Kitų laisvę ginantys lietuviai kapituliuoja savo šalyje

Tačiau, pasirodo, ne. Pasirodo, parkas iki šiol tebėra gundantis sūris varnos snapelyje, tad rengiamasi aukščiausiu lygiu - įstatymu pakeisti parko statusą.

Esą „reaguojant į ambicingus žaliojo kurso planus" ketinama jį pervesti Aplinkos apsaugos ministerijos žinion. Dauguma supranta, ką tai reiškia, tačiau G. Abaravičiaus nuomone, šiandien naudinga apsimesti nesuprantančiu ir aukoti vienintelį istorinį nacionalinį Lietuvos parką.

- Argi tai pirmas kartas, kai jūs stovite kažkam ant kelio?

- Tik prieš trejus metus užbaigėme karą su sovietinio laikotarpio turistinės bazės darbuotojais, kurie buvo nutarę privatizuoti šitą objektą.

Mes gynėm viešą interesą siekdami, kad Užutrakio dvaras nebūtų išparceliuotas ir kad jo neištiktų Lentvario, Trakų Vokės ar Verkių dvarų sodybų, išdalytų gabalais, likimas.

Buvo žiaurus karas, mūsų slenkstį mynė ir kailių karalienės, ir magnatai, jau nusprendę, kur darys pirmą golfo laukų duobutę, mūsų nekentė ir politikai, bandę per ministrus mūsų ryžtą palaužti, bet mes šitą objektą išsaugojome. Šiandien Užutrakio dvaro sodyba yra vienas kompleksas.

Visa žemė priklauso valstybei (mes valdome patikėjimo teise), visi pastatai priklauso valstybei, bet iš esmės priklauso jums, man, žmonėms, kurių mes nepažįstame ir kurie apie mus net nieko nežino, - tai tautos, tai nacijos turtas.

Bet mes vis tiek kažkurioj vietoj labai trukdome, nes dabar bus bandoma Seime pakoreguoti Saugomų teritorijų įstatymą, kad parkas iš Kultūros ministerijos pavaldumo pereitų į Aplinkos apsaugos ministerijos rankas. Istorinis nacionalinis parkas taptų gamtiniu ir naujieji šeimininkai turbūt palieptų skaičiuoti paukščiukus, vabaliukus, žolytes ir panašiai...

- Greičiau „panašiai": iki tvorų ir lentelių su užrašu „privati zona"...

- Mes vėl būtume nuvaryti į sovietinį laikotarpį, ir Trakai būtų saugomi kaip gamtinis objektas.

Nemanau, kad tapom durnesni ir nesuvokiam šio užmojo „subtilybių", bet šiandieną mūsų mentalitetas dar yra toks, kad mums patogiau apsimesti to nežinant. Iš to tikėtina didesnė asmeninė nauda, nors įžodinus daiktus tikrais vardais, pasakius, kad jis toks, o ne kitoks, tikėtina nauda visiems.

Trakų istorinį nacionalinį parką įsteigė Sąjūdžio žmonės Seime, dar neišvedus rusų kariuomenės, labai aiškiai nurodę, kad jo tikslas: ne gamtos apsauga, ne ežerų apsauga, o Lietuvos valstybingumo centro su jo autentiška gamtine aplinka išsaugojimas. Tai yra visiškai kultūrinė teritorija.

- Galbūt jie nori parodyti, kad valstybingumo saugoti neapsimoka? Galbūt valstybingumas - jau nebe autoritetas?

- Apskritai matau totalų tradicinės klasikinės Lietuvos neigimą. Ir visgi ta atvira Rusijos agresija, tas atviras karas Europoje galbūt jau turėtų leisti įvardyti, kas vyksta su mumis.

Karai esti įvairūs: vienur tiesiogiai žudoma, o kitur tauta gali būti naikinama kitokiais metodais, naikinant savivertę, naikinant šimtametes tradicijas, diegiant nepilnavertiškumo kompleksą, kad jūs, esą, esat prastesni ir blogesni už kitus, va kiti - kažkodėl geresni.

