Kovojančios mamos, kurių vaikus Lietuva pamiršo

Tai yra mamos, iš kurių Norvegijoje vaiko teisių tarnyba „Barnevernet" paėmė vaikus ir atidavė į globėjų šeimas. Iki 2016 m., kol Norvegija nebuvo ratifikavusi Hagos konvencijos, iš šeimų paimti vaikai netgi neturėjo galimybės būti grąžinti giminaičiams Lietuvoje.

Su žiauria sistema susidūrusios lietuvių šeimos daugybę metų kovoja dėl savo atimtų vaikų teisių, nesulaukdamos realios pagalbos iš Lietuvos institucijų.

Kovojančios mamos, kurių vaikus Lietuva pamiršo. Gražinos Leščinskienės asmeninio albumo nuotr.

Neseniai dėl lietuvių vaikų iš keturių šeimų į Lietuvos Seimą atviru laišku kreipėsi Norvegijos žmogaus teisių specialistas Marius Reikerosas (Marius Reikerås), ragindamas Lietuvą nelikti abejinga, kai pažeidžiamos jos mažųjų piliečių teisės.

Susitikimai su vaiku - kaip kalėjime

Vienos iš šių mamų, Gražinos Leščinskienės, septynerių metų sūnus Gabrielius „Barnevernet" tarnybos buvo paimtas 2015 m. ir atiduotas globėjų šeimai.

Jam teko pakeisti net kelias globėjų šeimas, o tikrajai mamai po kelerių metų teko išgirsti teismo sprendimą - Gabrielius į šeimą nebegrįš.

Greitai Gabrieliui bus jau keturiolika. Tikrąją mamą jaunas vaikinas gali apkabinti tik susitikimų metu.

Jų skaičių tarnyba riboja - trys per metus. Gabrielius seniai nebekalba lietuviškai, tačiau susitikimų metu G.Leščinskienė jaučia, kad meilė mamai vaiko širdyje plazda stipriai.

Gražinos Leščinskienės asmeninio albumo nuotr.

„Nors labai jaukiais tų susitikimų pavadinti, net ir labai norint, nepavyktų. Jie vyksta kalinio statuso pagrindu, prižiūrint ne tik vaiko teisių specialistams, bet ir policijai, kitiems darbuotojams. Tuomet supranti, kad sistemoje darbuotojai atlieka ne pagalbininkų, o baudėjų darbą", - prisipažįsta G.Leščinskienė.

Vis dėlto tos trumpos laimės akimirkos būnant kartu ir yra didžiausia motyvacija, tiek metų palaikanti viduje rusenančią viltį sulaukti Gabrieliaus grįžtant į šeimą, kurioje yra artimųjų, visą šį laiką neturėjusių teisės pamatyti berniuko.

Su „Vakaro žiniomis" bendraudama G.Leščinskienė sako tiesiai - iki šiol negali atleisti tarnyboms ne tik už šeimos išdraskymą, bet ir vadinamą „pagalbą."

Kovojančios mamos, kurių vaikus Lietuva pamiršo. Gražinos Leščinskienės asmeninio albumo nuotr.

„Tariamos vaiko gerovės politika vykdoma, negalvojant apie ilgalaikes pasekmes tolimesniame vaiko gyvenime, kurios gali būti daug blogesnės, nei tos, kurias jis būtų patyręs, gyvendamas savo šeimoje.

Deklaruojama, kad svarbiausia - vaiko interesai, bet nusavinti vaikai praranda savo identitetą, nes tarnybos nevykdo prievolės užtikrinti bendravimo galimybės gimtąja kalba.

Gabrieliui tarnybos septynerius metus nesugeba surasti lietuvių kalbos mokytojos.

Nesuteikiama galimybė bendrauti su giminėmis gimtoje šalyje.

Be to, tėvams nėra aiškiai atsakoma, kodėl jiems negrąžinami nusavinti vaikai, jei kaltė, kuria remiantis jie paimti, nėra įrodyta. Mes nežinome, ką turime daryti, kad vaikai grįžtų.

Kovojančios mamos, kurių vaikus Lietuva pamiršo. Gražinos Leščinskienės asmeninio albumo nuotr.

Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad su „Barnevernet" susidūrę tėvai nesupranta, kodėl sulaukė tarnybų dėmesio ir kaip turi elgtis", - pasakoja G.Leščinskienė. Ji sako bendraujanti ir su kitomis lietuvėmis mamomis, kurios kovoja dėl savo vaikų.

