Valentinas Greičiūnas: „Gyvenimas nesibaigia senais pasiekimais”

Paklaustas, kaip mano, už ką jam buvo suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas, V. Greičiūnas atsakė: "Miesto Taryba prieš suteikdama tokį titulą įvertina žmogaus nuveiktus darbus ir taip pareiškia jam savotišką padėką. Gyvenime, kad ir kaip stengtumeis, vienas nieko nepadarysi. Dirbi kolektyve, su žmonėmis. Dirbom, statėm, gal ne viskas pasisekė, ne viską teisingai padarėme, bet buvo daroma nuoširdžiai, atsakingai. Visuomenė įvertina, kas įdėjo daugiausia pastangų atliekant vieną ar kitą darbą. Mano kandidatūrą tikriausiai pristatė verslo žmonės, pastebėję mano atliktus darbus Klaipėdai ne tik nepriklausomybės metais, bet ir vadinamuoju tarybiniu laikotarpiu.

Gyvenimas nepasikeitė

Pasak paties inžinieriaus V. Greičiūno, po šio garbingo titulo suteikimo jo gyvenimas nė kiek nepasikeitė. Tais metais jis ėjo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo paskirtas „Mažeikių naftos“ privatizavimo klausimus tyrusios komisijos pirmininku. „Mūsų tyrimas truko metus, turėjome apklausti labai daug žmonių. Surašėme išvadas, bet jos taip ir liko nepriimtos. Vargu ar dar kada nors buvo pasirašyta tokia sutartis dėl objekto privatizavimo Lietuvoje, kokią tuomet pasirašė Vyriausybės ministrai. Lietuva pardavė bendrovę amerikiečių kompanijai “Williams„ ir dar nuolat už tai primokėdavo“, - sakė V. Greičiūnas.

Kai tapo Klaipėdos garbės piliečiu, į įvairius renginius jį kviesdavo ir buvęs Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, ir dabartinis meras Vytautas Grubliauskas pakviečia. „Tikrai nesijaučiu užmirštas. Kai buvo inauguruojamas V. Grubliauskas, kartu su meru atplaukėme laivu prie rotušės. Nenoriu būti įkyrus ir pats nelendu, bet jeigu pakviečia, dalyvauju renginiuose“, - sakė V. Greičiūnas.

Rūpinosi „Arkos“ atsiradimu

„Teko man nemažai padirbėti, kad Klaipėdoje atsirastų paminklas vieningai Lietuvai “Arka„, kuris vieniems kėlė vienokias, kitiems kitokias nuotaikas. Matyt, gyvenime visada taip yra, kad vieniems patinka duktė, kitiems - uošvė“, - juokauja ponas Valentinas.

Jis vadovavo iniciatyvinei grupei, kuri rūpinosi to paminklo, atidengto 2003-iaisiais, statyba. Raudona kolona simbolizuoja Mažąją Lietuvą, didžioji dalis - Didžiąją. Pasak pono Valentino, ir didžioji kolona be mažosios negali tvirtai stovėti, ir mažoji be didžiosios atrodytų nykiai. Nuskelta pietinė „Arkos“ dalis simbolizuoja, kad čia dar ne visa Lietuva, kad dar esama ir jos atskilusios dalies.

Pinigai paminklui buvo renkami iš rėmėjų, teko ir patiems grupės nariams šiek tiek prisidėti. Buvo surinkta apie 650 tūkst. litų. Darbų atlikta daugiau kaip už 300 tūkst. litų, bet už juos nereikėjo mokėti - juos geranoriškai atliko įvairios organizacijos. Konkursą laimėjo Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko projektas. Jis kartu su konstruktoriumi Tautvydu Tubiu buvo komandiruotas į Kiniją, kad pasirinktų akmenį.

Kai Lietuvos valstybė šventė savo tūkstantmetį, iniciatyvinė grupė tarp Lietuvoje numatomų padaryti šiai datai skirtų dalykų nerado Klaipėdos vardo. Tad nusprendė užpildyti tą spragą. Vėl buvo paskelbtas konkursas ir pasirinktas skulptoriaus Regimanto Midvikio variantas. Vėl buvo surinkti pinigai ir 2009-aisiais Klaipėdos senamiestyje pastatytas Lietuvos vardo 1000-mečio paminklas.

„Kadangi nei valstybė, nei Savivaldybė tiems paminklams neskyrė nė cento, be abejo, viskas gulė ant iniciatyvinės grupės pečių, o man, kaip pirmininkui, teko didžiausia našta. Norint užkelti viršutinę “Arkos„ dalį reikėjo samdyti net du 100 tonų galinčius kelti kranus. Tikrai reikėjo pastangų susitariant, nes pinigų juk nemokėjome“, - prisiminė ponas Valentinas.

Dabar jau tos iniciatyvinės grupės nebėra. Ji uždarė savo sąskaitą, o joje likusius 7 tūkstančius eurų pridėjo prie paminklo Vydūnui statybos.

