Ar gintaro lobis po 90 metų sugrįš į Kretingą

Kolekcijos istorija apipinta sovietmečio nusavinimo peripetijomis, tačiau dabar iš naujo iškelta jos susigrąžinimo į Kretingos muziejų problema, kuri, kaip tikimasi, bus išspręsta pozityviai.

Apie tai ir buvo diskutuota antradienį įvykusiame nuotoliniame susitikime, kuriame dalyvavo Kultūros ministerijos viceministras Rimantas Mikaitis, ministerijos atstovės Vaiva Lankelienė ir Rūta Pileckaitė-Vasilienė, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė ir jos pavaduotoja Janina Karosevičiūtė, Kretingos rajono meras Antanas Kalnius ir Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė.

Pasiskolino, bet užmiršo grąžinti

Palangos gintaro lobio priešistorė tokia: sukauptą archeologinę gintaro dirbinių kolekciją, kurią sudarė 141 dirbinys, 1936 metais Palangos grafienė Antanina Tiškevičienė su sūnumi Stanislovu padovanojo Kretingos muziejui, įkurtam 1935 m. kraštotyrininko Juozo Žilvičio iniciatyva. Muziejus 1936 m. persikėlė į gydytojo Felikso Janušio išnuomotas patalpas Kęstučio gatvėje.

Po metų, 1937-aisias, kraštiečio generolo Vlado Nagevičiaus-Nagio Kaune įkurtas Vytauto Didžiojo muziejus paprašė paskolinti rinkinį, kad pasidarytų jo kopijas.

Nesulaukę grąžinant rinkinio, 1939 m. Kretingos muziejaus muziejininkai rašė raštus į Kauną, bet atsakymo sulaukė tik 1940-aisiais, kad grąžins, kai pasidarys kopijas.

Užėjus sovietmečiui, meno ir archeologijos vertybės iš dvarų buvo nacionalizuotos ir išskirstytos po didžiuosius šalies muziejus – taip Palangos gintaro lobis tapo Kauno karo muziejaus nuosavybe. Pagal sutartį didžioji dalis kolekcijos – 100 jos vienetų – ilgus metus eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

Tačiau šiemet birželį ši sutartis baigia galioti, ir kretingiškiai įsitikinę, kad dabar pats laikas laužti ledus, siekiant šią kolekciją susigrąžinti į savo muziejų.

Tikisi, kad bylinėtis nereiks

„Žinojome apie šią nusavintą kolekciją. Pernai, kai kultūros ministro Simono Kairio prašėme papildomai skirti valstybės lėšų Žiemos sodo renovacijai, bet gavome neigiamą atsakymą, išdrįsome vėl priminti: jeigu nebeduodate pinigų, leiskite jų patiems užsidirbti – padėkite susigrąžinti kolekciją, kad pritrauktume daugiau lankytojų į muziejų“, – prisiminė A. Kalnius.

Šis pokalbis buvo startas tolimesnėms diskusijoms istoriniam teisingumui atstatyti. Šįkart buvo aptarti trys galimi keliai: pirmas – susigrąžinti visą kolekciją, antras – kolekcija priklausytų Vytauto Didžiojo karo muziejui, bet būtų eksponuojama Kretingos muziejuje, trečias – juridinis, siekiant susigrąžinti nuosavybę teisiantis.

„Viskas priklausys nuo atsakingų asmenų geros valios. Labai stiprus mūsų argumentas yra tai, kad šioje istorijoje iškrinta sovietmetis, kada meno vertybės buvo išgrobstytos ir išblaškytos

Ši kolekcija buvo paskolinta, Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, ir po 90 metų siekiame ją susigrąžinti vėl nepriklausomoje Lietuvoje.

Tačiau manome, kad bylinėtis neprireiks, nes Kultūros ministerija pritarė, kad kolekcija būtų sugrąžinta, ir geranoriškai sutiko tarpininkauti šiame procese.

Vytauto Didžiojo karo muziejus nuo 2006 m. vėl priklauso jo steigėjui – Krašto apsaugos ministerijai, išsiuntėme jai raštą, tikėdamiesi pritarimo“, – kalbėjo A. Kalnius.

Grafienės Antaninos Tiškevičienės dovanotą kolekciją sudarė vertingi archeologiniai radiniai: karoliukai, sagutės, žiedeliai.

