsinius galvijus. 267 pieninių galvijų laikytojai turi 2 tūkst. 109 karves.

Vyriausiojo veterinarijos gydytojo inspektoriaus Sauliaus Alonderio teigimu, kai kurie tie patys ūkininkai laiko ir pieninius, ir mėsinius galvijus, patenka į abu registrus, todėl matematiškai sudėjus, laikytojų skaičiai gali nesutapti.

Pernai tuo pačiu laikotarpiu rajone iš viso buvo užregistruoti 402 galvijų laikytojai, kurie laikė 6 tūkst. 747 galvijus: 221 laikytojas – 2 tūkst. 573 mėsinius galvijus, 287 laikytojai – 2 tūkst. 251 pieninį galviją.

Pernai užregistruoti 108 kiaulių augintojai, jie laikė 544 kiaules. Šiemet 86 kiaulių augintojai laiko 323 kiaules.

Limuzinai – mėsinių galvijų veislė, išvesta Prancūzijoje, Limože. Šie galvijai nereiklūs laikymo sąlygoms, o jų mėsa vertinama dėl maistingumo ir skonio.