JAV atsargos pulkininkas: Lietuvos sprendimas pirkti tankus – kvailystė

Specialiųjų operacijų pajėgų atsargos pulkininkas, Pasaulinio SOP fondo vadovas Stuartas Bradinas negailėjo kritikos ir teigė, kad Lietuva turėtų koncentruotis ne į kelių dešimtmečių senumo apkasų ir tankų mūšių strategijas, o į modernią ginkluotę ir agresyvią gynybą ne statiškai stabdant užpuolikus, o smūgiuojant į jų pačių užnugarį.

Pulkininko nuomone, geriausia atgrasymo priemone Lietuvai būtų ne negausi karinė technika, o šveicariško modelio visuotinio pasipriešinimo sistema.

– Lietuvoje ketiname formuoti tankų batalioną. Šalininkai teigia, kad tai būtina manevringai gynybai, o priešininkai, kad tai suris didelius kaštus, kuriuos būtų galima panaudoti efektyviau. Kokia jūsų nuomonė?

– Neįtikėtina, kad jūs ketinate išmesti 2 milijardus pusšimčiui tankų. Nors 22 metus ištarnavau SOP, Šaltojo karo metais Europoje taip pat tarnavau žvalgu tankų dalinyje ir žinau, ką gali ir kaip naudojami „Abramsai“, „Bradley“ ir kitos kovos mašinos. 

Tankai naudojami en masse, mažiausiai brigados jėgomis, kitaip jie netenka prasmės. Taip pat pagalvokite apie išlaikymą. Tankas suryja maždaug 4 litrus degalų kiek daugiau nei 1-am kilometrui ir, priklausomai nuo užduoties pobūdžio, ištuštins bakus per 6–7 valandas.

Tai reiškia, kad tankus turi sekti daugybė kuro cisternų, kurių negalima leisti artyn prie priekinių pozicijų, nes jas sunaikins. Vadinasi, tankai turės trauktis į užnugarį kiekvienam degalų pasipildymui. Aprūpinimo logistika – pragariška.

Supraskite teisingai, nesakau, kad tankas yra blogai. „Abrams M1“ yra fantastiška mašina. Kai veikia. O kai sugenda – galvos skausmas. Jų priežiūra atima milžiniškas jėgas.

Be to, jis momentaliai įklimpsta minkštame Europos dirvožemyje. Taip per Antrąjį pasaulinį klimpo vokiečių „Tigrai“, taip Ukrainoje dabar klimpsta ir rusų „T-72“.

Kiek žinau, Lietuva svarsto pirkti vokiškus „Leopard 2“? Tvarka, jie lengvesni, bet skirtingai nuo „Abramsų“, kurie gali atlaikyti labai galingus smūgius, „Leopardai“ yra lengvai pažeidžiami, ką pamatėme, vos jie atvyko į Ukrainos frontą.

„Leopardo“ šaudmenų atsargos užtenka 5–6 valandų mūšiui. Ir vėl atsitraukimas į gilų užnugarį, kur visą laiką, kol krauni naujus sprogmenis, tave medžioja dronai.

– Koks tuomet būtų, jūsų manymu, teisingas pasirinkimas? Kokia ginkluotė būtų efektyviausia Lietuvos sąlygomis?

– Rinkdamiesi prioritetus, pirmiausia supraskite, kad gyvename hibridinio karo laikais. Iš vienos pusės, kaunasi tankai ir šarvuočiai, kurie buvo sukurti didžiuliams mūšiams Europos lygumose. Taip Šaltojo karo metais įsivaizduotas Trečiasis pasaulinis.

Tačiau pasirodė ypač taiklūs ginklai, toliašaudžiai kompleksai, autonominės sistemos ir visa kita, kas jau nėra konvencinio karo, įprastu supratimu, dalis. Po velnių, šiais laikais galima surengti kiberataką prieš tanko sistemas ir jį „išjungti“!

Nepamirškite, kad dabartiniai karybos strategai yra seni žmonės. Man 62 metai, o jie dar vyresni. Jie užaugo tankų, minosvaidžių ir haubicų laikais, o dabartinis karas yra kitoks.