Kolekcija domino muziejininkus

V. Kanapkienės žodžiais, išsamią archyvinę medžiagą apie Palangos gintaro lobį surinko jau anapilin iškeliavęs ilgametis Kretingos muziejaus archeologas Donatas Butkus:

„Jis visąlaik mus kalė prie kryžiaus, kad susigrąžintume kolekciją. Siųsdavome raštus, bet atsakymai būdavo aptakūs“.

Palangos gintaro lobiu vadinama kolekcija 1980 m. buvo perduota Kauno M. K. Čiurlionio muziejui, iš ten patikėjimo teise sugrąžinta Karo muziejui.

„Šiomis dienomis išsiunčiau raštą Karo muziejui, nesi jis kolekciją laikinai yra perdavęs Nacionaliniam dailės muziejui, ir ši eksponuojama jo padalinyje – Gintaro muziejuje.

Dabar Kultūros ministerijos nuostata dėl sugrąžinimo teisėtam šeimininkui yra labai pozityvi, – V. Kanapkienė atviravo dar besibaiminanti džiūgauti, tačiau vilčių esą gana daug. – Ir pagal muziejininkų moralinį-etinį kodeksą Savivaldybė turi teisę susigrąžinti savo istorinius eksponatus, juos eksponuoti“.

V. Kanapkienės žodžiais, birželį pasibaigus sutarčiai su Palangos gintaro muziejumi, prašoma, kad kolekciją leistų deponuoti Kretingos muziejuje liepos 6-ąją, Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, rengiamai parodai „Sugrįžęs grafienės Antaninos Tiškevičienės lobis“.

Vėliau Kretingos muziejus, tapęs kolekcijos savininku, leistų laikinai ją eksponuoti ir kituose šalies muziejuose.

Kasinėjimus inicijavo pats grafas

Sukauptus Palangos gintaro lobio tyrinėjimų duomenis D. Butkus visuomenei pristatė 2009-ųjų birželį surengtoje konferencijoje.

Tuomet jis kalbėjo, kad 1905–1907 m. grafo Felikso Vinokentijaus Tiškevičiaus per archeologinius kasinėjimus sukauptą gintaro kolekciją įprasta vadinti Palangos gintaro lobiu.

Šio rinkinio atsiradimas susijęs su kurorto kūrimosi ir Tiškevičių giminės istorija. Vienas būdingiausių Tiškevičių giminės bruožų buvo meno vertybių kolekcionavimas.

Grafai siejo savo ateitį su Palanga: statė rūmus, kūrė parką. Statyboms apylinkėse buvo kasamos durpės. Durpių plotuose tarp Palangos bei Šventosios ir buvo rasta dalis gintaro lobio. Radiniai datuojami viduriniuoju ir vėlyvuoju neolitu, dalis – geležies amžiaus.

1900–1901 metais grafas inicijavo kasinėjimus aplink Palangą ir kaupė archeologinius radinius. Be to, nemažai dirbinių savo kolekcijai F. Tiškevičius nupirko iš gintaro meistrų: XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Palanga buvo gintaro apdirbimo lopšys.

Grafienei įteikta padėka

Tačiau grafo Tiškevičiaus sukauptą gintaro lobį specialistai ir kolekcionieriai rimtai pastebėjo tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Palangos gintaro lobį sudarė 297 gintaro dirbiniai, 149 iš jų – 27 neolito ir 122 vėlyvojo geležies amžiaus – grafas dovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.

Kitą dalį lobio – 148 dirbinius – grafo F. Tiškevičiaus žmona Antanina Tiškevičienė 1936 m. vasario 15 dieną padovanojo Kretingos muziejui. Kolekcijoje – karoliukai, rageliai, sagės ir kt. Tai buvęs retas senovinių papuošalų rinkinys.

Tą pačią dieną grafienei buvo įteikta Kretingos muziejaus padėka. „Toji lyg ir simbolinė mūsų pajūrio dovana Kretingai.

Gintaras bus ypatingai branginamas ir visuomet laikomas muziejaus pasididžiavimu“, – rašoma padėkoje A. Tiškevičienei. Įvykį atspindėjo ir pagrindiniai šiose apylinkėse skaitomi laikraščiai „Lietuvos aidas“ bei „Vakarai“.

Šį dovanotą rinkinį aprašė ir suklasifikavo Pranciškonų gimnazijos mokytojas Balys Tarvydas. Nepateikdamas rimtų įrodymų, jis teigė, kad Palangos gintaro rinkinys buvo eksponuotas ir Prancūzijoje, Luvro muziejaus parodoje. Dovanotąjį gintaro rinkinį 1937 m. Kretingos muziejus paskolino pagal susitarimą Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui.