A. Bartkus: karantinais užsižaista per ilgai – pasekmės tikrai bus

Blogiausias scenarijus, kam turėtume ruoštis, pasak A. Bartkaus, yra situacija, kai tuo pačiu metu ims augti nedarbas ir kainos.

– Iki šiol verslo paramai paskirstyta apie 115 mln. eurų. Tai labai nedidelė suma. Ar negalima buvo skirstyti sparčiau?

– Suma iš tiesų visai nedidelė. Pažvelkime, veiklos negalėjusiems vykdyti darbuotojams buvo mokamos varganos 260 eurų išmokos. Apskritai paramos suma ir negalėjo būti labai didelė, nes Vyriausybė negali kompensuoti visų pajamų arba net ir didelę jų dalį, nes visa tai užguls valstybės pečius skolos pavidalu. Tai taip pat galėtų sukelti ir tokius nepageidaujamus padarinius kaip kainų augimas.

– Lietuva teikia paramą verslui po paraiškų patikrinimo. Kai kurios šalys, pavyzdžiui, Vokietija, pirmiau teikia paramą, o tikrinti gavėjus ruošiasi vėliau. Kuris variantas geresnis?

– Nesakyčiau, kad „vokiškas“ variantas kažkuo pranašesnis. Biurokratinis tikrinimo mechanizmas vis tiek bus paleistas vėliau.

O ką daryti, jei paaiškės, kad įmonė neatitiko kokio nors, kad ir formalaus kriterijaus? Išieškoti pinigus?

Esmė yra ne paramos dalijimo modeliai, o pats karantinas – su visomis jo priemonėmis reikia žaisti labai atsargiai, nes tokio eksperimento pasaulis dar nematė ir nežinia, kuo jis gali baigtis.

Reikia pabrėžti, kad Pasaulio sveikatos organizacija buvo aiškiai rekomendavusi, kad visos veiklų suvaržymo priemonės turi būti taikomos labai ribotą laiką – tik tam, kad būtų perorganizuota sveikatos apsaugos sistema, t. y. jei matome, kad intensyviosios terapijos skyriuose trūksta darbuotojų, trumpam uždarome kitas veiklas ir greitai užpildome reikalingų medikų trūkumą bei leidžiame kitas veiklas. Taškas.

Lietuvoje šis pamatinis dalykas buvo pamirštas ir „lokdaunai“ užtruko mėnesius. Kodėl?

Matyt, dėl to, kad sveikatos apsaugos sistema nebuvo pritaikyta prie naujų sąlygų. Tai sukėlė labai nemalonių pasekmių, kurios veikiausiai dar tik pasimatys ateityje.

– Vyriausybė turėjo anksčiau atšaukti suvaržymus?

– Būtent. Veiklos sustabdymas turėjo būti trumpalaikis. Tas veiklas, kurios gali būti vykdomos nuotoliniu būdu, reikėjo perkelti į nuotolį, o kitoms leisti veikti, laikantis atitinkamų saugumo reikalavimų.

Seniai buvo galima leisti sporto klubuose lankytis ir dirbti žmonėms, kurie yra persirgę, o tuo labiau dabar, kai vakcinavimas yra sėkmingai įsibėgėjęs. Tačiau Lietuvoje užsižaista ilgu totaliniu „lokdaunu“.

Užuot dabar postringavę apie galimybių pasą, seniai galėjome tam pačiam treneriui leisti atsispausdinti pažymą apie persirgimą ir leisti jam dirbti.

– Kas konkrečiai lemia neigiamas pasekmes?

– Šiandien matome vartojimo persiskirstymą laike ir jis yra labai stiprus. Dalis sandorių, kurie turėjo įvykti ateityje, įvyko dabar. Tuo pat metu šiandienai planuoti sandoriai yra nukeliami į neaiškią ateitį. Gali pasirodyti, kad nieko baisaus čia nėra, bet už šių procesų slepiasi pakankamai blogi dalykai.

Dalis žmonių susiduria su einamųjų pajamų nuosmukiu ir pervertina savo galimybes bei lūkesčius ir ilgalaikio vartojimo prekių, tokių kaip buitinė technika arba automobilis, įsigijimą nukelia į ateitį.

Čia reikia pažymėti, kad jiems turėjo būti išaiškinta, kad sunkumai yra laikini, bet to nepadaryta ir atitinkamai neišvengta vartojimo stagnacijos tam tikruose sektoriuose, pavyzdžiui, automobilių prekyba, kuri visiškai apmirė.

Tuo pat metu dalis visuomenės nesusidūrė su veiklos apribojimais – IT specialistai, biurokratai, bankų darbuotojai ir pan.

Tie, kurie iš jų planavo įsigyti būstą ateityje, daro tai dabar. Be to, dalis žmonių išsigando galimo pinigų nuvertėjimo (beje, nepagrįstai) ir nusprendė juos „priparkuoti“. O kaip geriausia tai padaryti? Investuoti į nekilnojamąjį turtą.

Taip pat elgiasi ir dar viena žmonių grupė, kuri baiminasi, kad ateityje mažinant pandemijos pasekmes išaugs kreditavimas ir atitinkamai kainos. Todėl ir jie puolė investuoti į nekilnojamąjį turtą.

– Kodėl tai blogai?

– Tai sukėlė bumą statybų sektoriuje. Jei tai vyktų vien Lietuvoje – tai būtų menka problema, tačiau tas pats vyksta ir kitose šalyse. Bumo sąlygomis augs statybinių medžiagų poreikis ir jų kaina, taip pat veikiausiai ir darbų kaina. Rezultatas – ateityje turėsime gerokai sumažėjusį nekilnojamojo turto poreikį, bet išaugusias jo kainas.

Žmonės, kurie šiandien atsisakė didesnių pirkinių, ateityje susidurs su išaugusiomis kainomis, ir kalbame ne vien apie nekilnojamąjį turtą, bet ir kitas ilgalaikio vartojimo prekių grupes.

Šiuo atveju negerai, kad mūsų valdžia yra užsiciklinusi ant negatyvaus požiūrio, kuris persiduoda žmonėms, kurie pradeda įsivaizduoti, kad sunkumai yra ne laikini, o liks visiems laikams.

Žmonės baiminasi, kad jų pajamos liks nuolat mažos. Bet taip nebus, jos atsigaus, o tuomet jie ims masiškai pirkti šaldytuvus, televizorius, automobilius ir pan.

Rezultatas vėl bus tas pats – dėl poreikio bumo gamintojams ims trūkti komponentų, o šie brangs.

Gamintojai jau pirks ne iš pigiausias dalis siūlančio tiekėjo, o to, kuris apskritai jų turi. Tai atitinkamai paveiks prekę. Veikiausiai automobiliai nepabrangs, bet ir nuolaidos jiems bus gerokai mažesnės.

– Kada pajusime neigiamas pasekmes ir kuo jos labiausiai pasireikš?

– Gali būti, kad šiuos dalykus pamatysime kitais metais, o viena svarbiausių pasekmių – iš pandemijos išeisime su didesniu kainų lygiu. Nereikia panikuoti, kad euras virs Italijos lyra, bet tam tikras pinigų nuvertėjimas įvyks. O pajamų augimas yra su klaustuku.

– Šiuo metu kai kurios veiklos atlaisvintos, bet netyla kalbos, kad viskas vėl gali būti uždaryta, jei pašoks susirgimų ir mirčių skaičius.

– Turbūt nereikia būti mediku, kad suprastume, jog dabar atsiranda jau iracionali baimė. Dalis visuomenės jau persirgusi ir vis daugiau paskiepytų. Viskas juda sėkmingai ir nereikia žmonių gąsdinti fantastinių romanų vertais apokaliptiniais scenarijais.

– Kiek laiko ekonomika gali išgyventi, jei „lokdaunai“ kartosis?

– Į šį klausimą atsakyti negali niekas, nes niekada istorijoje nebuvome patyrę tokios situacijos. Kol kas nuosmukio gamyboje neturime dėl statybų sektoriaus, bet jei karantinai tęsis, o tuo labiau jei pasitvirtintų tokie juodieji scenarijai, pavyzdžiui, vakcinavimo nepasiteisinimas, šis dabartinę padėtį gelbėjantis sektorius taip pat nebejudės aukštyn.

Atitinkamai smuktų ir paklausa kituose sektoriuose.

Daugybės veiklų bus nebeįmanoma vykdyti ir masei žmonių teks persikvalifikuoti.

Tačiau į ką persikvalifikuoti, jei paklausa smukusi? „Šviestųsi“ blogiausias scenarijus – aukštas nedarbo lygis greta aukštų kainų.

Todėl ir kartoju, kad nereikia visuomenės gąsdinti, tai tik pablogins reikalus. Nežinome, kas bus, bet neturime paniškai bijoti. Akcentuokime pozityvius dalykus ir planuokime, kaip kuo greičiau sugrįžti prie normalaus gyvenimo, o ne kurkime kažkokius pasus. Tuo turėtų aktyviau užsiimti politikai.

– Kalbame apie tai, kad vienokių ar kitokių problemų neišvengsime. Vadinasi, reikia joms ruoštis. Kaip šiame kontekste skamba tokie Vyriausybės projektai kaip radijo skaitmenizavimas arba telefonų programėlių sulietuvinimas?

– Kelia juoką, ir tiek. Žinoma, kad dabar turime daug svarbesnių prioritetų. Kai kalbame apie pinigų skyrimą tokiems projektams, gal užsiduokime klausimą, ar vietoje to galėjome mokėti ne ubagišką 260 eurų išmoką, o didesnę. Žinoma, kad taip.

Panašius projektus Vyriausybė taip pat vadina investicinėmis programomis, bet tada tiesiai sakykime, kad tai yra mažiausiai antraeilės programos. Pavyzdžiui, moksleivių verslumo ugdymo projektas, kuriam skirtas, rodos, milijonas.

Gal kuriam apie nuosavą verslą svajojančiam moksleiviui tai ir bus naudinga, bet ar dabar tikrai turime teikti tam prioritetą?

Išbarstysime pinigus tokiems dalykams, o paskui sakysime, kad reikia naujų mokesčių, nes biudžeto nesurenkame.

Mykolas Majauskas dabar nuolat kartoja, kad jokių naujų mokesčių nebus, ir aš tikrai tikiu, kad jis nuoširdžiai to nori.

Bet ne jis vienas sprendžia. Pavyzdžiui, prieš suteikdama paramą, Europos Komisija nuspręs įvertinti mūsų mokesčių sistemą ir jos ekspertai pasakys, kad štai čia arba čia ją reikia pakoreguoti.

Ir mūsų politikai be kalbų tai padarys, sugalvoję kokį nors pretekstą.

Tokiais fokusais pasižymėjo valstiečiai, ir nemanau, kad konservatoriams šioje vietoje fantazijos pritrūktų.

O kol kas mes matome varganą Vyriausybės teikiamą palaikymą, besitęsiantį jau labai ilgai. Pritarčiau, kad elgiamasi protingai, jei tai truktų mėnesį – daugiausia pusantro, bet situacija ne tokia.

– Kur turi būti išdėlioti prioritetai, kad sušvelnintų neigiamus padarinius?

– Pirmiausia – vis didesnis veiklų atidarymas. Džiugu, kad tai jau vyksta. Tai reikia tęsti kuo aktyviau. Žinoma, taikykime saugumo reikalavimus, bet atverkime visas įmanomas veiklas. Be to, patarčiau nebijoti pripažinti klaidų. Nieko baisaus, kad kažkur suklydome – svarbu klaidų nebekartoti.

Antras dalykas – dažnai kartojama, kad pagrindinės problemos yra sveikatos apsaugos sistemoje. Vadinasi, reikia kuo greičiau imtis veiksmų tai pataisyti ir užtikrinti, kad visi susirgusieji galės gydytis.

Trečia – investicijų pritraukimas. Tai ne konkrečiai šios Vyriausybės bėda. Tiesiog reikia rimčiau tuo užsiimti. „Tesla“ atidaro gamyklą Vokietijoje prie Lenkijos sienos. Kodėl ne Lietuvoje prie Lenkijos sienos? Turime sugebėti „įšokti“ į tokias nišas.

Galiausiai neužsiciklinkime ties juodais scenarijais. Jei galvosime, kad viskas bus blogai, taip neišvengiamai ir bus.