Karybos ekspertai: Lietuvos gynybos planai primena sovietinių lozungų prirašytus sąsiuvinius

Su jomis gali susipažinti ir Alfa.lt skaitytojai.

Strateginės aplinkybės

Nors Rusijai pradėjus plataus masto karo veiksmus, Ukrainoje paskelbta karo padėtis draudžia valdžios institucijoms rengti rinkimus, šalyje ir už jos ribų vis dažniau diskutuojama apie piliečių balso teisę 2024 m. kovo mėnesį.

JAV respublikonų senatoriui Lindsey Grahamui ir kai kuriems kitiems Vakarų pareigūnams raginant Kyjivą surengti prezidento rinkimus, Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis atmeta kaip neatsakingą bet kokią idėją rengti rinkimus karo metu.

Savo naktiniame vaizdo kreipimesi vakar V. Zelenskis sakė, kad labai svarbu sutelkti dėmesį į karinius iššūkius, su kuriais susiduria Ukraina, bandydama išstumti Rusijos pajėgas, okupavusias beveik penktadalį šalies teritorijos praėjus daugiau kaip 20 mėnesių nuo invazijos pradžios.

„Visi suprantame, kad dabar, karo metu, kai yra daugybė iššūkių, visiškai neatsakinga taip lengvabūdiškai užsiimti temomis, susijusiomis su rinkimais“, – sakė jis.

„Turime pripažinti, kad dabar yra gynybos, mūšio metas, nuo kurio priklauso valstybės ir jos žmonių likimas... Manau, kad šiuo metu rinkimai nėra tinkami“.

Mes su nerimu stebėjome įvairių politinių klounų pareiškimus apie norą pakeisti Zelenskį per esą artėjančius rinkimus, ir paties Ukrainos prezidento ankstesnes dvejones.

Puotos maro metu idėja, žinoma, nėra nauja. Tik klausimas, kam ji ypač naudinga.

Kas gi yra labai suinteresuotas parodyti ir ukrainiečiams, ir ypač – visuomenėms Vakaruose, kad Ukrainoje kaip ir viskas tvarkoje: piliečiai laisvai sau mėgaujasi rinkimų laisve, šalis gyvena įprastu taikos ritmu, kažkas kažkur truputį pašaudo, kažkur krinta raketos, bombarduojami muziejai ir gimdymo namai – ne per daug, saikingai, na ir šiaip, „business as usual“.

Atsakymą jūs žinote. Nepavykus greitai užimti Kyjivo, Kremliaus tikslas išlieka nepakitęs – Ukrainos okupacija bet kokia kaina.

Dabar ji vykdoma lėtai, šliaužiančiai, siekiant neįaudrinti Vakarų, kol jie susirūpinę seka naują karo dramą televizorių ekrane Artimuosiuose rytuose.

O tuo tarpu, laikantis dar 2008 metais A. Selivanovo suformuluoto principo, Kremlius lėtai ant silpnos ugnies „verda Vakarų varlę puode“, prižiūrėdamas, kad ji pati to nepastebėtų, neiššoktų ir, galiausiai, išvirtų.

Šiandien tyliai ramiai teroristinė Rusija oficialiai pasitraukė iš labai svarbios po Šaltojo karo sudarytos saugumo sutarties, kuria siekiama sumažinti galimus Rytų ir Vakarų konfliktus. Tai yra akivaizdus didėjančios įtampos tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio ženklas.

„2023 m. lapkričio 7 d. 00.00 val. buvo užbaigta Rusijos pasitraukimo iš Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutarties procedūra“, – sakoma Rusijos užsienio teroro reikalų ministerijos pareiškime jos interneto svetainėje.

„Taigi tarptautinis teisinis dokumentas, kurio galiojimą mūsų šalis sustabdė dar 2007 m., galutinai tapo mūsų istorija.“

1990 m. sutartyje, dėl kurios derėtasi ir kuri buvo sudaryta baigiantis Šaltajam karui ir pasirašyta praėjus metams po Berlyno sienos griūties, buvo nustatyti karinės įrangos dislokavimo apribojimai, siekiant išlaikyti karinę pusiausvyrą tarp NATO ir tuometinio Varšuvos pakto šalių.

Maža to, jau ne girtuoklis Medvedevas, o pats Rusijos Saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas pareiškė, kad Kremlius pirmą kartą aplenkė visas kitas šalis branduolinės ginkluotės srityje.

„Pirmą kartą per visą branduolinių raketinių ginklų egzistavimo istoriją mūsų šalis šioje srityje lenkia savo konkurentus“, – pareiškė Patruševas ir pridūrė, kad Rusijos „unikalūs strateginiai ginklai, įskaitant hipergarsinius, užtikrins Rusijos saugumą daugelį dešimtmečių“.

Kitaip sakant, mūsų agresyvi, kariaujanti kaimyninė šalis nusitraukė visus, nors ir mažai jai reiškiančius teisinius saitus bei aktyviai demonstruoja esanti pasirengusi tiesioginei konfrontacijai.

Žinoma, kol kas – kol Ukraina sulaiko jos ordas – mes galime ir toliau gyventi powerpoint skaidrių pasaulyje, o televizijos forumuose pliurpti niekalus apie menamą pilietinį pasipriešinimą, kuris pats savaime ir atgrasins, ir apsaugos, ir išgelbės mus nuo priešo.

Reikšmingi postūmiai

Sudėtinga padėtis ties Avdijivka, kur jau daugiau kaip mėnesį be perstojo vyksta mūšiai.