Išėjo neterminuotų atostogų

Baigęs kadenciją Seime, V. Greičiūnas buvo pakviestas koncerno „Achemos grupė“ tuometinio prezidento Bronislovo Lubio eiti „Klasco“ generalinio direktoriaus pareigas. „Su juo mes susipažinome dar būdami moksleiviai per Plungės ir Klaipėdos sporto varžybas. Mus plungiškiai įveikė. Jau dirbdamas “Klasco„ pajuokaudavau: “Matote, prezidente, kaip aš toliaregiškai numačiau, kad jums reikia pralaimėti", - prisiminė pokalbininkas.

Su B. Lubiu jie buvo sutarę, kad kai V. Greičiūnui sukaks 70 metų, t. y. po ketverių darbo metų, jis išeis neterminuotų atostogų. Ponas Valentinas taip ir padarė - sulaukęs tokio amžiaus baigė savo darbinę karjerą. Ir štai jau 13 metų yra, kaip pats sako, neterminuotose atostogose.

„Kada mane ir kas atšauks iš tų atostogų, nežinau. Išeidamas iš darbo nejaučiau jokios nostalgijos. Per tuos 70 metų sukaupiau 51 metus darbo stažo. Man liko visuomeninė veikla. Kai kuriais laikotarpiais buvau krepšinio klubo “Neptūnas„ prezidentu ir valdybos nariu, teko rūpintis šios krepšinio komandos rėmimo klausimais, buvau ir Klaipėdos universiteto tarybos nariu, ir universiteto “Baltijos slėnio" prezidentu dvi kadencijas. Visuomeninių pareigų netrūksta. Visada jaučiuosi užimtas, žinoma, ne taip, kaip kasdien eidamas į darbą.

Turiu puikią žmoną, po metų švęsime savo bendro gyvenimo 60-metį. Nemažai dėmesio skiriu kultūriniam gyvenimui, lankausi teatruose, koncertuose. Ir draugų ratas nemažas. Gaila, dabar mažiau bendraujame. Laimė, mus su žmona Irena COVID-19 aplenkė", - pasakojo jis.

„Reikia suvokti realias savo galimybes“

Esate garbės pilietis. Ar jaučiate tos garbės naštą?

Jaučiu tam tikrą pareigą, atsakomybę. Didžiuojuosi savo miestu. Esu gyvas liudininkas daugelio dalykų, susijusių su miesto gyvenimu. Žmones vertinu ne pagal tikybą, bet pagal jų gebėjimus ir padorumą. Svarbu, kad jie būtų darbštūs, atsakingi, nesavanaudžiai.

Bekalbėdamas su jumis prisiminiau Ievą Simonaitytę, kilusią iš mūsų krašto, Mažosios Lietuvos, daug nuveikusią jos labui. Klaipėdos mieste jos atminimas yra įamžintas. Jai sovietmečiu buvo suteiktas Klaipėdos miesto garbės pilietės vardas, bet kažkodėl dabartiniuose sąrašuose, kuriuos viešina miesto Savivaldybė, jos pavardės neliko. Nemanau, kad reikėtų politizuoti šitą dalyką, nes ji verta to vardo. Kviečiu miesto Tarybą pasirūpinti, kad jai būtų atkurtas miesto garbės pilietės vardas.

Kodėl sulaukęs 70 metų atsisakėte bet kokių darbų, nors turėjote pasiūlymų?

Gyvenime yra veiklos pradžia ir pabaiga. Klysta tie žmonės, kurie įsivaizduoja galintys dirbti ir 75, ir 80 metų. Žinoma, visada yra fenomenų, išimčių. Manau, sugebėjimas laiku pasitraukti - tai tam tikra žmogaus atsakomybė prieš visuomenę. Galima būti šalia ir patarti.

Reikia suvokti realias savo galimybes ir dalies žmonių požiūrį į tavo amžių. Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius mane pakvietė savo visuomeniniu patarėju jūriniais klausimais, ketverius metus ėjau tas pareigas. Jeigu reikėtų, galėčiau dirbti ir dabar. Bet, žinoma, jau nebe tas tempas, nebe tie apsisukimai. Ateina dirbti nauji žmonės, kartu ir naujos technologijos, naujas vertinimas, naujas supratimas. Žinoma, kad darbą dirbti turi jaunesni žmonės, bet būtinas tam tikras suderinamumas tarp vyresnio amžiaus ir jaunų žmonių. Jeigu jie mano, kad jiems patarimo nereikia, - klysta. Reikia suderinti patirtį su jaunatviška energija.

Dirbdamas „Klasco“ generaliniu direktoriumi visada mielai pasikviesdavau buvusį jos vadovą Salamoną Kvašą. Jo patarimai dėl gilinimo, dėl krantinių rekonstrukcijos darbų buvo labai svarbūs. Visada turi pagalvoti, o gal kiti geriau žino. Ne pro šalį pasikalbėti ir su jaunais žmonėmis. Neseniai buvo mano 80-asis gimtadienis. Manęs pasveikinti atėjo ir „Klasco“, ir Uosto direkcijos, kuriai kadaise vadovavau daugiau kaip 7 metus, bendradarbiai.

Garbės piliečio linkėjimai miestui

Ko norėtumėte palinkėti savo miestui, kurio garbės pilietis esate?

Žiūriu aš į tą mūsų miestą, džiaugiuosi tuo, kas jame daroma gražaus. Kai meru tapo Rimantas Taraškevičius, patyręs statybininkas, sakiau jam, kad jeigu kokį namą ir ne taip nudažys, nieko baisaus, svarbiausia mieste yra gatvės. Jų niekada nebūna per plačių ir jos turi būti gerai sutvarkytos. Džiaugiuosi jo veikla. Per jo vadovavimo miestui dešimtmetį atsirado daug gerai sutvarkytų naujų gatvių ir tai iš karto pakėlė miesto prestižą.

Džiaugiuosi ir Vytauto Grubliausko darbu. Atsirado atnaujintų aikščių, skverų. Sutvarkytas Taikos pr. ruožas nuo Sausio 15-osios iki Kauno g. Dar anais laikais, kai mes tiesėme šitą prospektą, buvo padaryta po dvi važiuojamąsias juostas kiekviena kryptimi paliekant galimybę ateityje nutiesti ir trečią juostą. Ir jau nuo Kauno g. į pietus visur Taikos pr. yra trys eismo juostos. Manau, tame tarpe iki Kauno g., į kurio sutvarkymą įdėta daug pinigų, irgi reikėjo padaryti trečią juostą. Juo labiau kad viena juosta yra atiduota keleiviniam transportui. Ir važiavimas ta atkarpa nuo Sausio 15-osios g. iki Kauno g. darosi labai sudėtingas. Mano supratimu, čia padaryta klaida.

Mieste niekada nėra per daug naujų tiltų. Mūsų miestą dalija Danės upė. Man gaila, kad tiek daug diskutuojama, gaištama laiko ir nieko nedaroma dėl naujo Bastionų tilto statybos. Mūsų senuose miesto planuose jis turėjo sujungti miestą su dabartine K. Donelaičio g. Šiuo metu ji užstatyta, galimybių mažiau, bet jis galėtų palengvinti susisiekimą, o Tiltų g. dalį būtų galima skirti pėstiesiems. Apie tai kalbama daug dešimtmečių. Reikalai toje miesto dalyje nepajudės, kol neatsiras Bastionų ar dar koks kitas tiltas.

Manyčiau, kad Savivaldybės administracijos vadovai neturėtų būti kaitaliojami kiekvieną kadenciją. Vadovauti turėtų ūkininkas, o ne politinio pasitikėjimo žmogus. Baigusio kunigų seminariją niekas nepaskiria klebonauti, jis dar dirba eiliniu kunigėliu, o kai vyskupas pamato jo gebėjimus, tada jis pakeliamas į klebonus.

Dar maža mano pastaba - trūksta priežiūros jau sukurtoms naujoms erdvėms ir aikštėms. Nors reikalai pastaruoju metu gerėja. Man atrodo, kad daugiau dėmesio reikėtų skirti senamiesčiui. Ir sovietmečiu mes ėmėmės to senamiesčio. Beje, grupė žmonių už šitą senamiestį gavome TSRS Ministrų tarybos premiją. Kadangi senamiestyje siauros gatvelės, mes jį atstatydami negalėjome dujofikuoti, nes atstumai neatitiko normų. Išimties tvarka gavome leidimą virtuvėse įrengti elektrines virykles.

Mes kiekvieną savaitę su atsakingais žmonėmis praeidavome visomis gatvelėmis, susirašydavome, kas kur negerai, ir perduodavome atsakingoms tarnyboms. Dabar situacija pasikeitė, namai privatūs, reikia ieškoti būdų ir formų, kaip paskatinti žmones tvarkytis. Jeigu trūksta patirties, reikia nuvažiuoti į Vokietijos miestelius ir pasižiūrėti, kaip jie yra sutvarkyti. Pas mus tvarkomi tik atskiri epizodėliai, nesijunta visumos, senamiestis nykokas. Manau, klaida padaryta ir Turgaus g. su tomis dangomis. Beje, Klaipėdos krašte, kaip ir visoje Prūsijoje, gatvėms grįsti buvo naudojami tašyti akmenys, o ne lauko rieduliai. Senamiesčiui reikia dėmesio kasdien, būtina turėti aiškų planą, kas turi būti padaryta per mėnesį.

Gyvenimas nesibaigia senais pasiekimais. Mūsų miestui reikia naujų gražių darbų. Mes visi turime stengtis būti gerais jo šeimininkais.