JAV lietuvių paramos Lietuvai ištakos: Tėvynės mylėtojų draugijos veikla

Kalbėdami apie išeivijos nesavanaudišką paramą Lietuvai, jos gyventojams per visą XX amžių, retai susimąstome – kada ji prasidėjo, kur jos ištakos? Tyrimas rodo, kad ji prasidėjo būtent su šios organizacijos kultūrine veikla – knygelių leidyba ir nemokamu jų platinimu Lietuvoje.

Tėvynės mylėtojų draugijos atsiradimą lėmė JAV lietuvių pasipiktinimas 1893-ųjų įvykiais Lietuvoje, kai Rusijos imperija žiauriai susidorojo su tikinčiaisiais Kražių (Kelmės r.) gyventojais.

JAV lietuviai šį įvykį pavadino Kražių skerdynėmis. Jos simbolizavo apverktiną lietuvių padėtį Rusijos imperijoje ir davė postūmį išeivijai pradėti rūpintis savo tėvynainiais Lietuvoje. Tuo pačiu išeivių vadams kilo mintis Amerikoje spausdinti knygas ir jas slapta platinti gimtinėje, priešinantis rusifikacijai.

JAV lietuviai knygas pradėjo spausdinti nuo 1875 metų. Jas spausdino pavieniai asmenys, draugijos, lietuviškų laikraščių redakcijos. Knygos už mokestį buvo platinamos ne tik JAV, jų kažkiek patekdavo ir į Lietuvą.

Tačiau 1896 metais atsiradusi TMD išsikelia tikslą leisti knygas ir jas nemokamai platinti Lietuvoje. Tai – pirmas kartas, kai JAV lietuvių veikloje keliamas ir praktiškai įgyvendinamas toks nesavanaudiškas, labdaringas tikslas. 

Tarp pirmųjų narių – Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius

Pirmasis apie reikalą rinkti, siųsti į Lietuvą ir nemokamai platinti knygeles lietuvių jaunimui prabilo publicistas ir JAV lietuvių veikėjas Tomas Astramskas. Jis savaitraštyje „Vienybė lietuvninkų“ parašė straipsnelį, kuriame kvietė skirti paramą tėvynainiams.

Po mėnesio į šį kvietimą spaudoje atsiliepė organizacijos „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“ (SLA) sekretorius Jurgis Kazakevičius, pasiūlęs įkurti Tėvynės mylėtojų draugiją, kurios nariai labdarai skirtų 60 amerikietiškų centų į metus. Svarbu pažymėti, kad tais laikais amerikiečiai uždirbdavo 1–2,5 dolerio per dieną. Už surinktus pinigus planuota leisti ir Lietuvos žmonėms dovanoti knygutes, naudingas lietuvybei. 

Idėjos sumanytojas T. Astramskas ėmėsi rengti TMD programą, pristatyti jos tikslus, įstatus. Pastarieji buvo paskelbti 1896-ųjų rugsėjį laikraštyje „Vienybė lietuvninkų“.

Reikia paminėti, kad pagal šiuos įstatus TMD pinigai turi būti naudojami tik Lietuvos reikalams, leidžiant mokslo knygeles, kurios stiprina lietuvybę, meilę Tėvynei. Pabrėžta, kad knygelės neturi būti nukreiptos prieš religiją.

TMD nariais galėjo tapti visi, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Numatyta kiekvienam nariui duoti nemokamai po išleistą knygutę, o dalį parduoti Amerikoje ir už tai gautus pinigus pervesti į draugijos iždą. Taigi, tautiškas švietimas orientuojamas ir į išeiviją.

Buvo numatyta draugijos valdžia ir struktūra, taip pat trijų narių Literatūros komitetas, kuris vertins gautų knygelių rankraščius. Numatyti ir TMD garbės nariai – labiausiai nusipelnę draugijai. Pirmaisiais nariais tapo Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius.

Rėmė ir nukentėjusius nuo caro valdžios Lietuvoje

Tų pačių metų lapkritį buvo paskelbta TMD vadovybės sudėtis: prezidentas J. Kazakevičius, iždininkas V. Meškinis, sekretorius P. Mikolainis, draugijos reikalų vedėjas – T. Astramskas. Jie išrinkti susirašinėjimo būdu. Nuo tada ir galime oficialiai laikyti, kad TMD yra įkurta ir pradėjo savo nelengvą veiklą, palaipsniui augindami narių skaičių ir pinigines lėšas.

1897 m. kovą TMD jau turėjo apie šimtą narių, tarp jų – ir pirmasis Garbės narys, Vincas Kudirka. Per artimiausius aštuonerius metus draugijos narių gretos išaugo iki dviejų tūkstančių. 1905-aisiais ižde, išleidus planuotas knygutes, liko apie 500 dolerių, kurių galėjo užtekti tolesnių dviejų knygelių išleidimui.

Draugijai skirti pinigai buvo renkami ne tik iš nario mokesčio, bet ir kitais būdais. Pradžioje juos skolindavo nariai, buvo prašoma, kad TMD tautiškam darbui aukų skirtų ir kitos JAV lietuvių organizacijos. Draugijos padaliniai, kuopos, rengdavo specialius vakarėlius, net statydavo spektaklius, populiariu reiškiniu tapo loterijos – kažkas padovanodavo vertingą daiktą, kurį buvo galima laimėti perkant bilietus. Draugijos narių vestuvėse ir krikštynose buvo agituojama, kviečiama jungtis į kuopas.

Surinkti pinigai buvo pervedami ne tik į draugijos iždą, bet dalis skiriama ir kitiems tautiškiems reikalams, pavyzdžiui, paremti nukentėjusiuosius nuo caro valdžios Lietuvoje ar studijuojantį jaunimą. Iki 1900 m. buvo skiriama pinigų ir Lietuvių parodos Paryžiuje parengimui ir pan. Per 1896–1904 m. laikotarpį  TMD iš viso surinko 3,8 tūkst. JAV dolerių, o išlaidų turėjo 3,2 tūkst. – iš jų 2,2 tūkst. JAV dolerių buvo skirta knygų leidybai.

Kunigai draugiją smerkė kaip laisvamanišką

Tėvynės mylėtojų draugijos veikla ir jos formavimasis nuolat susidurdavo su įvairiomis kliūtimis ir išorės kritika. Pačioje pradžioje dalis Amerikos lietuvių spaudos abejojo draugijos reikalingumu: teigta, kad ji dubliuos kitų tautinių organizacijų veiklą, ypač – „Susivienijimo lietuvių Amerikoje“. Tokia kritika aprimo, kai dalis pačių SLA vadovų prisijungė ir prie TMD vadovybės.

Tačiau draugija susilaukė stipraus spaudimo iš katalikiškosios Amerikos lietuvių pusės, ypač kunigų. Jie TMD veiklą sutapatino su dr. Jono Šliūpo ir jo buvusios Lietuvių mokslo draugijos laisvamaniška veikla. Kunigams rodėsi, kad TMD atitraukia dalį lietuvių nuo katalikiškų organizacijų. Spauda buvo pilna katalikų ir kunigų išsakomos kritikos.

Draugija buvo smerkiama kaip laisvamaniška, jos narius kunigai kritikavo pamokslų metu, vadindami bedieviais, žalčiais, šliuptarniais ir pan. Kunigai teigė, kad tautiškumą išgelbėti gali tik katalikybė, plėšė TMD kuopų skelbimus ir boikotavo jų susirinkimus.

Dėl to dažnai suirdavo kuopos, iš kurių pasitraukdavo nariai, pasidavę kritikos įtakai arba persikėlę gyventi kitur ieškodami geresnio uždarbio. Kita vertus, atvykę į kitą JAV vietą, jie čia dažnai kurdavo naują draugijos kuopą arba įstodavo į jau esamą.

Reikia pastebėti, jog kai kurie kunigai palaikė draugiją ir net buvo jos nariais, tarp jų – garsūs to meto veikėjai kun. Antanas Kaupas, Jonas Žilius ir Antanas Milukas. O štai dr. Jonas Šliūpas, nors ir palaikė, tačiau nedalyvavo jos veikloje – nenorėjo dar labiau apsunkinti draugijos veiklos, nes tuomet ji būtų dar labiau puolama katalikų aktyvistų.