Kalnų Karabacho kare Armėnija pasiuntė į frontą masę šarvuotos technikos, o azerbaidžaniečiai turėjo 300 izraelietiškų dronų kamikadzių, kurie nušlavė armėnų techniką nuo žemės paviršiaus. Dronas nukovė Armėnijos gynybos ministrą, kai azerbaidžaniečiai susekė jo radijo signalą.

Kas vyksta Ukrainoje? Kelis šimtus dolerių kainuojantis dronas su sprogmenimis leidžiasi medžioti šarvuotą techniką ir salvinės ugnies sistemas vos tik jos aptinkamos. Pigūs ir nesudėtingi ginklai naikina milijardus kainuojančią ginkluotę, kuri nebetinka šiuolaikiniame kare.

– Ukrainoje matome ir pozicinius veiksmus, ir tankus, ir minosvaidžius, ir haubicas. Gal ne taip jau viskas pasenę?

– Pirmąjį–Antrąjį pasaulinius karus primenančius veiksmus ten matome dėl to, kad kariauja senovinėmis doktrinomis besivadovaujantys rusai, kurių priešas – daugiausiai tą pačią rusų mokyklą išėję ukrainiečių kariuomenės vadai.

Tokia mąstysena – Šaltojo karo laikų sovietinis šūdas. Ukrainiečiai mokosi greičiau ir vis efektyviau naudoja SOP ir didelio nuotolio ugnies sistemas. Nekalbu apie prieštankinių ginklų triumfą karo pradžioje.

Šios pamokos tinka ir jums. „Javelin“ yra nuostabus ginklas. Žinote, kiek užtrunka apmokyti juo naudotis 18-metį naujoką? 45 minutės! Tikimybė, kad jis sunaikins priešo tanką – 98 proc. O jūs kalbate apie „Leopardus“...

Kiekvienos kariuomenės Achilo kulnas – logistika, ir svarstant apie ginkluotės pasirinkimą jums reikia galvoti ir apie tai. Rusijos logistikos sistema ir šiaip yra šlamštas, o turėdami didelio nuotolio ginkluotę, jūs galėtumėte malti ją į šipulius. Ukrainiečiai šiandien taip dažnai kala rusų užnugario infrastruktūrą, kad tai net nebepatenka į naujienas.

– Taigi, rekomenduojate raketas vietoje patrankų?

– Pirmiausia būtų pravartu turėtų patikimą oro gynybą – „Patriot“ sistemas, vidutinio nuotolio sistemas ir „Stinger“. Tada – raketos. ATACMS, „Storm Shadow“ – visos panašios sistemos, leidžiančios smogti giliai į priešo teritoriją.

Smogti transporto mazgams, aerodromams, degalų, ginklų ir amunicijos sandėliams. Padaryti taip, kad visa tai jie atitrauktų tolyn, o fronte prieš jus liktų tik alkani šauktiniai. Kareiviai fronte negali kautis be šaudmenų, kuro ir maisto. 

Įprasta artilerija gali atrodyti kaip neblogas pasirinkimas, bet pagalvokite, kodėl tuomet JAV jūrų pėstininkai atsisakė pabūklų ir perėjo prie HIMARS, antžeminio bazavimo balistinių raketų ir smogiamųjų dronų?

Amerikietiška haubica M777 iššaus „Excalibur“ sviedinį ir šis pataikys visiškai tiksliai ten, kur jums reikėjo. Puikus ginklas, ar ne? Dabar pagalvokite, kad vienas toks sviedinys kainuoja 75 tūkst. dolerių, o maksimalus apšaudymo atstumas – 40 kilometrų.

Elementarus DJI dronas su 2,5 kg trotilo gali skristi 90 minučių ir kainuoja apie 400 dolerių. Nauji izraelietiški dronai kamikadzės gali išbūti ore 9 valandas ir nuolat ieškoti taikinio.

– Spėju, kad kovai jūroje siūlysite panašų sprendimą?

– Milžiniškus pinigus kainuojantys karo laivai dega ne blogiau nei tankai. Galite įsigyti eskadrinį minininką, o galite jūrinių dronų ir „Storm Shadow“ raketų. Jūs turite omenyje Kaliningrado sritį?

Išvis neskirčiau jai daug dėmesio. Karo atveju jūsų vietoje nepasiųsčiau ten nė vieno kareivio. Užblokuokite rusų kariuomenę ten ir jie visi išmirs badu. Net artilerijos sviedinių jiems neeikvočiau. Iš principo jūros kontrolei užtikrinti pakaktų dronų.

– Baltijos šalys taip pat kalba apie įtvirtinimų linijos statybą ties rytinėmis sienomis. Tai efektyvi priemonė?

– Pasakykite man bent vieną efektyvią įtvirtinimų liniją šiuolaikinėje istorijoje. Mažino linija, Zigfrydo linija… Visos jos krito. Rusų pamokyti irakiečiai irgi buvo pasistatę kažką panašaus. Mūsų pajėgos perėjo per jų liniją kaip per sviestą.

Yra daug geresnių variantų, kaip stabdyti priešą. Kai tarnavau Vokietijoje, viena iš tokių priemonių buvo pasienyje esančiuose keliuose įrengtos ertmės sprogmenims.

Jos atrodė kaip eiliniai kanalizacijos kanalai, tačiau ten buvo galima prikrauti sprogmenų ir pajudėjus priešo technikai sunaikinti kelią. Jūsų klimato zonoje rusų tankai galės važiuoti tik keliais, nes kitur įstrigs pelkėtoje žemėje arba užstrigs miškuose.

Pietų Korėjos keliuose pastatyti poliai, laikantys daugiatonius armuoto betono skersinius, kuriuos vos ne vienu rankos judesiu galima nuversti ant kelio. Tai nebrangu ir nesunku įrengti.

Esmė tokia, kad vietoje statiškos gynybos bunkeriuose jūs galėtumėte paralyžiuoti rusų tankų kolonas, kurios, patikėkite manimi, bus ne bataliono dydžio – pajudės ištisi tankų pulkai.

Galėtumėte sugrūsti juos į milžiniškus kamščius ir ten naikinti. Šitaip priešui galima padaryti labai skaudžių nuostolių. Jūsų SOP tuo metu siautės priešo užnugaryje, o raketos griaus tolimus aerodromus ir geležinkelio stotis.

– Koks jūsų apibūdintoje gynybos sistemoje SOP vaidmuo?

– Veiksmai priešo užnugaryje. Tokia jų paskirtis. Tai daro ukrainiečiai, kurių daug žūva ir žūtų daug jūsiškių, bet to neišvengsi – jų veiksmai labai reikalingi, o efektas bus strateginės reikšmės. Tiesą sakant, jūsų atveju būtų kiek lengviau – rusai pultų per Gudiją, o tai reiškia, kad būtent ten būtų jų užnugaris.

Gal jūsų SOP net nereikėtų labai daug stengtis – skatinkite tai daryti režimo nualintus gudus, tegu jūsų žvalgyba galų gale paperka juos tai daryti. Valstybės saugumo departamento vadovas – buvęs SOP karininkas ir gerai supranta tokius dalykus.

Nesu tikras, ar jo balsas girdimas, nes, deja, jis tik pulkininkas daugelio generolų šalyje.

– Ką manote apie Lietuvos planus skelbti visuotinį šaukimą?

– Labai gerai. Pasakysiu daugiau – paverskite kiekvieną pilietį kariu, pasipriešinimo kovotoju. Imkite pavyzdį iš šveicarų, kurie gali per kelias valandas mobilizuoti visą šalį. Svarbiausia – kiekvienas yra pasirengęs ir puikiai žino, ką turi daryti karo atveju.

Nėra geresnio atgrasymo būdo kaip karui parengta visuomenė. Žvalgydamasis į tokią šalį agresorius pagalvos: „Velniop juos… tie išprotėję lietuviai per 24 val. mobilizuos pusę gyventojų, o antrą pusę – dar po 48 val.“

Net žmonių gyvybių nevertinantys rusai gerai pagalvos prieš darydami kvailystes. Suprantu, kad sukurti tokią gynybą trunka labai ilgai, bet įmanoma ir įperkama, todėl nuosekliai tai darykite ir nesustokite.

Galų gale, jūs perkate, ką galite įpirkti, o ne ko tik užsimanote. Jei reikėtų rinktis investuoti į tankus ar į žmones – visada investuočiau į žmones.