Istorinis komiksas – pamoka apie lietuvių ir lenkų susitaikymą

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete neseniai pristatyto leidinio autoriai – Ilona Ewa Lewandowska (Lenkija), istorikas dr. Tomašas Božerockis (Lietuva) ir iliustratorius Tomaszas Berežnickis (Lenkija).

Apie tai, kas skiria ir jungia

Kaip portalui Alfa.lt sakė T. Božerockis, neverta stebėtis, kad leidinys pristatytas ne Istorijos, o Komunikacijos fakultete: „Bet kokia forma kalbėti apie praeitį – tai jau komunikacija, o Komunikacijos fakulteto prerogatyva – sukurti tokios lengvai suprantamos ir patrauklios formos komunikaciją. Be to, tai – paveldas, atmintis apie Armiją krajovą ir Lietuvos pasipriešinimo judėjimą.“

Projekto sumanytoja – žurnalistė ir istorijos mokytoja I. Lewandowska, kuri pasiūlė pasakojimo formą, patrauklią jaunam žmogui. „Žinome, kad mokykloje trūksta medžiagos ir priemonių tam tikromis temomis, štai ir nusprendėme tokia lengva forma papasakoti apie labai svarbius dalykus. Leidinyje paliesti net ir labai sudėtingi klausimai, kuriuos pabandėme išaiškinti bendrame kontekste“, – sakė T. Božerockis.

Pasak jo, leidinys padės suteikti informacijos apie laikotarpį, kuris nereto sąmonėje daugiausia asocijuojasi su mūsų tautas skiriančiais dalykais. „Galbūt išaiškintume lietuviui moksleiviui, kodėl jis čia mato lenkiškus kapus, o lenkui padėti rasti atsakymus į klausimus apie Lietuvą“, – teigė autorius ir pridūrė, kad leidinys orientuotas ne vien į moksleivius, bet ir skirtas visiems, besidomintiems istorija.

Leidinio tiražas palyginti negausus – 2000 egzempliorių, tačiau juo pasinaudoti norintys pedagogai gali gauti ir nemokamą elektroninę jo versiją.

Galbūt išaiškintume lietuviui moksleiviui, kodėl jis čia mato lenkiškus kapus, o lenkui padėti rasti atsakymus į klausimus apie Lietuvą.

Visgi leidinio paskirtis ne vien edukacinė, bet ir skatinanti dialogą, susitaikymą istorijos klausimais. „Susitaikymas istorinių nesutarimų klausimu šiandien jau gali būti aptarinėjamas be emocijų.

Beveik nebeliko tų įvykių liudininkų, ir mes į tuos dalykus jau galime pažvelgti kitaip, lyg iš šono.

Mokslinėje bendruomenėje jau visiškai ramiai diskutuojama lietuvių ir lenkų partizanų klausimais, ir toks diskursas gali persikelti ir į visuomenę“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Anot T. Božereckio, pastaraisiais metais matyti, kad ir žiniasklaidoje keičiasi naratyvas, pavyzdžiui, apie Armiją krajovą.

„Ji jau nebevaizduojama vien kaip Lietuvos priešė, norinti okupuoti Vilniaus kraštą, bet buvo ir Lietuvos sąjungininkė, kaip keistai tai kai kam ir beskambėtų.

Juk vėlesniuoju savo laikotarpiu Armija krajova jau kartu su Lietuvos partizanais kovojo prieš sovietų okupaciją“, – pasakojo leidinio bendraautorius.

Todėl „Pogrindis jungia“ pasakoja ne tik apie skaudžius dalykus, kaip lietuvių ir lenkų civilių žudynės, bet ir vienijimąsi dėl kovos už laisvę.

Visi šie įvykiai pateikiami bendrame istoriniame kontekste – išaiškinant ne tik jau minėtą temą, bet ir abiejų valstybių kelią į nepriklausomybę tarpukario laikotarpiu bei laisvės praradimo aplinkybes.

„Būta ne tik konfliktų. Kai Lenkija buvo okupuota, mažytė Lietuva priėmė tūkstančius lenkų pabėgėlių. Dabar per Baltarusijos sieną einančių migrantų skaičiai nepalyginamai mažesni.

Anuomet Lietuva puikiai susitvarkė su šiuo iššūkiu. Žinodami, kad Prancūzijoje vėl renkama Lenkijos kariuomenė, lietuviai sudarė sąlygas pabėgti internuotiems lenkų karininkams.

Vėliau lietuvių ir lenkų partizanai sugebėjo suvienyti jėgas, nes turėjo bendrų tikslų ir bendrą priešą.

Šiandien mus vėl vienija bendri iššūkiai, todėl pirmame knygos atvarte vaizduojami ne tik partizanai, bet ir dabartiniai Lietuvos ir Lenkijos pasieniečiai“, – pasakojo T. Božerockis.

Valdas Rakutis. Stasio ŽUMBIO foto

Lietuviai galėtų nuveikti daugiau

Istorikas dr. Valdas Rakutis portalui Alfa.lt sakė grafinę knygą vertinantis kaip įdomų, originalų ir profesionaliai parengtą darbą. „Projektas įdomus tuo, kad jame į vieną istoriją bandoma sujungti keletą gana skirtingų nacionalinių pasakojimų. Tai – įdomus intelektualinis pratimas, padarytas visai profesionaliai.

Naudojami simboliai ir kiti elementai, darantys jį vertu dėmesio“, – sakė V. Rakutis.

Jis atkreipė dėmesį, kad leidinį rėmė (tarp kitų organizacijų) Lenkijos tautos atminties institutas, nors jį rengiant ir dalyvavo Lietuvos institucijos, o pats leidinys yra skirtas formuoti tam tikrą įvaizdį, sutaikantį lietuvius ir lenkus. „Bandomos įtvirtinti kai kurios nuostatos apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, kurios Lietuvos auditorijai yra mažiau žinomos.

Atsižvelgiant į tai, kad yra lietuviškasis ir lenkiškasis naratyvai, šiuo atveju darbas atliktas gan gerai“, – teigė istorikas.

„Vėlgi, kalbant apie Tautos atminties institutą, mums tai yra puikus pavyzdys, kaip reikia dirbti su istorine atmintimi, kaip ją paveikti. Lietuvos problema yra ta, kad mes tai darome nepakankamai arba nedarome visai.

Reikia būtinai užsiimti skausmingais klausimais, skirti jiems daugiau dėmesio. Tarkime, būtų gerai, jei panašaus pobūdžio leidinys būtų skirtas 1919–1920 m. įvykiams, kurie buvo esminis lenkų ir lietuvių konflikto momentas“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Anot jo, labai naudinga, kai abi pusės išsako ir išaiškina savo pasakojimo variantą, paaiškina, kuo vadovaudamiesi darė vienus ar kitus veiksmus. Tai atveria kelią konstruktyviai diskusijai.

Tuo metu nutylėjimai neduoda nieko gero, o praeityje jų pasitaikė, deja, per daug.

„Jei apie kažkuriuos dalykus visai nekalbėsime, taip ir liks du pasakojimai ir visiškai neartėsime prie tarpusavio supratimo.

Reikia pripažinti, kad nors šis leidinys yra gerai parengtas, jame labiau pateikiamas vienos pusės požiūris. Jei tarp organizatorių būtų kuri nors kompetentinga Lietuvos institucija – geriau galėtume pristatyti savąjį.

Šį kartą leidinys labiau skirtas išaiškinti lenkiškąjį pasakojimą lietuviškai auditorijai. Lenkijoje taip pat ne visai suprantami kai kurie lietuviškojo naratyvo elementai. Būtų gerai jei juos pristatytume Lenkijoje, pavyzdžiui, esminis lietuvių ryšys su Vilniumi kaip istorine sostine. Jis nėra akcentuojamas Lenkijoje“, – sakė istorikas.

Nepaisant nieko, tokie leidiniai kaip „Pogrindis jungia“, anot V. Rakučio, duoda naudą ne tik akademinėje diskusijoje, bet ir teigiamai veikiant visuomenės nuomonę.

Svarbiausia – kalbėtis

Kiek aktualus šiandien susitaikymo klausimas lietuviams ir lenkams? Pasak Vytauto Didžiojo universiteto politologo Andžejaus Pukšto, politikai šiandien gana nesunkiai randa bendrą kalbą, nes vadovaujasi tam tikru momentu aktualiais poreikiais – sprendžia šios dienos iššūkius. „Visgi apie įvykius nuo 1939 m. iki aktyvaus pasipriešinimo pabaigos kalbame dar vis sudėtingai.

Neretam netgi sunku susigaudyti to meto įvykiuose Pietryčių Lietuvoje arba Vilniuje.

Tačiau turime vieną jungiklį – ir lietuviams, ir lenkams būdingą laisvės, nepriklausomybės troškimą. Turbūt tai ir yra svarbiausias dalykas, ko jaunimas gali išmokti iš pastarojo leidinio“, – svarstė politologas.

1941–1944 m. lietuviai ir lenkai vis dar turėjo skirtingus priešus ir tai, pasak A. Pukšto, dar vis reikia išaiškinti, ypač atsižvelgiant į tai, kad to meto istoriniai įvykiai ir šiandien labai rūpi abiejų šalių žmonėms. „Lenkams Antrasis pasaulinis yra labai aktuali tema ir šiandien. Ne veltui yra posakis, kad lenkai dažniau žiūri į praeitį, o ne į ateitį.

Abi tautos patyrė istorines traumas, kurios atsiliepia net ir šiandien – jas savaip išgyvena anuomet gyvenusių žmonių anūkai“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Andžejus Pukšto. Asmeninis archyvas

Egzistuojant emociniam ryšiui su istorija, susitaikymas dėl praeities nuoskaudų gali būti labai sudėtingas, tačiau, nepaisant to, jis yra įmanomas. „Jei vertinsime tai, pavyzdžiui, iš katalikiškų pozicijų, susitaikymas yra praktiškai būtinas.

Nors šiais laikais krikščioniškos normos jau nebe tokios paplitusios.

Susitaikymas sudėtingas. Manau, kad iki šiol trūksta ir detalesnės informacijos ir ties tuo daugiau turi darbuotis ir istorikai, ir žurnalistai.

Tarkime, koks muziejus Lietuvoje išsamiai pasakoja apie karo laikotarpį ir antisovietinę rezistenciją? Yra Genocido muziejus, bet jis gana kuklus. Lenkija šiuo požiūriu dirba daugiau“, – pasakojo A. Pukšto.

Jo nuomone, svarbiausia ieškoti išeities ir neignoruoti istorijos, nebandyti jos užmiršti.

„Toks kelias nebūdingas Europai ir Vakarams apskritai. Reikia kalbėtis ir nebijoti aptarinėti skirtingas pozicijas, nepaisant to, kad visi vertinimai ir požiūriai niekada nebus visiškai vienodi. Turbūt net nereikia, kad taip būtų.

Tačiau kalbėtis privalome, ir labai teigiamai vertinu tai, kad pastarojo leidinio autoriai daug konsultavosi su abiejų pusių istorikais. Ši knyga negali išspręsti visų nesutarimų, bet tai geras žingsnis teisinga linkme“, – pabrėžė A. Pukšto.