Deja, išvargintos sistemos ir piktų komentarų po straipsniais daugelis jų vengia viešumos ir baiminasi, kad už kiekvieną pasisakymą spaudoje gali tekti teisintis teismuose, kovojant dėl vaikų.

Lietuvių skundai pasieks ir Strasbūrą

Daugiau kaip prieš metus G.Leščinskienė ir dar trys mamos, kurių vaikai Norvegijoje iš šeimų buvo paimti dar iki 2016 m., kreipėsi į naujai išrinktą šalies prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydamos padėti susigrąžinti vaikus į šeimas.

Šių mamų Norvegijoje paimti vaikai - Lietuvos piliečiai, taip ir likę gyventi svečioje šalyje, svetimose šeimose.

Kai kurie jau nekalba lietuviškai, o biologinius tėvus susitikimuose pamato vos kelias valandas per metus.

Norėdamos išgirsti naujai išrinkto šalies prezidento G.Nausėdos poziciją šiuo klausimu, moterys kreipėsi į jį.

Deja, mamas pasiekė tik formalus atsakymas. „Išreiškiame palaikymą jūsų siekiui susigrąžinti vaikus į savo šeimas ir tikimės jūsų aktyvaus bendradarbiavimo bei konstruktyvios sprendimų paieškos su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir užsienio valstybių institucijomis, sprendžiant šį klausimą.

Savo ruožtu respublikos prezidentas, kaip valstybės vadovas, įgyvendindamas jam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, atstovauja Lietuvos valstybei ir veiks taip, kad Lietuvos valstybė būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis bei tarptautinėmis organizacijomis, vadovaujantis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis", - tuomet buvo parašyta atsakyme mamoms, kurį pasirašė ne prezidentas, o Prezidentūros kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja Asta Bogušienė.

G.Leščinskienė neslepia, kad vilties, jog prezidentas nebus tik pasyvus situacijos stebėtojas, turėjo kiekviena laiške pasirašiusi mama.

Kovojančios mamos, kurių vaikus Lietuva pamiršo. Gražinos Leščinskienės asmeninio albumo nuotr.

„Gal kažko panašaus, ką perskaitėme tame atsakyme, ir tikėjomės. Bet sakyti, kad neturėjome vilties, būtų netiesa. Nė viena jos nepraradome.

Vis tiek tikimės, kad šis košmaras anksčiau ar vėliau pasibaigs.

O matydamos, kaip mūsų vaikai nuteikinėjami prieš mus, plėšiami nuo savo šaknų, pasiduoti tiesiog neturime teisės", - sako G.Leščinskienė.

Ji, kaip ir kitos tokio likimo mamos, pradėjo dar vieną sunkų kovos etapą - kelią link Europos Žmogaus Teisių Teismo, kur ketina priversti Lietuvą ir Norvegiją prisiimti atsakomybę dėl jų vaikų pažeidžiamų teisių.

Lietuvos institucijos negali ar nenori padėti?

Praėjusių metų pradžioje Seime buvo priimta rezoliucija „Dėl vaikų, Lietuvos Respublikos piliečių, apsaugos ir jų teisių užtikrinimo". Rezoliuciją Seimui pateikė tuomečiai Seimo nariai Mindaugas Puidokas, Valerijus Simulikas, Gediminas Vasiliauskas ir Guoda Burokienė.

Rezoliucijoje Seimas ragina prezidentą, Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją daugiau dėmesio skirti Lietuvos piliečių šeimoms, auginančioms vaikus užsienio valstybėse, didinti konsulinės pagalbos šioms šeimoms efektyvumą ir kokybę.

Taip pat teikti ratifikuoti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtą trečiąjį papildomą Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos protokolą dėl skundų procedūros, kuris suteiktų teisę vaikui ar kitiems asmenims kreiptis į Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetą dėl pažeistų vaiko teisių.

Rezoliucijoje Užsienio reikalų ministerija skatinama sudaryti patvirtintų vertėjų ir advokatų sąrašus visose šalyse, kuriose yra lietuvių bendruomenės, taip siekiant užtikrinti kokybiškas konsultacijas į krizinę situaciją patekusioms lietuvių šeimoms.

Steigti šeimos atašė etatus Lietuvos ambasadose šalyse, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės.

Taip pat rezoliucija siūloma Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą išskaidyti į dvi atskiras institucijas.

Deja, dėl savo vaikų kovojančios mamos sako, kad jokių pokyčių šios pastangos nepaskatino ir pagalbos iš Lietuvos daugiau neatsirado.