Apskritai, nebūna visuomenės be autoritetų. Pavyzdžiui, kadaise autoritetas buvo Bažnyčia, mūsų jaunystės laikais autoritetas buvo mums dėstę profesoriai, paskui atsirado Sąjūdis... Šiandien autoritetas tebeturėtų būti istorinė atmintis, kultūros paveldas, valstybinė kalba, į kurią, kaip tūkstantmečių kūrinį, neleistina kėsintis jokiu būdu, autoritetu turėtų būti ir visuomenės sutartis turėti savo valstybę...

Tačiau klausimas, kas šiandien visuomenei yra autoritetas, vis dar nėra aiškus. Manau, kad dar ir dėl to tokia saugoma teritorija, kaip Trakų istorinis nacionalinis parkas, iš esmės tautą konsoliduojanti vietovė, patiria išpuolius, įvairiais būdais neigiant ir menkinant mūsų paskirtį: kodėl ji čia vis dar saugoma, kodėl pagaliau čia trukdoma turčiams plėstis, statytis ir gyventi.

Kad ir kaip būtų juokinga, sovietmečiu Trakai irgi buvo saugomi, tik jie buvo saugomi kaip gamtinis draustinis (aštuoni Raudonosios knygos augalėliai čia buvo išsisėję), bet nebuvo saugoma istorinė šito objekto vertė, nebuvo kalbama apie Vytautą, apie LDK. Ir štai po trijų dešimtmečių mūsų valdžia, ir pagal iškabą pati konservatyviausia, pradeda aiškinti, kad čia kultūros yra mažiau, negu gamtos. Ir dėl to, esą, reikia Trakų istorinį nacionalinį parką pervesti į gamtininkų sritį.

- Ką jūs jiems atsakote, kokie jūsų kontrargumentai?

- Trakų istoriniame nacionaliniame parke yra daugiau nei 20 kultūrinių draustinių bei rezervatų ir tik 11 gamtinių objektų. Ir visa tai sudaro išskirtinės reikšmės, etaloninę Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio vietovę, kuri yra visiškai perkurta žmogaus.

Net Trakus supantys ežerai iš esmės yra nenatūralios kilmės: jie yra atsiradę iš vieno didelio Galvio ežero dėl žmogaus veiklos, prasidėjusios daugiau nei prieš 500 metų, kai čia pradėjo kurtis LDK centras, kai Kęstutis su Vytautu, statydami pilis, prakasę kanalą nuleido ežero vandens lygį daugiau kaip vienu metru.

Paskui dar grafas Juozapas Tiškevičius prisidėjo: iškasęs dar vieną kanalą Lentvario pusėn ir dar vienu metru nuleidęs ežerą, pelkėtą, sunkiai prieinamą Algirdo salą pavertė pusiasaliu savo naujai rezidencijai.

Ryškų pėdsaką kraštovaizdyje paliko ir Užutrakio parko kūrėjas landšafto architektas Eduardas Andrė. Taigi visa 8000 hektarų teritorija, nors ir neturi vieno autoriaus, - istorijoje jų būta daug, - yra performuota, sukurta žmogaus.

- Iki šiol esate Kultūros ministerijos dispozicijoje. Kultūros ministrui nepasirodė tai svarbu?

- Galbūt kažkas jo neinformavo arba neteisingai informavo, galbūt kažkas nori sumenkinti pasididžiavimą mūsų praeitimi, tvirtindami, jog Trakuose nėra nieko išskirtinio paveldo požiūriu.

Nieko panašaus, čia buvo mūsų valstybės branduolys, čia gyveno ją kūrę didžiavyriai, iš čia mūsų valstybė augo. Gal mes per mažai reklamuojamės, bet mes neturime tokio tikslo reklamuotis, nes norime, kad, pavyzdžiui, į Užutrakio dvarą atvykusių žmonių nepasitiktų komercinė atmosfera, kad atvykę jie pasijustų kaip grafų Tiškevičių svečiai.

Kad atsigautų pasibuvę Trakų grožio saloje, kad savo svečiams parodytų, kokia Lietuva yra nuostabi ir kokius senus laikus siekianti yra jos kultūra, niekuo ne prastesnė ir tokia pat reprezentatyvi kaip ir Vakarų Europoje.

- Kodėl jūsų akimis taip puolama klasikinė Lietuva?

