Daugėja lietuvių, aukojančių savo kūną mokslui

„Vakaro žinių" skaitytoja Irena notarinę sutartį dėl savo kūno po mirties dovanojimo pasirašė 2014 m. liepos 16 d. - jį skirs Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai.

„Visų pirma tokiam sprendimui įtakos turėjo mano tėvelis, kuris buvo chirurgas, nuolat sakęs, kad mokslui paaukojamų kūnų labai trūksta. O sovietmečiu, kai tėvelis dirbdavo, būdavo naudojami tik benamių kūnai arba kūnai žmonių, kurių niekas nepasiimdavo.

Tėvelis pasakodavo, kad kūnai yra labai reikalingi. Ir ne tik studentų žinioms gilinti, moksliniams tyrimams, bet ir dėl to, kad su palaikais padirbėję studentai „atsirūšiuoja". Vieni supranta, kad iš viso negalės dirbti gydytojais, kiti - kad galės būti tik ne chirurginio profilio medikais ir panašiai.

Be to, man nepatinka laidotuvių tradicijos - kai žmonės gedi prie karsto ar urnos. Žmogų galima paminėti, prisiminti be karsto ar urnos - ir prisiminti linksmai. Noriu kiekvieno žmogaus širdyje likti tokiu žmogumi, kokiu buvau - linksmu. Be to, tikiu, kad kūnas nėra reikšmingas dalykas: yra dvasia ir kas bebūtų su kūnu, dvasia gyvens mano vaiko, geriausio draugo ar kito artimo žmogaus širdyje", - pasakojo ponia Irena.

Ji savo kūną dovanojo neribotam laikui. Ir išreiškė valią, kad vėliau palaikai būtų sudeginti.

„Manęs klausė, ar urną atiduoti giminėms, kad jie galėtų palaidoti. O gal palaidoti universiteto kapinėse. Dar patiko klausimas, ar reikalingas kunigas per ceremoniją, ar artimiesiems reikia pranešti apie laidotuves, ar reikia vardo ir pavardės ant atminimo akmens.

Aš pasakiau, kad nereikia nei kunigo, nei vardo bei pavardės, nei kam nors pranešti. Man užtenka, kad mane visi gražiai paminėtų, kai numirsiu, o ne kai po kelerių metų laidos. Nepageidavau, kad per laidotuves būtų surengta ceremonija. Vienas iš motyvų buvo ir materialinis - neužkrauti savo artimųjų rūpesčiais rengiant laidotuves, tarp jų - ir finansiniais", - dėstė ponia Irena.

Registrą, kuriame saugomi duomenys apie žmones, pasiryžusius po mirties savo kūną dovanoti medicinos studijoms, koordinuojantis Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros docentas dr. Andrejus SUCHOMLINOVAS džiaugiasi, kad norinčių padovanoti savo kūną medicinos mokslui daugėja.

- Kur žmogus, norintis padovanoti savo kūną medicinos mokslui po mirties, turi kreiptis? Kaip tai daroma techniškai? - „Vakaro žinios" pasiteiravo A.Suchomlinovo.

- Iš pradžių jis turi paskambinti man, kadangi mano telefono numerį lengvai galima surasti internete. Mes pasikalbame, visus klausimus aptariame ir tada nukreipiame žmogų pas notarą. Turime notarų, su kuriais esame dirbę, kone visuose Lietuvos miestuose, jie tą procedūrą išmano. Tada žmogus pas notarą pasirašo valios pareiškimą dėl kūno aukojimo. Mes notaro paslaugas apmokame, iš notaro gauname valios pareiškimo kopiją. Ir viskas.

- Jei žmogus išreiškia savo valią, po jo mirties artimųjų sutikimo dėl jo kūno paaukojimo mokslui nebereikia?

- Ne. Tik mes prašome, kad prieš išreikšdamas valią žmogus tai aptartų su artimaisiais, jog artimieji apie tai žinotų, kad jiems nebūtų staigmena. Teisiškai niekas negali nuginčyti valios išreiškimo.

- Kaip jūs sužinote apie žmogaus, paaukojusio kūną, mirtį?

- Paprastai praneša artimieji. Jei žmogus yra vienišas ir neturi artimųjų, paprašome, kad jo geriausias draugas arba kaimynas žinotų mūsų telefono numerį. Jei žmogus visiškai vienišas, prašome, kad jis apie savo valią informuotų, pavyzdžiui, savo šeimos gydytoją arba valios pareiškimą laikytų prie asmens dokumentų. Tada policija apie mirtį galėtų pranešti, kai kūnas būtų rastas. Bet tokių atvejų dar nesame turėję. Kartais praneša šeimos gydytojas, bet paprastai praneša artimiausias žmogus.

- Būna žmonių, kurie pasirašo notarinę sutartį, bet po to apsigalvoja - nusprendžia nebeaukoti kūno?

- Esame kelis tokius atvejus turėję. Tačiau dažniausiai tai būna, kai sprendimas priimamas nepasitarus su artimaisiais ir būna priešiškas jų požiūris. Tada valios pareiškėjas perkalbamas. O šis turi teisę savo valios pareiškimą atsiimti.

- Kiek vidutiniškai per metus būna tokios valios pareiškimų ir kiek maždaug gaunate kūnų?

- Per metus gauname 30-40 valios pareiškimų, rekordas buvo apie 70 pareiškimų per metus, o kūnų gauname 6-9 per metus.

Sistema pradėjo neseniai veikti - mat įstatymas dėl kūno aukojimo mokslui Seime priimtas tik 2007 m. Bet situacija yra smarkiai gerėjanti. Jei anksčiau turėjome nuo nulio iki vieno kūno per metus, tai dabar, kaip sakiau, iki 9. Jų užtenka demonstravimui, mokslo darbams, ribotai - ir studentams juos preparuoti. Aišku, atsižvelgiant į studentų skaičių, būtų gerai turėti keliasdešimt kūnų per metus.

- O kaip būdavo iki 2007 m. įsigaliojusio įstatymo? Iš kur imdavote kūnus?

- Man pačiam teko mokytis medicinos, įstojau 1999 m. Tai pamenu, kad mes dar turėjome balzamuotų kūnų iš sovietmečio, gerai paruoštus kūnus galima naudoti ir kelis dešimtmečius. O kai pradėjo veikti įstatymas, situacija palaipsniui gerėjo. Pavyzdžiui, šiam momentui turime 24 kūnus.

- Sovietmečiu būdavo naudojami benamių kūnai. O dabar?

- Dabar - tik tų žmonių, kurie būdami gyvi išreiškė savo valią. Taip pat įstatymai leidžia, kad žmogaus kūną po jo mirties gali paaukoti jo pirmos eilės giminaičiai - motina, tėvas, sūnus, dukra, sutuoktinis. Mes tokių atvejų taip pat esame turėję: žmogus savo valią buvo išreiškęs artimiesiems, tačiau nebuvo sutvarkęs dokumentų, galbūt staigiai mirė.

- Užtenka bent vieno pirmos eilės giminaičio sprendimo, ar reikia visų jų leidimo paaukoti kūną?

- Geriau jau visų.

- Jei aš turiu donoro kortelę ir po mirties mano kai kurie organai bus paaukoti gyviems žmonėms, mano kūną be kelių organų dar priimtumėte mokslo tikslams?

- Tikrai priimtume. Pirmenybė skiriama organų donorystei - kad būtų išgelbėtos kitų žmonių gyvybės čia ir dabar. O be kelių organų likęs kūnas atkeliautų pas mus.

- Medikus rengia ne tik VU, bet ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Ar jis turi atskirą kūnų registrą?

- Taip. Praktiškai visame pasaulyje kiekvienas universitetas turi atskirą registrą. Kitaip tariant, jei norite paaukoti savo kūną po mirties, galima pasirinkti, ar paaukoti Vilniui, ar Kaunui.

- Ar yra tarp jūsų studentų tokių, kurie išreiškė valią paaukoti kūnus po mirties? Ir ar jūs pats tokią valią esate išreiškęs.

- Tokių studentų yra. O aš pats - kol kas ne, kol gyvi mano tėvai, kurie turi nelabai teigiamą požiūrį į tai. Bet ateityje tą padarysiu. O organų donoro kortelę turiu.

- Ar priimami kūnai žmonių, sirgusių pavojingomis užkrečiamomis ligomis, nes jie gali kelti pavojų studentams?

- COVID-19 laikais buvo netgi ministro įsakymas, kad kūnai su šia infekcija turi būti specialiai laikomi, specialiai apdorojami ir dėl to negavome kelių kūnų žmonių, kurie buvo išreiškę savo valią. O daugiau Lietuvoje esančių ligų, dėl kurių negalėtume kūno balzamuoti, apdoroti, sugalvoti negaliu. Vienintelis apribojimas gali būti, kai mirtis valios pareiškėją ištinka užsienyje.

Nes tada paprasčiausiai dėl įvairių procedūrų per tris paras (o trys paros yra kritinis laikotarpis, per kurį kūną turime gauti ir pradėti balzamuoti) nespėtume atsivežti. Ir dar vienas atvejis - jei žmogus patenka į baisią avariją ir kūnas smarkiai sužalojamas: tada iš jo naudos būtų mažai.

- Kas daroma su kūnu, kai jis jau „atitarnauja" mokslui?

- Kūnas yra kremuojamas - tai yra mūsų atsakomybė ir išlaidos. O paskui elgiamės pagal žmogaus anksčiau išreikštą valią. Urna gali būti laidojama mūsų kapinėse. Mums savivaldybė yra pažadėjusi sklypą Antakalnio kapinėse, jį turėtume gauti metų pabaigoje.

Kai tik jį gausime, pasirūpinsime laidojimo vieta, atminimo akmeniu, jei žmogus buvo tikintis - kunigu ir t.t. Kol kas urnas saugome, nes sklypo savivaldybė dar nesuteikė. Tikimės, kad kitais metais bus pirmas palaidojimas. Beje, kai kurie žmonės prašo, kad jų vardas ir pavardė atminimo lentoje būtų nurodyti, kai kurie prašo, kad nebūtų.

