Kapinių vadyba Italijoje: ko galime pasimokyti?

Lietuvos savivaldybių asociacijos Mokymo ir konsultavimo centro kartu su Lapkričio 2-osios draugija organizuotoje edukacinėje išvykoje dalyvavo ir įvairių sričių specialistai iš rajono: vicemerė Violeta Riaukienė, Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėja Rasa Bakaitienė, aplinkosaugos specialistė Kristina Lūžaitė, kultūros paveldo specialistė Sonata Šmatauskienė ir Priekulės seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė. Komanda pažindinosi su mirusiųjų laidojimo, pagerbimo ir kapinių vadybos dalykais, turėjo susitikimus Milane, Venecijoje ir Bolonijoje, lankėsi vietos memorialinėse kapinėse.

Milane Lietuvos delegaciją priėmė miesto laidojimo ir kapinių paslaugų departamento vadovas Mauro Cigognini su darbuotojų komanda. Venecijoje – vicemerė Francesca Zaccariotto ir jos vadovaujama vadovų bei specialistų grupė, taip pat – Venecijos kapines prižiūrinčios atskiros įmonės vadovas. Bolonijoje – Emilijos-Romanijos regiono kultūros ir kraštovaizdžio ministras Mauro Felicori.

„Nustebino ypatingai gerai organizuota kapinių vadyba. Nors tiek Lietuva, tiek Italija yra krikščioniški kraštai, mūsų tradicijos labai skiriasi. Galbūt todėl italai ir nesusiduria su kapinių plėtros problemomis, nes turi labai įdomių taisyklių. Italai į kapines žiūri kaip į vietas, kalbančias apie gyvenimą ir jo įvairovę, atskleidžiančias šalies, regiono ar vietovės kultūrinę ir religinę tapatybę, todėl neretai net yra vadinamos muziejais po dangumi. Čia išties gausu unikalių paminklų, koplyčių, kurie neretai pasakoja ir šeimos istoriją“, – sako Komunalinio ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėja Rasa Bakaitienė.

Kai kurių sprendimų, pasak delegacijos atstovų, Lietuvoje niekaip nepritaikytume. Pavyzdžiui, tokio vadybinio sprendimo, kaip vienos kapavietės amžius – po 10 metų, nesusimokėjus už tolimesnį laikotarpį, likusius kaulus privaloma iškasti, juos kremuoti, perlaidoti kitur arba perkelti į kolumbariumą. Už visa tai privalo mokėti artimieji. Šeimos moka ir už kapinėse pastatytų koplyčių-kriptų nuomą, restauravimą ir priežiūrą, o jei nėra kam mokėti mokesčio, restauruoti ir prižiūrėti istorinių kapaviečių, jos gali būti perimamos ir parduodamos aukcionuose.

Visgi, net ir perkėlus mirusiojo kaulus kitur, italai išsaugo žmogaus atminimą – tuo tikslu yra įrengiamos specialios atminimų lentelės, kurių dydis, grožis taip pat priklauso nuo žmogaus, jo šeimos statuso ar indėlio į šalies istoriją ar kultūrą jam gyvam buvus.

„Kai kurių dalykų kapinių plėtros klausimais dėl kultūrinių skirtumų nepritaikysime, tačiau parsivežėme ir svarstytinų idėjų. Viena tokių – specialių pelenų barstymo laukų įrengimas. Italai juose sodina ir medžius, taip pagerbdami artimųjų atminimą. Taip pat kilo mintis, kaip galėtume pritaikyti senus kapinių šulinius – perdarant juos į patogias vandens kolonėles“, – sako vicemerė Violeta Riaukienė.