- Prezidentas Gitanas Nausėda po NATO viršūnių susitikimo aiškindamas, kodėl Ukraina nesulaukė kvietimo į karinį aljansą, akcentavo penktosios kolonos faktorių.

Jis sakė, kad penktoji kolona yra visur, - yra ir pas mus, yra ir Ukrainoje. Man patiko jo mintis, kad šios kolonos poveikis priklauso nuo to, kaip aukštai hierarchijos laiptais pavyksta pakilti jos žmonėms.

Turėdamas tai galvoje, liaujiesi stebėjęsis, kodėl Lietuvoje tai, kas turėtų būti stiprinama, yra silpninama, kodėl lietuvių kalba yra ujama, kodėl ujama šeima ir pan.

Ir jei pradėtume rūšiuoti labai tiksliai, pelus atskirdami nuo grūdų, matytume, kad mūsų valstybės penktoji kolona yra įsitaisiusi gan aukštai. Tada suprastume, kodėl peršamas keistas požiūris į Vytį, kaip agresyvų ženklą, kaip atgyveną, kurios turėtume gėdytis... Užuot pasakius, kad Vytis yra valstybę jungiantis ir reprezentuojantis simbolis.

- Kad be jokios sielgraužos galėtume perleisti jį baltarusiams?

- Darėme mes projektus su baltarusiais, padėjom jiems restauruoti Zaliesės dvaro sodybą, Oginskio rezidenciją. Jie be užuolankų save laiko litvinais, mus - žmudzinais, žemaičiais, nors žinau, kad mano giminė nuo XVIII a. aplinkui Vilnių sukasi ir visąlaik buvo lietuviai. Įsivaizduokit, jie aiškina, kad Sapiegos - jų, Radvilos - jų, didieji kunigaikščiai - jų, nes, esą, oficiali kanceliarijos ir Lietuvos statuto kalba buvusi slavų kalba.

Kai besisavindami mūsų istoriją jie prisikasa iki 1812 metų, sako: tuomet prasidėjo pirmasis Tėvynės karas. Pala pala, sakau, vyrukai, čia kažkas ne taip, nuo kada jums rusų karas su Napoleonu tapo jūsų tėvynės karu, - juk jis atėjo litvinų vaduoti. Tada ir supratau, nuo kada baltarusiai jau nebe litvinai, - nuo 1812 metų, nes jie save sutapatino su kita valstybe, būtent su Rusijos imperija. Tačiau tas naratyvas, neva mes neturėjome valstybės, yra itin gajus Baltarusijoje, o mes užuot aktyviai stiprinę savo tapatybę, sėdim ir žiūrim, sėdim ir tylim.

- Kaip matome, kai kurie ne tik sėdi, bet ir ardo. Ne tik autoritetus, bet ir paminklus, liudijančius Lietuvą išėjus iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės...

- Labai keista, kad vyriausybė pritarė ir pateikė Seimui šitą Saugomų teritorijų įstatymo pataisą, nes vyriausybės programoje pasakyta, jog kultūros paveldo srityje (Trakų istorinis nacionalinis parkas ir yra kultūros paveldo srities objektas), jas atstovaujančias struktūras būtina stiprinti. Vadinasi, Trakų istorinis nacionalinis parkas neturėtų būti menkinamas, o atvirkščiai - stiprinamas.

Kodėl neapsižiūrėta, kodėl toks keistas prieštaravimas, nesuprantu. Juokingiausia, kad įstatymo pakeitimo Aiškinamajame rašte parašyta, kad mus bando permesti į gamtosauginį flangą „įgyvendinant ambicingus Europos Sąjungos „žaliojo kurso" ir biologinės įvairovės planus". Kurioj vietoj tas „žaliasis kursas"?

Kaip konkrečiai „ambicingi „žaliojo kurso" planai" susiję su Lietuvos nacionaliniu kultūros paveldu?

- Nejau galvojate, kad valdantieji veikia pagal savo programas?

- Aš, kaip pilietis, tikintis valstybe, tikintis savo valdžia, žinau, kad jie tiesiog privalo vykdyti tai, kas buvo paviešinta visuomenei, kas buvo patvirtinta Seime ir tapo įstatymu, nes būtent vyriausybės programa yra įstatymas, pagal kurį sprendžiame, kaip bus valdoma ir kur link vedama mūsų valstybė, o svarbiausia, kur vedami mes, piliečiai.

Aš puikiai prisimenu, kaip buvo kritikuojamas a. a. prezidentas Algirdas Brazauskas, prasitaręs, kad programos rašomos tiktai rinkimams laimėti, o darbai daromi tie, kurių reikia. Jam buvo priekaištaujama, kad taip sakyti, juo labiau, elgtis yra amoralu, kad tai yra rinkėjų apgaudinėjimas.

Kad negalima leisti įsišaknyti praktikai, kai valdantieji, patvirtinę programą, ima daryti ką užsimanę ar ko esti prašomi. Iš tikrųjų, tokiu atveju mes, kaip tauta, esam silpninami ir tokiu atveju susiduriame su penktosios kolonos, veikiančios prieš vyriausybę, prieš Seimą, prieš visuomenę ir prieš valstybę, fenomenu.

- Jūs tikite, kad galėtų būti kitaip?

- Be jokios abejonės, galima viską paminti, kai esi kažkokios stiprios grupės narys. Gali nekreipti dėmesio į tautą, populiaciją, kuri tave delegavo, tikintis, kad užmirš, atleis ir vėl išrinks, nes valdžia Lietuvoje - vis tiek yra renkamoji.

Bet jeigu tauta bus šitaip nuolatos apgaudinėjama ir žeminama, jeigu ji nusivils valdžia, ar eis ginti valstybės, tapatindamas ją su valdžia, iškilus realiam pavojui? Ir tada paaiškės, kad neapginsime savo valstybės, nenorėdami ginti valdžios, kuri mus apgavo.

Keistas dalykas: bet kokia valdžia bando nuneigti tautą, populiaciją, kuri paprastai ją ir išrenka.

Jei pažiūrėtume į istorinę praeitį, kad ir į tuos baudžiavos laikus, matytume, kad buvome priešpaskutinė Europos tauta, kurioje buvo vėliausiai panaikinta baudžiava (mums įkandin po kelių metų išsivadavo ir rumunai), nes mūsų aristokratija, to meto elitas aiškino, kad negalima paleisti lietuvių iš baudžiavos, esą jie numirs iš bado, jie nemoka dirbti.

Bene 200 metų lietuviai kariavo prieš kalavijuočius, kryžiuočius, slavų kunigaikštystes, prieš mongolus totorius, bet kas įvyko po to, kai jie priėmė krikščionybę? Tauta, kuri sugebėjo dviem frontais kariauti du šimtus metų, buvo netrukus paversta baudžiauninkais. Mes nesugebam pasipriešinti vidaus priešui, nesugebam duoti atkirčio šalies viduje veikiančiai penktajai kolonai.

Už juodaodžių vergovę net mus, lietuvius, niekaip nesudalyvavusius šiame gėdingame procese, verčia atsiprašinėti, o niekas iki šiol nesusiprato atsiprašyti už tai, kad labiausiai laisvę gynusi Europos tauta buvo pavergta ir ilgiausiai kalinta baudžiavoje...

- Kas turėtų? Kas galėtų pasakyti „lietuvio gyvenimas yra svarbus"?

- Žiūrėkite, britai, elitiškiausia Europos valstybė, vien užmetęs akį į jų Parlamentą, į Žemesniuosius ar Aukštuosius rūmus, vis girdėsi „serai, serai"...

Yra, žinoma, tarp jų ir „ne serų", bet kai tauta pasakė visišką durnystę: mes nenorime būti Europos Sąjungoje, visi serai ir „ne serai" bei pati monarchė nepasakė, kad tauta durna, jie pakluso tautos valiai. Ir tie, kurie buvo už narystę Europos Sąjungoje, tarp jų, kiek pamenu, ir premjerė Tereza Mei (Theresa May), darė viską, kad įgyvendintų tautos valią.

Tad ar gali valstybė būti draugiška savo piliečiams? Vienareikšmiškai. Kada ji yra draugiška? Kada laikomasi įstatymų. Kada laikomasi patvirtintų programų, kada laikomasi patvirtintų įsipareigojimų prieš rinkėją.

Kada neginčijamas autoritetas yra Konstitucija, kurioje įtvirtinta: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai."