Vienas suoliukas vaikų žaidimo aikštelėje: privalumas, ar trūkumas?

Juokas - juokais, bet tėveliams ir ypač seneliams su močiutėmis, prižiūrintiems čia žaidžiančius vaikus, kartais tenka po kelias valandas pastovėti. Arba laukti eilėje, kol tas iki skausmo vienišas suoliukas atsilaisvins.

Vėlgi. kaip pažiūrėsi. Iš kurio galo. 

Ant suolo patogiai įsitaisę tėveliai ir seneliai tiesiog vegetuotų, nestiprintų savo kojų ir nugaros raumenų, iškreiptų stuburus, žodžiu, praleistų savo laisvalaikį pasyviai ir nenaudingai, neprasmingai ir, dar, ko gero, ir neįdomiai.

Dabar visai kas kita: pastovėjus pora valandų šalia žaidžiančių vaikų ir anūkų, gerėja fizinė forma, atsiranda papildomos energijos, norisi pradėti gyvenimą iš naujo, nes gaminasi neišsemiamos testosterono atsargos.

Todėl pesimistai, ko gero, situaciją vertina taip: negi miesto valdininkai gaili dar kelių papildomų suoliukų saulėje išvargintiems tėveliams, seneliams ir močiutėms? Negi miesto valdžia mokyklose, ar kitose įstaigose negalėtų mikliai surasti dar kelių papildomų suoliukų, - piktintųsi jie? 

Tačiau optimistai garantuotai atkirstų - džiaukimės, kad nors tą vieną suoliuką turime. Džiaukimės ir branginkime. Ir patys aktyviai leiskime laisvalaikį.

Be to, kas gali paneigti teiginį, kad ilgas stovėjimas dar nė vieno į kapus anksčiau nenuvarė.