Algirdas Grublys: "Istorijos pašalių istorijos"

Tuo tarpu Lotynų Amerikos valstybių miestuose gedulas, protestų mitingai, nuo pjedestalų verčiami Kolumbą garbinantys paminklai. Suprantama – atradus Ameriką prasidėjo jos užgrobimas, išžudytos ištisos tautos, naikinama kultūra, grobiamas ir į Europą gabenamas turtas.

Primirštos ar užmirštos datos?

Matyt, toks visų istorinių įvykių ir datų likimas – vienur šventės, kitur gedulas ir įniršis. Lietuva šia prasme nėra išimtis, gal tik dėl žmonių santūrumo ir ramesnio temperamento viskas pergyvenama ne taip audringai.

Tačiau net prabėgus šimtmečiams istorinės žaizdos neužgyja (prisiminkime lenkų – lietuvių santykius, Žečpospolitą, Liublino uniją), o ką kalbėti apie įvykius, kurių dar nespėjo nusėsti atminties dulkės.

Keičiasi laikai, keičiasi valdžios, o su jomis pamažu ir istorijos supratimas bei vertinimas. Keičiasi ir žmonių sąmonė, išblunka kažkada tai atmintyje tvirtai, rodos, amžiams užsifiksavę įvykių datos, su jais susiję vaizdiniai.

Primirštame, o kai ką ir visai išstumiame į atminties pašalius, ypač jei tuo suinteresuotos valdžios institucijos ar net atskiri, bet įtakingi asmenys, taip pat politinės partijos.

Štai 1941 metų birželio 22 dienos sukilimas.

Šiemet jam suėjo apvali data – 80 metų! Kaip pažymėjome?

Ogi niekaip! Tik keli nuomonių susikirtimai spaudoje, dar kažkas pamojavo trispalvėmis. Viskas!

Valdžia paspraudusi uodegą nėrė į krūmus, jiems ši data bereikalingas galvos skausmas, nemalonūs rūpesčiai, priekaištai iš visokių tarptautinių organizacijų Lietuvos istoriją reginčių tik per savo interesų langą.

Vis prisimenu 1989 metų gegužės mėnesio 14 – 15 dienas Taline, kur susirinkę trijų Baltijos šalių pasipriešinimų sovietams judėjimai priėmė Baltijos tautų teisių deklaraciją.

Tai buvo didžiulės reikšmės istorinis įvykis, smūgis tada dar galingam komunistiniam rėžimui, visam pasauliui pademonstravęs trijų Baltijos tautų teisėtus siekius.

Ar dabar daug kas prisimena ir mini šią datą? Valstybiniu lygių – tyla, istorikai taip pat netrykšta entuziazmu, Seimas įnikęs į LGBT reikalus...

Taip svarbus Lietuvai įvykis pamažu stumiamas į istorijos pašalį ir lėtai grimzta į užmarštį.

Iš inercijos užmirštas ir Baltijos kelias, kuriam šiais metais suėjo solidus 32 metų amžius. Vėl tyla! O juk tai buvo išskirtinis reikšmės įvykis neturintis analogų ir nuvilnijęs per visą pasaulį. Pasirodo, visa tai niekam nebeįdomu ir nereikalinga.

Tautai ir valstybei nebereikalinga jos pačios istorija? Kas ir dėl ko užsuko tokią užmaršties mašiną: mūsų pačių abejingumas, patriotizmo stoka, konformizmas, globalizmas ar dar koks nors „izmas“?

Ir čia visų lygių valdžių pasiteisinimas pandemija yra daugiau negu naivus. Visokioms mugėms, Jūros šventei,

Džiazo festivaliams, homoseksualų eitynėms, mitingams pandemija ne kliūtis, o, va, istorinėms datoms, nulėmusioms mūsų tautos likimą paminėti –nei valios, nei drąsos nelieka!

Nedidelės istorinės pėdos

Kai taip valomės kojas į savo tautos istoriją, vargu ar dera užsiminti apie kur kas menkesnius įvykius ir datas, dažniausiai praslystančius pro valstybės didžiavyrių ausis ir akis.

O gal tai ir gerai, juk būtent tokie iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi įvykiai padėjo atkurti Lietuvos valstybę, atgauti Klaipėdos kraštą, iš lyg tai nereikšmingų žmonių susibūrimų gimė Sąjūdis, iš kažkieno tai garsiai išsakytos idėjos – Baltijos kelias.

Žmonės, skirtingai nuo valdžios, to neužmiršo ir nesiruošia užmiršti.

Atminimų lentos, kryžiai, koplytstulpiai pakelėse, kitokie datas ir įvykius žymintis ženklai yra paprastų Lietuvos žmonių istorinės dvasios liudininkai.

Tikriausiai tai ir yra tai, per ką reiškiasi tautos dvasia, jos vertybės, tikėjimas, kas ilgiems amžiams išlieka atmintyje, o per vaikus ir anūkus perduodama kitoms kartoms.

Visa tai prisiminiau, nes pačiam teko dalyvauti ir statyti tokius ženklus, kartu pajusti, kiek reikia energijos, kiek vargo įveikiant biurokratines kliūtis, renkant lėšas...

Bet tai dar ne viskas. Metai bėga, kryžiai apsamanoja, medis pūva, metalas rūdija, koplytstulpiai pavojingai pasvyra.

Valdžia, dažniausiai jau ne ta kuri buvo atidengiant paminklą, nieko nežino ir nemato ir niekam nėra įsipareigojusi - pinigų nėra, kaip gebėjote pastatyti, taip mokėkite ir restauruoti! Todėl vėl tenka remtis dar gyvais sąjūdiečiais, bei žmonėmis, neabejingais valstybės istorijai.

Taip prieš kelerius metus iš Pasvalio rajono į Agluonėnus kryždirbys Jonas Čepas atsigabeno prieš 32 metus Baltijos kelio garbei, toje vietoje kur vieningoje žmonių grandinėje stovėjo klaipėdiškiai, pastatytą koplytstulpį.

Per tris dešimtmečius koplytstulpis stipriai papuvo, apsamanojo, suskilinėjo. Reikėjo rūpintis ne tik restauracija, bet ir pinigais, medžiagomis, transportu. Tąkart meistrui pavyko gauti lėšų, viską sutvarkyti.

Dabar koplytstulpis stovi senojoje vietoje yra įtrauktas į Baltijos kelio atmintinų ir saugomų objektų sąrašą, Prisimenu tai, nes jei ne kelių žmonių entuziazmas dabar toje vietoje, kur kelias šakojasi į Biržus ir Rygą, stovėtų sukiužusi mūsų abejingumą savo istorijai liudijanti griuvena.

Ne valdžia, o patys žmonės pasirūpino savo valstybės istorine atmintimi! Atrodo, menkniekis, tiktai nedidelė pėdutė įvykiui paminėti, tačiau iš tokių pėdučių gimsta tikroji Lietuvos istorija.

Iš paprastų ir kasdieninių dalykų

Atmintin įstrigo ir kita, mūsų žmonių neabejingumą ir patriotizmą primenanti istorija.

Tais sunkiais ir sudėtingais 1989 metais, kada Lietuvoje dar buvo stipriai jaučiamas komunizmo tvaikas, o daliai gyventojų baimę kėlė plaukuota KGB ranka, Girkalių kaimo (Klaipėdos raj.) gyventojai sumanė Lietuvos atgimimo sąjūdžiui įamžinti pastatyti atminimo ženklą.

Jonas Čepas entuziastingai ėmėsi darbo. Iš ąžuolo padarė Klaipėdos kraštui būdingą koplytstulpį, ištekino varinį varpa, viską apkalė žalvariniais apvadais.

Girkališkių prašymu išpjaustė Bernardo Brazdžionio žodžius: „Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą ir vyturėlio rytmečio maldoj...“

Tiesa, iš pradžių buvo pasirinkta pirma eilėraščio eilutė – „Šaukiu aš tautą GPU užguitą...“, bet pasitarę nusprendė pasirinkti švelnesnį variantą.

Tiesą sakant, vargu ar sovietinis saugumas būtų ėmęsis kokių nors žygių prieš paminklą, bet žmonės norėjo, kad jis ilgai stovėtų nepaliestas ir visiems primintų apie tų laikų įvykius. Deja, ko nepadarė KGB, laikas ir gamta, padarė lietuvių tautos išgamos – metalo vagys nudraskę apvadus nuplėšę varpą.

Suprantama, ilgainiui papuvo ir ąžuolas.

Girkalių, dabar jau bendruomenė, surinko lėšų, rado transportą ir nugabeno pavargusį koplytstulpį jo autoriui J. Čepui, kuris kūrinį kruopščiai restauravo, užsakė varpą, metalinę saulutę...

Visa tai lyginant su plačiai nuskambančiais įvykiais atrodo menkniekis: tik pagalvokite –restauravo ąžuolinį paminklą!

Bet tada pasakykite, kaip gimsta tautos ir valstybės istorija? Juk jį atsiranda iš tokių paprastų kasdieninių dalykų, žmonių darbo, meilės, kalbos, tikėjimo, kurie susilieję į vieną galingą visumą užvaldo žmonių protus ir virsta meile savo kraštui, savo valstybei.

Ir joks valdžios abejingumas, jokie naujieji pranašai, istorijos perrašinėtojai ir auksaburniai politikai čia nieko negali pakeisti.

Laikas ir žmonių atmintis viską įvertina ir sudeda į savo vietas: mažus ir didelius darbus, labiau ar mažiau reikšmingus įvykius, taip pat apsišaukėlius ir tikruosius herojus.

Post scriptum.

Šalia Palangos glaudžiasi nedidelis Girkalių kaimas. Tai jo žmonės nepriklausomybės aušroje pastatė paminklą nedidelei Lietuvos istorijos dalelei.

Spalio 16 dieną restauruotas paminklas sugrįžo į savo senąją vietą.

Gal valstybės mastu tai ne pats didžiausias įvykis, tačiau labai svarus visų mūsų istorijos įprasminimas.