Denisas Nikitenka: Švyturių magija nusklendė ir į vieną specifiškiausių mūsų šalyje Lamatos žemę

Hugo Šojaus muziejaus kvietimu skaičiau paskaitą pačiam sau naujai atrasta tema. Dvariškoje aplinkoje.

Tai buvo pirmas kartas, kai teko analizuoti būtent Kuršių marių ir Nemuno deltos švyturių istorijas, ir patekau į visiškai kitonišką pasaulį.

Jei pajūryje švyturių paskirtis yra labiau aiški, tai Nemuno deltoje susiduriame su unikaliais atvejais.

Pavyzdžiui, Pervalkos arba Ventės rago švyturiai.

Abu žymėjo pavojingas vietas, o Žirgų rago švyturys – dar ir laivakelį, tačiau nauja yra, kam jie buvo skirti.

Ne burlaiviams, ne krovinius gabenusiems laivams, o kurortinės epochos aukso amžiaus garlaiviukams.

Radau puikų 1930 m. turistinį bukletą su pažymėtais iš Klaipėdos į Juodkrantę, Nidą, Pilkopą,

Krantą plaukusių garlaivių „Margarete“ (švartavosi Klaipėdoje, Pietų rage), „Memel“, „Cranz“ maršrutais.

Visi jie praplaukdavo visai šalia Pervalkos švyturio.

O nustebino kitas maršrutas, kuriuo iš Klaipėdos plaukė garlaiviukai „Phönix“, „Condor“, „Germania“, ir jų maršrutas driekėsi Kuršių mariomis pro Ventės rago švyturį, Atmatą, Nemuną iki Tilžės, Labguvos.

Uostadvario švyturys – apskritai fenomenalus, nes prie jo virė kisielių, vadavo sielas ir sėlindavo.

Čia, žinoma, kalambūras, nes vaikai nežinojo, kas yra sielinininkai. Jiems ir buvo skirtas šis švyturys, rodęs posūkį į Miniją, o iš jos - į Karaliaus Wilhelmo kanalą.

Žodžiu, vėl per 100 skaidrių, visiškai naujai paruošta (savo nuostabai užtrukau net 6 valandas) medžiagą, kuri buvo skirta jau nebe pajūrio, o pamario auditorijai.

Labai džiugu.

Švyturių metai nukeliavo į šį kraštą.

Ačiū Šilutės Hugo Šojaus muziejaus direktorei Indrė Skablauskaitė už šiltą priėmimą dvare, o susirinkusiai publikai – už tikrai nuoširdų susidomėjimą mūsų švyturiais.

Paskaita truko pusantro valandos, bet prašvilpė labai greitai.