Platinimas Lietuvoje – su keblumais

TMD kuopos pradėjo rastis ir už JAV ribų – pirmoji 1904 m. balandį buvo įkurta Škotijoje, neužilgo ir Prūsijoje (Tilžėje), bandė kurti ir lietuviai studentai Šveicarijoje. Užsienio nariai taip pat rinko pinigus ir siuntė draugijos iždui į Ameriką.

Svarbiausią draugijos tikslą, knygų leidybą ir nemokamą platinimą, pradėta įgyvendinti 1897-aisiais, kai buvo išleista pirmoji knygelė – „Keistutis“ (penkių veiksmų tragedija, kurią iš lenkų k. išvertė Vincas Kudirka). Iki 1905 m. TMD išleido dvylika knygelių, maždaug 50 tūkst. egzempliorių tiražu.

Iki tų pačių metų net 16,5 tūkst. knygelių buvo paskirta Lietuvai, jų platinimą patikint „Ūkininko“ redakcijai. 1900–1902 m. ši redakcija iš draugijos gavo 12,4 tūkst. knygų, tačiau išplatinti pavyko tik 2,4 tūkst. Pagrindinė kliūtis – TMD įstatų 6 straipsnis, kuris numatė, kad Lietuvos gyventojams knygos duodamos nemokamai. Dėl to teko atsisakyti knygnešių, kurie pardavinėjo knygas, paslaugų.

O pačios „Ūkininko“ redakcijos platinimo galimybės buvo ribotos – per savo patikėtinius ji galėjo nemokamai išplatinti tik nedidelį knygelių kiekį.

Be to, redakcija nebuvo suinteresuota platinti nemokamai: pirmiausia, nebuvo aišku, ar knygeles skaitys tie, kurie jas nemokamai gaus; antra, redakcija ir pati leido pardavimui knygas ir jautė tam tikrą šių knygelių konkurenciją; trečia, redakcijai kainavo knygelių reklama, pervežimai ir sandėliavimai. Tiesa, dalis knygelių nemokamai buvo dalinama žurnalų „Ūkininkas“ ir „Varpas“ skaitytojams.

Draugijos veikla – pamatas paramos sklaidos tradicijai Lietuvoje

Taigi, būtinai reikėjo keisti Tėvynės mylėtojų draugijos Įstatų 6 straipsnį. Viena iš draugijos Centro komiteto ataskaitų patvirtina, jog vadovybė nusprendė neoficialiai leisti Prūsijos lietuviams knygeles pardavinėti: „dalinti pagal jų nuožiūrą“. Be „Ūkininko“, į šį darbą įsijungė „Varpo“ ir nelegalaus socialdemokratų žurnalo „Darbininkų balsas“ redakcijos, taip pat – Tilžėje įsikūrusi TMD kuopa.

Po lietuviško rašto draudimo panaikinimo, sąlygos platinti knygeles Lietuvoje kažkiek palengvėjo, tad jų buvo atgabenta daugiau. TMD su pertraukomis veikė iki XX a. 7 dešimtmečio, finansuodama svarbių tautai knygų leidimą.

Pabaigoje galima pritarti vienam iš draugijos aktyvistų, visuomenininkų Juozui O. Širvydui. Jis 1935-aisiais rašė: „Savo žydėjimo laikais, T.M.D. yra buvusi Amerikos Lietuviams stambus kultūros židinys.

Neskaitant to, kas buvo atsiekta leidimu populiarių mokslo knygų, šios draugijos keletas tūkstančių narių buvo tikras avangardas viso amerikiečių lietuvių tautinio ir politinio gyvenimo. Per ištisus metų metus čia pažangesni lietuviai per T.M.D. kuopas mokėsi organizuoto gyvenimo ir parlamentizmo“.

Reikia pabrėžti ir tai, kad organizacijos švietėjiška veikla ne tik buvo vienas svarbesnių veiksnių žadinant lietuvių tautą Amerikoje, bet ir tapo pamatu JAV lietuvių paramos sklaidos Lietuvoje tradicijos susiformavimui nuo XIX amžiaus pabaigos iki XXI a. pradžios.