Arba urną grąžiname šeimai, jei ji nori įprastų laidotuvių (už savas išlaidas). Tik jos nusikelia porai ar daugiau metų priklausomai nuo to, kokiam laikotarpiui žmogus buvo padovanojęs savo kūną. Dauguma valios pareiškėjų renkasi dovanoti kūną po mirties neterminuotam laikotarpiui.

- Tai kam paaukoti kūnai yra naudojami?

- Yra trys pagrindiniai tikslai. Pirmas - studentų mokymas. I-II kurse dėstoma žmogaus anatomija ir jos neįmanoma išmokti iš vadovėlio (gal ir įmanoma, bet tada praktinės naudos būtų mažai). Būtina pamatyti gyvai, kaip atrodo žmogaus kūnas, jo organai.

Antras tikslas - mokslo darbai, nes kiekviena mokslo sritis turi judėti į priekį. Žmonių kūnai yra labai skirtingi, yra daugybė variacijų. Nervas, pavyzdžiui, gali ateiti į vieną raumenį, bet gali ir į kitą. Mes tą aprašome, publikuojame, o chirurgai paskaito, kad žinotų, ką gali pamatyti operacijos metu.

Trečias tikslas - pačių chirurginių disciplinų medikų praktinių įgūdžių tobulinimas.

- Anksčiau būdavo gajūs mitai, kad su paaukotais kūnais elgiamasi nepagarbiai...

- Tai tikrai mitai. Per 24 metus nepagarbos neteko matyti, studentai nepreparuoja vieni. Kaip tik visi supranta, kad be tų žmonių nieko gero nebūtų ir su jų kūnais elgiamės su didžiule pagarba.

Vilniaus universiteto kapelionas Gintaras VITKUS:

Katalikų Bažnyčia palaiko ir organų donorystę, ir kūno po mirties paaukojimą mokslui.

Jei aš žinau, kad yra suporinti organai ir galiu išgyventi su vienu (nors, aišku, rizikuoju, nes blogai baigsis, jei tas vienintelis likęs organas susirgs), ir, norėdamas padėti išgyventi kitam, vieną iš dviejų organų (tarkime, inkstų) nusprendžiu padovanoti - tai yra meilės išraiška.

Tas pats yra ir su kūno padovanojimu mokslui po mirties. Irgi rizikuoju, nes nežinau, kaip su mano kūnu bus pasielgta. VU aš pasakau, kad dovanoju savo kūną žinodamas, jog jį išmėsinės, tačiau jis pasitarnaus mokslui. Tai - dosnumo bendram labui, kilniadvasiškumo ženklas. Bažnyčia taip ir sako - kilnu būti kilniam dėl kitų.

Kitaip tariant, Bažnyčia pritaria abiem šiems dalykams, tačiau su tam tikromis sąlygomis. Visų pirma donorystė neturėtų būti noras uždirbti pinigų.

Tinkamas motyvas - pasitarnauti kitų žmonių gerovei, poreikiams, pavyzdžiui, medikų rengimui, ligų ir traumų tyrimui, apsauginių priemonių išbandymui, chirurginių operacinių metodų, operacinių instrumentų tobulinimui ir pan.

Galiausiai po sutarto laiko kūnas ar kremuoti palaikai turi būti palaidotas kapinėse. Bažnyčia nepritaria, kad kremuoto kūno pelenai būtų išbarstomi jūroje ar kur kitur, ar laikomi privačiuose namuose, nes tai nebūtų tinkamas pagarbumo žmogui ženklas.

2019 m. skandalinga istorija buvo paviešinta Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Arizonoje, Fynikse, gyvenęs Džimas Stauferis (Jim Stauffer) 2013 m. paaukojo savo motinos Doris palaikus medicinos tyrimams, po to, kai ją pasiglemžė Alzheimerio liga.

Vyras tikėjosi, jog motinos kūnas pagelbės ieškant vaistų nuo šios klastingos ligos. Tačiau 74-erių velionės kūnas buvo perduotas JAV kariuomenei - sprogmenų bandymams. Dž.Stauferis jautėsi sugniuždytas, kai sužinojo, jog jo motinos kūnas buvo pririštas prie kėdės, po kuria buvo detonuotas sprogmuo.

2019 m. Dž.Stauferis buvo vienu iš 33 žmonių, pateikusių ieškinius įmonei „Biologinių tyrimų centras" Fynikse. Ieškovų teigimu, pelno siekiantis centras sistemiškai ir tikslingai klaidino žmones. Pastarieji, pasirašydavę kūnų aukojimo dokumentus, buvo specialiai pažymėję neleidžiantys, jog su palaikais būtų atliekami sprogmenų bandymai.

Ikiteisminio tyrimo metu, kurį atliko FTB, paaiškėjo, jog JAV kariuomenė teisėtai įsigijo daugiau nei 20 kūnų iš „Biologinių tyrimų centro", kuriuos dažniausiai naudojo bandymams su sprogmenimis. Buvo siekiama sužinoti, kokius pažeidimus skirtingi sprogmenys sukelia. Už vieną kūną kariuomenė tuo metu centrui mokėjo apie 6000 dolerių.