Karybos ekspertas Darius Antanaitis: „Kare yra karo pabaiga, o ne – pergalė“

Informacija yra ginklas

Smagiai pokalbį pradėjęs D. Antanaitis dėkojo, kad žmonių susirinko taip gausiai: sakė esąs nustebęs, nes manęs, kad ateis gal kokie 5 klausytojai.

Juokavo, kad dažniausiai Kretingą pravažiuodavęs prošal, o šįkart pažįstamų buvęs įspėtas, kad pakeliui nuo Klaipėdos stovi daug radarų, o įvažiavus į miestą, šis jam iš pradžių priminęs Vokietiją ar Austriją, bet keliu vingiuojant per kalvotąją Akmeną, jis pasijuto tarsi kokiame Italijos miestelyje.

Svečias prisistatė: 1994-aisiais įstojęs į Karo akademiją, tarnavo 16 metų, dalyvavo 2-jose karinėse operacijose – Irako kare ir su Lietuvos kariuomene Afganistane. Dabar su kolegomis dirba, vystant naujausias technologijas, viena jų – kuriama hibridinė mašina, kurią galima bus panaudoti ir kare, ir civilių gyvenime.

Kadangi D. Antanaitis – žmogus, turintis turtingą karybos patirtį, be to, sakė, tarnaudamas kariuomenėje, buvęs atsakingas už Rusijos informacinę sklaidą, todėl labiausiai jam užduodami klausimai ir buvo susiję su dabartiniu Rusijos-Ukrainos karu.

Paklaustas apie informacijos pertekliaus poveikį visuomenei, jis akcentavo, kad, šiandieną gyvenant informacijos apsuptyje, juntamos dvi šio reiškinio dvi pusės – teigiama ir neigiama, informaciją reikia labai gerai atsijoti, o tam būtina vadovautis logika. Informacija yra ir ginklas, kurį itin gerai įvaldė Rusija.

„Vyresnės kartos žmonės dar gerai atsimena, kaip buvo kalama, kokia nenugalima sovietų, dabar – Rusijos kariuomenė. Paraduose būdavo demonstruojami tankai ir būtinai pusnuogės merginos, kad nukreiptų dėmesį, kokia prasta jų kokybė“, – tvirtino pašnekovas.

Lėmė netvarką Rusijos kariuomenėje

Putinas tikėjosi laimėti karą per 48 valandas. Kokie buvo stipriausi faktoriai, kad jo planas žlugo? Į tai D. Antanaitis atsakė: „Būsiu atviras, nesitikėjau, kad Ukraina atsilaikys, ir, jei kas sako, kad tikėjo – meluoja. Manau, kad lėmė netvarka Rusijos kariuomenėje.

Bet aš nesakau, kad rusams nepavyko – jie užėmė sausumos kelią į Krymą, ukrainiečiai permetė visus dalinius į Kijevą, kad apsaugotų vyriausybę, todėl rusai galėjo užimti rytinę Ukrainos dalį. O užgrobtose teritorijose vyrauja rusiška kultūra, kalba, visas jų mentalitetas – rusiškas. Jei pavyktų ukrainiečiams per kontrpuolimą išeiti prie Azovo jūros, tuomet karą jie laimės.“

Paklaustas, kada jis numato kontrpuolimą ir Ukrainos pergalę, neslėpė nežinąs, kas išvis yra pergalė kare: „Manau, kad kare yra karo pabaiga. Kai baigėsi mano misija Irake, aš pajutau vien tuštumą – kiek beprasmiškų aukų.

Manęs šiandieną taip nebeveikia kadrai, kai rusai pjauna galvą Ukrainos kariui, kaip kad sujaudino iš po žemių kyšančios pamėlusios rankos su gražiu manikiūru nuotrauka.

Galėčiau paklausti: kada Lietuvai baigėsi Antrasis pasaulinis karas? Jūs man atsakytumėte – 1945-ųjų gegužę. O aš jums pasakysiu – 1993-ųjų rugpjūčio 30 d., kai iš Lietuvos išėjo paskutinis Rusijos okupacinės kariuomenės karys.“

Karas nelaimimas ginantis

Svečias akcentavo, kad dar nė vienas karas nebuvo laimėtas vien ginantis, kaip nebuvo laimėtas nė vienas partizaninis karas. „Kontrpuolimas privalės būti, nes JAV ir Vakarų šalys rėmė, ir Ukraina privalo parodyti rezultatus.

Jos žmonės parodė tvirtą valią priešintis, todėl Vakarai jiems padeda, skirdama geriausią techniką, apmokydama karius. Jei nori laimėti, privalai pulti. Ar Ukrainos kontrpuolimas bus sėkmingas, irgi nežinau“, – atviravo kariškis.

Tuomet, jo žodžiais, Ukraina pagal savo diktuojamas sąlygas galėtų sėsti prie derybų stalo. „Tačiau visos ES šalys mato, kad dialogas su Putinu neįmanomas“, – pastebėjo B. Naujokaitienė, o D. Antanaitis į tai atsakė: „Su Putinu – neįmanomas.

Tačiau per kiekvieną karą dialogas vyksta. Su kažkuo reikės kalbėtis ir Ukrainai. Rusija su 140 mln. gyventojų pajėgi generuoti 3 mln. kariuomenę, o tam, kad nugalėtum, reikia sugeneruoti 6-kart didesnę kariuomenę – Ukrainai reikėtų turėti 18 mln. karių. Kaip sutelkti tokią kariuomenę? Vis dėlto su Rusija reikės kalbėtis.“

D. Antanaičio buvo paklausta, ką reiškia, kai sakoma, kad Rusijai šiame kare būdingas „lošėjo sindromas“. „Palyginimui: loši, turėdamas 2 tūkst. Eur. Pastatai 1,5 tūkst., o 500 pasilaikai, nes tau gaila išsyk pralošti visus pinigus.

Rusija supranta, kad padarė nesąmonę, bet ji iš Krymo pati nesitrauks, taip pat – ir iš Rytų Ukrainos. Įsijungė savęs sunaikinimo mechanizmas: kiek fronte bežūtų karių, rusai pateisins tas žūtis. Pažiūrėkit, rusės pačios skatina vyrus prievartauti ukrainietes, motinos išleidžia vaikus neva į šventąjį karą už motinėlę Rusiją.“

Tarp Vakarų ir Rusijos – geležinė siena

Ar bus kada nors už visa tai atsakyta? „Nemanau. Vienintelis būdas, kad visa federacija subyrėtų. Įmanoma neutralizuoti rusus, bet jie niekada nepripažins ir neatsiprašys už savo veiksmus. O kada Rusija nežudė, neokupavo ir kada su savo milžiniškais ištekliais gerai gyveno? Tarp Vakarų pasaulio ir Rusijos kaip išeitį matau tik gelžbetoninę sieną. Mes privalome eiti į Europą, gyventi jos vertybėmis, o jie liks savo mėšle“, – kalbėjo karybos žinovas.

Kodėl Ukraina slepia tikslius savo žuvusiųjų skaičius. Pašnekovas atsakė manąs, kad dėl 2-jų priežasčių: jei priešas sužinotų, kiek prarasta, jis galėtų suskaičiuoti, kiek dar liko karių. „Antras dalykas – kad nedemoralizuotų savo karių. Manau, kad tikri žūčių mastai yra beprotiškai dideli“, – atviravo atsargos karininkas.

„Kai žmonės pasako – Vakarai neleis Ukrainai pralaimėti, aš jų klausiu: o kaip nesėkmės atveju? NATO siųs savo karius ar leis vystytis branduoliniam konfliktui? Ar norės paleisti Kinijos ir Taivano džiną, dar įsijungtų Indija, turinti savų interesų. Žlugtų technologijų progresas, pasaulis atsidurtų prie siaubingos bedugnės“, – kalbėjo D. Antanaitis.

Kolaborantai gyvena tarp mūsų

Klausytojai pastebėjo, kad po Rusijos invazijos į Ukrainą sklinda neapykanta rusų tautai: negalėjome nė pamąstyti, kad ji tokia žiauri, gebanti vykdyti tokias baisybes. Svečio buvo paklausta: kaip mano, gal šis karas labiau susivienijo lietuvių tautą?

„Bendras priešas labiau vienija negu bendras draugas. Aš gimiau Rusijoje, ten augau, mano mama – rusakalbė. Tad Rusiją aš pažįstu labai gerai. Man buvo šokas, kad ir XXI amžiuje Europoje ji gali taip pat elgtis kaip Čečėnijoje, Sirijoje.

Todėl šitam priešui aš nejaučiu pagarbos, vien tik – sveiką neapykantą, to mokau ir savo vaikus, ir, manau, kad tą patį turėtume jausti visi. Vilniuje pažįstu daug rusų kolaborantų, jie pritaria karui: pernai vasario 24-ąją Gariūnuose vienas kitą sveikino, džiūgaudami – mūsiškiai ateina.

Kolaborantai gyvena tarp mūsų, bet Lietuvoje nėra taip blogai, kaip Latvijoje ir Estijoje, kur kolaboravimo lygis – itin aukštas: ten apie 50 proc. gyventojų yra rusakalbiai“, – kalbėjo D. Antanaitis, neslėpdamas, kad jis ir jo šeimos nariai turi ginklus savigynai, jis įsigijo sodybą miške, kur laikinai slėptų šeimą.

Tačiau pirmasis jo patarimas nujaučiant realią grėsmę – evakuoti šeimą, kas gali – imti ginklą, stoti ginti šalies, o kas negali – pasitraukti. „Nes kam naudingos beprasmės aukos?“ – retoriškai klausė jis ir visus ragino gyventi visavertį gyvenimą, nelaukiant karo, laikytis informacinės higienos, į situaciją žiūrėti realistiškai – net ir karo metu gyvenimas tęsiasi, nors ir ne visiems.