Formuojasi dvi Lietuvos: vieną įkūnija įspūdingą progresą rodančios, pokyčiams imlios privačios įmonės, kitą – atsilikęs viešasis sektorius su baisiais keliais

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius šią savaitę viešai suabejojo, kad užsienio investuotojus Lietuvoje atbaido pasikeitusi geopolitinė padėtis ir dėl to kylančios verslo rizikos.

Abejonėms pagrįsti V. Janulevičius pasitelkė Pasaulio banko statistiką, rodančią, kad tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje smuko tuo metu, kai toks reiškinys nefiksuotas kitose Baltijos šalyse ir Lenkijoje.

Lietuvos patrauklumas užsienio investuotojų akyse, V. Janulevičiaus nuomone, labiausiai nukentėjo dėl perlenktos lazdos viešumoje akcentuojant išorines grėsmes ir prastėjančios investicinės aplinkos.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas įsitikinęs, kad užsienio kapitalas Lietuvą aplenkia dėl apčiuopiamų, konkrečių dalykų.

Ekonomistas teigė, kad, politikams nesiėmus nepopuliarių, bet būtinų sprendimų, Lietuvoje vis labiau didės takoskyra tarp pažangiausio verslo kuriamos gerovės ir nustekento viešojo sektoriaus, kurio ryškiausi pavyzdžiai yra baisūs keliai, apleistas švietimas ir korumpuota bei neefektyvi sveikatos apsauga.

Atlyginimai, demografija, mokesčiai

Ž. Mauricas portalui Alfa.lt pabrėžė, kad investiciniai procesai yra ilgalaikiai, planuojami iš anksto, todėl praėjusių metų duomenys apie investicijų smukimą Lietuvoje atspindi ne kokį nors vieną įvykį, o daugelį veiksnių ar tam tikras tendencijas.

Viena pagrindinių priežasčių, stabdančių užsienio investicijas, ekonomistas laiko darbo užmokesčio Lietuvoje tendenciją.

„Pastaraisiais metais darbo užmokestis labai sparčiai auga ir šis augimas viršija produktyvumą.

Dalis užsienio investuotojų, vertindami, kas vyko pastaraisiais metais ir kas dabar vyksta, ir bandydami ekstrapoliuoti tą augimą į ateitį, mato, kad po 5–10 metų praktiškai tie atlyginimai susivienodins su Europos Sąjungos vidurkiu ar netgi jį aplenks“, – sakė Ž. Mauricas.

Ekonomisto nuomone, tokia padėtis yra didelis iššūkis, nes Lietuva prarado konkurencinį pranašumą dėl mažesnio darbo užmokesčio.

Kitas nepalankus veiksnys, pasak jo, yra demografija: esame labai priklausomi nuo imigracijos iš trečiųjų šalių, o didžioji dalis į Lietuvą atvykstančių migrantų yra žemos kvalifikacijos. Daugiausia jie dirba transporto ir statybos sektoriuose.

„Lietuvai gana sunkiai sekasi pritraukti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojus. O mūsų demografinė padėtis nėra gera. Atvirai tariant, viena prastesnių Europoje ir, be abejo, pasaulyje“, – pastebėjo ekonomistas.

Kartu Ž. Mauricas pabrėžė, kad gyventojų senėjimas darys didesnį spaudimą socialinės ir sveikatos apsaugos sistemoms, joms teks skirti vis daugiau lėšų. O šių sričių reformos arba visiškai nevyksta, arba vyksta vėžlio žingsniu: vienas žingsnis pirmyn, du – atgal.

„Atitinkamai yra gan nemaža mokesčių augimo grėsmė netolimoje ateityje“, – pastebėjo ekonomistas.

Išaugęs geopolitinis neapibrėžtumas ir tai, kad Lietuva tapo ES periferine šalimi, nors ne taip seniai save vadinome tiltu tarp Rytų ir Vakarų, Ž. Maurico nuomone, kelia naujų iššūkių.

„Todėl visose kitose srityse reikia būti visa galva aukščiau, kad mes sugebėtume toliau pritraukti užsienio investuotojus ir tokiu būdu auginti savo ekonomiką“, – sakė jis.

Verslo lyderiai plečiasi Lietuvoje

Ž. Mauricas atkreipė dėmesį, kad sumažėjusias užsienio investicijas Lietuvoje atsveria užaugęs vietinis kapitalas.

„Visa laimė, kad mes užsiauginome vietos verslų, turime ir vienaragių nemažai, įmonių, kurios teikia labai aukštos kokybės informacinių technologijų ir finansų paslaugas. Taip pat pramonės įmonių, tokių kaip „Teltonika“, su milijardinėmis investicijomis Vilniuje.

Tokių miestų kaip Tauragė, Naujoji Akmenė, kitų regioninių miestų, kur daug investuojama. Realiai investuojama savo jėgomis“, – teigė ekonomistas.

Ž. Mauricas pastebėjo, kad jeigu tokia geopolitinė situacija būtų susiklosčiusi prieš 10–15 metų, Lietuvai būtų daug sunkiau. „Dabar turime užsiauginę nemažai vietos lyderių, didelių įmonių, kurios nesibaimina Lietuvoje plėsti veiklos, nesitraukia iš čia, atvirkščiai – didina investicijas būtent čia, Lietuvoje. Joms reikia dėkoti, apie jas kalbėti ir džiaugtis, kad jos nesitraukia. Pagrindinių verslo lyderių judėjimo iš Lietuvos nėra“, – šypsojosi ekonomistas.

Ž. Mauricas stebėjosi, kad netgi transporto sektoriuje, kuris daug kalbėjo, kad dėl mobilumo paketo ir kitų dalykų trauksis iš Lietuvos, to nepadarė. „Dalis išsikėlė į Lenkiją, bet pamatė, kad Lenkijoje yra kitų iššūkių, o Lietuvoje nėra taip blogai“, – sakė jis.

Ekonomistas paminėjo ir baldų sektorių, kuris dėl sumažėjusio rinkos aktyvumo pastaruosius pusantrų metų buvo priklupęs, tačiau dabar keliasi.

„Padeda tai, kad didieji gamintojai nori turėti didesnę dalį gamybos arčiau regione, todėl Baltijos regionas vėl tampa svarbus. Tokiu būdu geopolitiniai iššūkiai sukėlė ne tik neigiamų, bet ir teigiamų pasekmių. Antai milžinė „IKEA“ buvo nemažai investavusi Rusijoje, Baltarusijoje, kitose šalyse, bet dabar nori koncentruotis Baltijos šalyse, kurios tampa kone namų rinka“, – sakė Ž. Mauricas.

Pasak ekonomisto, Lietuvos kapitalas daug investuoja į NT rinką, vietos NT įmonių leidžiamos obligacijos netgi išgraibstomos, nes šalyje sukasi nemažai pinigų. „Ir tie pinigai nebijo investuoti į būtent Lietuvoje veikiančias įmones. Ir tai yra labai geras dalykas“, – džiaugėsi Ž. Mauricas.

Kitos investicijų kryptys – energetika, taupumo, IT sprendimai, logistika.

„Didžia dalimi mes netgi esame tokia išskirtinė šalis, nes kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vengrija, Slovakija, iš dalies Čekija, yra labai priklausomos nuo užsienio kapitalo, dažniausiai – Vokietijos. O Lietuva – ne. Ji išskirtinė tuo, kad mes labiau pasikliaujame savo jėgomis. Tai susiklostė natūraliai“, – mano pašnekovas.

Ne vien geopolitika

Pasaulio banko duomenimis, Lietuvoje 2022 m. grynosios tiesioginės užsienio investicijos buvo mažiausios tarp visų Baltijos šalių ir siekė tik 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

2019–2021 m. vidutinės metinės grynosios tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje siekė 6,2 proc.

Kaip pastebi Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius, nei Lenkijoje, nei Estijoje, nei Latvijoje tokio grynųjų tiesioginių užsienio investicijų smukimo tuo pačiu laikotarpiu nefiksuojama.

Antai Estijoje 2019–2021 m. vidutiniškai siekė 13,7 proc. BVP, 2022 m. – 3,8 proc., atitinkamai, Latvijoje – 5,1 proc. BVP ir 3 proc. BVP, Lenkijoje – 3,9 proc. BVP ir 5,1 proc. BVP. Vidutinės grynosios tiesioginės užsienio investicijos visose keturiose šalyse 2022 m. siekė 3,2 proc. BVP.

V. Janulevičius abejoja, ar Lietuvos blogesnius negu kaimynų užsienio investicijų rodiklius lemia vien mūsų geopolitinė padėtis.

„Ar neatsitiko taip, kad mes, viena vertus, leidome sau piktnaudžiauti tiesioginių išorinių grėsmių Lietuvai naratyvais ir ne kartą ir ne du tiesiog perlenkėme lazdą, kita vertus, visiškai numojome ranka į tai, kaip tai veikia mūsų investicinį klimatą, kuris ir taip nedžiugino ypatingu patrauklumu.

Nesakau, kad kai kurie mūsų kaimynai nekelia mums labai rimtų saugumo iššūkių, bet juk pamokas mokomės, į krašto apsaugą investuojame, esame visaverčiai NATO nariai“, – svarsto LPK prezidentas.

V. Janulevičius siūlo pasidaryti išvadas ir pasimokyti iš kaimynių netelkti dirbtinai pavojaus debesų virš Lietuvos. Pramonininkų atstovo nuomone, šis raginimas aktualus Lietuvoje artėjant trejiems rinkimams. „Niekas neneigia, kad turime toksiškus kaimynus, bet žinutė „Lietuva – saugi šalis“ turėtų dažniau būti mūsų politinėje darbotvarkėje“, – sako V. Janulevičius.

Didžiausi trūkumai nukelti į ateitį

Ž. Maurico nuomone, pagrindinis pavojus, kodėl investicinė aplinka nepagerės, yra tas, kad ši kadencija eina į pabaigą, o paskutiniai metai dažniausiai nebūna labai derlingi sprendimų, ypač nepopuliarių, gausa.

„Didžioji dauguma darbų, kurie galėjo būti padaryti, nėra padaryti. Todėl pagrindiniai Lietuvos trūkumai nukelti į ateitį. Tai vienas didžiausių nusivylimų“, – mano Ž. Mauricas.

Ekonomistas išskyrė tris sritis, kurios kelia didžiausią nerimą, – tai nereformuojama sveikatos apsauga, nesubalansuota švietimo sistema ir baisūs Lietuvos keliai.

„Iššūkių yra labai daug ir viešasis sektorius atrodo ypač prastai. Lietuvos ekonomika išaugo – kaip žmogus rūbą išauga, tai viešasis sektorius tapo per siauras – visur koją spaudžia, reikia didesnio, geresnės kokybės rūbo, – šypsojosi ekonomistas. – Bet vargu ar mes jį turėsime. Dėl to matome dabar tam tikrą mokytojų ir kitų viešojo sektoriaus darbuotojų nepasitenkinimą.“

Deja, Ž. Maurico nuomone, prieš rinkimus politikai rinksis lengviausią kelią – dalys pažadus, didins išmokas, o turint omenyje, kad kitais metais biudžeto pajamų augimas bus daug lėtesnis, ekonomikos augimas – ne toks spartus, iššūkių netrūks.

„Lietuvos sveikatos apsaugos rezultatai yra labai prasti, bet apie tai viešai visiškai nekalbama ir tai labai keista. Šioje sistemoje statistika nesutampa su realybe. Turbūt žino žmonės, kaip yra sveikatos sistemoje, kokia ji neskaidri.

Net informacinę sistemą įdiegus, ji netaps skaidresnė, nes pati sistema yra neskaidri, besisukanti skirtingomis orbitomis. Pavyzdys galėtų būti, kai vienas asmuo dirba trijose įstaigose – vienoje valstybinėje ir dviejose privačiose. Ir dar turi akademinį etatą, ir dar kokį nors projektą.

Tai kaip jis gali bent vieną iš tų darbų atlikti kokybiškai? Tai tik toks lakmuso popierėlis, ten daug didesnių problemų yra“, – svarstė ekonomistas.

Švietimo sistemoje, pasak jo, didėja atskirtis tarp gerų ir ne tokių gerų mokyklų ir proveržio šioje sistemoje nematyti.

„Į kelių klausimą nesu įsigilinęs, bet rezultatai tiesiog bado akis. Tai tikrai ne finansavimo trūkumo klausimas. Aš dviračiu ką tik pervažiavau pasienį – gėda Lietuvai absoliučiai: iš Lenkijos įvažiuoji į Lietuvą kaip ne į Europos Sąjungos šalį.

O mūsų regioniniai keliai net nėra išasfaltuoti, kur per parą pravažiuoja šimtai, tūkstančiai automobilių. Mačiau, važiuoja į mokyklą mokyklinis autobusas per žvyrkelį kaip kokioje gūdumoje.

Vaizdas visiškai siurrealistinis – dulka, žmonės eina apdulkėję, sakyčiau, visiška nepagarba“, – baisėjosi ekonomistas.

Tuo metu Lenkijoje, pasak jo, ne tik regioniniai keliai, bet ir kiekvienas keliukas į vienkiemį išasfaltuotas.

„Buvo laikas, kai galėjome pasinaudoti ES parama, nieko nepadaryta. Mūsų autostradą taiso, taiso, bet po metų tas pats vaizdas. Tai baisu“, – apibendrino Ž. Mauricas.

Ekonomistas mano, kad dabar yra dvi Lietuvos: viena – tai „Teltonika“, „Vinted“, „Nord Security“ ir kitos privačios įmonės, kurios daro neįtikėtinus dalykus, yra imlios pokyčiams, įkūnija įspūdingą progresą, ir atsilikęs viešasis sektorius.

„Šis disbalansas gali lemti tai, kad Lietuvai grės didesni mokesčiai, kas savo ruožtu atbaidys užsienio investuotojus“, – sakė Ž. Mauricas.