Marširuotojams žengus dar vieną žingsnį, politologai atkreipia dėmesį į vieną iškalbingą detalę

Vingio parke vykusio vadinamojo Didžiojo šeimos gynimo maršo ir nesankcionuotos trijų dienų akcijos Vilniuje rengėjai, regis, turi ir didesnių užmojų.

Savaitgalį Kaune susirinkę 35 aktyvistai nutarė steigti asociaciją, kurios suvažiavimas planuojamas rugpjūčio viduryje, be to, rugsėjį ruošiamasi naujoms protesto akcijoms.

Tikslai ir planai – migloti

Šeimos gynėjai kol kas nedetalizuoja tolesnių planų, tačiau politologai atkreipia dėmesį į vieną iškalbingą detalę.

„Tai, kad apie asociacijos įsteigimą pranešama Seime, matyt, irgi yra požymis, jog bus bandoma veržtis į politiką“, – „Lietuvos rytui“ teigė Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė.

Politikos ekspertai dėl naujojo darinio perspektyvų yra gana skeptiški, tačiau neatmeta, kad kai kurioms vadinamosioms tradicinėms partijoms gali sukelti rūpesčių.

Anot R.Urbonaitės, kol kas sunku suprasti, ar Šeimų sąjūdžio asociacija gali virsti partija:

„Apie savo planus jie kalba miglotai, ir tai kelia nusistebėjimą.

Nes kai kuriamas koks nors juridinis vienetas, paprastai įvardijami ir ilgalaikiai veikimo planai.

Šiuo atveju apie juos beveik nieko negirdėti arba jie yra labai trumpalaikiai.“

Vis dėlto politologė linkusi manyti, kad ateityje, jeigu sulauks palaikymo, asociacija gali mėginti tapti politine partija: „Kitaip kam reikėtų pirmalaikių Seimo rinkimų, apie kuriuos jie, beje, irgi užsimena? Manau, kad jie turi tam tikrų politinių tikslų.“

Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Mindaugo Jurkyno, einančio „Jean Monnet Chair“ pareigas, teigimu, kalbant apie asociacijos perspektyvas būtina įvertinti šiandienę socialiai konservatyvių idėjų paklausą ir pasiūlą:

„Panašių idėjų skleidėjų mes jau turime, bet suskaičiavus visų jų rinkimuose gautus balsus turbūt bus saujelė, todėl nieko nauja po šia saule neįvyko.“

Politologo nuomone, įvairūs naujųjų tautininkų judėjimai daugiau šansų turėtų suvieniję jėgas, bet tokią galimybę jis taip pat vertino itin skeptiškai.

Kam didžiausias galvosopis?

M.Jurkynas nemano, kad naujas marginalų judėjimas keltų rimtesnę grėsmę ir veikiančioms partijoms, bet neatmetė, jog „Drąsos kelio“ istorija gali pasikartoti.

„Viskas priklausys nuo šio judėjimo keliamų problemų aktualumo. Jeigu jos nebus aktualios, judėjimas nuskęs.

Bet jei visuomenėje liepsnos kokia nors aštri problema ir žiniasklaida pils alyvos, gali pasikartoti Garliavos istorija, kai vienos problemos partija vienai kadencijai tapo nacionalinė. Tiesa, aš tam sąlygų dabar nematau“, – sakė politologas.

Tuo metu R.Urbonaitė mano, kad naujas darinys galvos skausmą turėtų kelti ne vienai partijai. Tai esą rodo ir įvairios marširuotojams palankios apklausos: „Tai jiems geras įkvėpimo šaltinis, todėl partijos, pasižiūrėjusios į Rimanto Dagio ar kitų panašių veikėjų nesėkmes, neturėtų apsigauti.“

Anot politologės, panašių populistinių, aiškios darbotvarkės neturinčių politinių darinių atsiradimas gali būti blogas ženklas visai partinei sistemai:

„Tik klausimas, kam tas galvos skausmas bus didžiausias?

Manyčiau, kad didžiausią grėsmę jis gali kelti Darbo partijai, taip pat su Šeimos maršu flirtavusiems valstiečiams.“

Tiesa, R.Urbonaitė mato ir vieną ryškų kuriamos asociacijos trūkumą – tarp maršo organizatorių esą nematyti įkvepiančių ar mobilizuojančių veidų.

Mano, kad bus atsargus

Ar pagrindine kuriamo Šeimų sąjūdžio ikona netaps prezidentas Gitanas Nausėda, kuriam ši organizacija galėtų tapti ramsčiu siekiant antros kadencijos? Šiuo atveju politologų nuomonės beveik sutapo.

„Kokia bus G.Nausėdos pozicija, dar nežinia. Kol kas jis sako, kad bendrauja su visais ir bando visus girdėti.

Manau, kad Prezidentūra neskubės susisieti, nes toks žingsnis būtų labai rizikingas. Jau dabar kyla klausimų, kas stovi už kai kurių maršo organizatorių, galbūt net nelietuviškos struktūros.

Manau, prezidentas bus labai atsargus“, – kalbėjo R.Urbonaitė.

M.Jurkynas įsitikinęs, kad Prezidentūra su šeimų gynėjais neturi nieko bendra: „Nuėjimas į radikaliąją pusę prezidentui reikštų pasitraukimą iš centristinių pozicijų, kurias G.Nausėda bando išlaikyti neturėdamas jokios atramos Seime.

Susisiedamas su radikalais jis prarastų pagrindinę savo rinkėjų bazę ir susilpnintų perrinkimo galimybę.

Vis dėlto jo rinkėjai yra labiau nuosaikūs ir abejoju, ar prezidentas norėtų turėti ką nors bendra su kuriama asociacija ar prisidėti prie jos atsiradimo.“