Vakar okupacinės pajėgos su nauja jėga pradėjo masinius oro ir artilerijos smūgius, sutelkė šviežius rezervus ir tai reiškia, kad artimiausiu metu urviniai pradės naują didesnį puolimą. Driskių tikslas – prasiveržti į šiaurę ir vakarus nuo miesto, jį galutinai apsupti ir užrakinti ukrainiečių gynėjus taip vadiname katile.

Ukrainiečiai organizuotai priešinasi, tačiau daugelis karių yra pavargę, nes jau sunaikino kelias okupantų puolimo bangas, o atvykę rezervai yra „žali“ ir neparuošti tokiai karo mėsmalei.

Šaltiniai ant žemės praneša, kad vyksta apkasų ir tranšėjų karas, o pagrindinis rusus sulaikantis veiksnys – fortifikacijos ir minų laukai.

Pietuose ir pietryčiuose driskiai veržiasi į vakarus nuo neseniai išlaisvintos Robotynės, taip pat keliomis bangomis puolė Vuhledarą. Ukrainiečiai sėkmingai atrėmė visas atakas, tačiau praneša apie itin suaktyvėjusią rusų aviaciją.

Kairiajame Dniepro krante ukrainiečių jūrų pėstininkai remiami kitų padalinių išlaiko užimtus atsakomybės ruožus.

Trumpai

Izraelio kariuomenė padalino Gazos ruožą į dvi dalis – šiaurinę ir pietinę ir visiškai apsupo Gazos miestą. Ruošiantis miesto šturmui, Tel Avivas praneša apie numatomus siaurus koridorius ir nedideles taktines pauzes civiliams ir įkaitams palikti mūšio lauką.

Pirmadienį Tokijo gyventojai skubėjo slėptis traukinių stotyje, kur vyko pirmosios per daugelį metų evakuacijos nuo raketų smūgių pratybos sostinėje. Japonija, skirtingai nei Lietuva, dėl didėjančios grėsmės iš netoliese esančios Šė Korėjos ruošia savo gyventojus netikėtumams.

Mutsumi Takahaši, nelaimių prevencijos pareigūnas, padėjęs surengti pirmadienio pratybas, sakė, kad kai kurie žmonės vis dar nežino, ką daryti, kai suveikia J-Alert sistema, ir pabrėžė, kad reikia daugiau imitacinių pratybų. „Manau, kad turime ir toliau rengti mokymus, kad informuotume gyventojus apie teisingus veiksmus, kurių reikia imtis, jei (raketa) nukristų ar praskristų“, – sakė jis žurnalistams.

Pakvieskite kas nors šį pareigūną į Vilnių!

Australijos ministras pirmininkas Anthony Albanese antradienį Pekine susitiko su Kinijos premjeru Li Qiangu ir sakė, kad „prekybos partnerių santykiai stabilizavosi“. A. Albanese Kinijoje lankosi pirmą kartą per septynerius metus, kai dėl diplomatinio ginčo anksčiau kartą per metus rengti vadovų susitikimai buvo sustabdyti.

Prezidentas Xi Jinpingas pirmadienį pareiškė, kad stabilūs Kinijos ir Australijos ryšiai tarnauja viena kitos interesams ir abi šalys turėtų plėsti bendradarbiavimą, taip duodamas aiškų ženklą, kad Kinija yra pasirengusi mažinti pastaruoju metu tvyrojusią įtampą.

Lenkijos sunkvežimių vairuotojai pirmadienį užblokavo kelius prie trijų sienos su Ukraina perėjų. Jie protestuoja dėl esą Lenkijos vyriausybės neveiklumo ir patiriamos skriaudos bei neteisybės (kur tai girdėta?). Mat dėl Rusijos karo prieš Ukrainą, ukrainiečių vairuotojai yra atleisti nuo pareigos prašyti leidimų kirsti Lenkijos sieną. Lenkijos vairuotojai su tuo nesutinka ir reikalauja grąžinti apribojimus į Lenkiją įvažiuojančių Ukrainoje registruotų sunkvežimių skaičiui.

Lietuvoje

Kaimuky netyla diskusijos apie valstybės gynybos planus, piliečių pasipriešinimą ir nuotolinius kursus, kuriuos išklausę tuoj visi pajus begalinę meilę tėvynei. Popierinių divizijų asai įsitikinę, kad teisingai sudėję paukščiukus prie atsakymų skaitmeniniame teste, naujieji patriotai įgis reikalingų įgūdžių priešui nukauti mūšio lauke.

Planai, kurie labiau primena sovietinių lozungų prirašytus sąsiuvinius, neturi, deja, jokio sąryšio su realybe.

Su jais – kaip su dešimtmečius rašomu ir perrašomu garsiuoju valstybės mobilizacijos planu. Valstybė yra, mobilizacijos planas yra, bet kaip jį įgyvendinti – niekas nežino.

Todėl kalbos, kad esant reikalui, piliečiai – įmonės – organizacijos – savivaldybės ims pačios ir susimobilizuos, mums pagrįstai kelia klausimą: o tai kam apskritai tas planas yra reikalingas, jei visi viską ir taip žino?

Dalinti į dešinę ir kairę užduotis bei kelti tikslus, naiviai tikintis, kad kažkas kažkaip juos ims ir įgyvendins, yra dar viena biurokratinio aparato darbo imitacija. Kai sprendimų priėmėjai nežino, kas tame plane turi būti, priešo įtakos agentai lengvai juos įtikina, ko juose tikrai turi nebūti.

Tada nebereikia vargti ir kautis dėl pergales mūšio lauke. Nes priešininkas – mes – jau pralaimėjęs. Savo pačių galvose.