Miesto centre esantys žibintai mena aštuonioliktą amžių

Po Septynerių metų karo (1757-1763 m.) uostamiestis ėmė atsigauti ir plėstis. Praturtėję pirkliai daugiausiai toje pačioje Liepų gatvėje (XIX a. ten buvo Žąsų turgus, beje) ėmė statytis naujus namus, prie kurių garbės ir mados reikalas buvo įrengti įvairius dekoratyvius, reprezentacinius žibintus.

Būtent šis senolis ir skaičiuoja savo dienas net nuo 1799 m., nes tuomet ir buvo įrengtas kartu su pastatytu namu. Savininkas – medicinos daktaras Friedrichas Julius Morgenas. Šie šviestuvai turėjo specialias metalines dureles ant vyrių (šių likučiai, regis, net dabar matyti) laiptinės pusėje. Iš visų pusių dengti stiklu. Atidarius dureles būdavo reguliariai įstatomas ir uždegamas stacionarus šviesos įrenginys.

Dujų tada dar nebuvo, nes dujų fabrikas anuometiniame Mėmelyje pastatytas tik 1861 m., nuo kada ir ėmė šviesti žibintai degančiomis dujomis. Ką dėdavo į tokius žibintus iki tol, sunku man ir pasakyti. Tikrai ne žvakes. Veikiausiai aliejines ar žibalines lempas.

Kiek dar senovės paslapčių glūdi Klaipėdoje? Nesibaigiančių atradimų miestas.

Beje, tvora, durys išliko autentiški mažiausiai nuo tarpukario (kaip šie elementai atrodė XVIII-XIX a., bent aš neturiu ikonografinių duomenų). Dalyje pastato įsikūrę Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai: ten jų būstinė. Kai joje lankiausi, senukai pasakojo, jog šį namą buvo kadaise atvykęs aplankyti buvęs jo savininkas. Vokietis, pabėgęs iš Mėmėlio Antrojo pasaulinio karo metu.

Apžiūrėjo, nusivylė, jog kai kas užtinkuota, apardyta viduje. Bet papasakojo pikantišką detalę: esą prieškariu kiekvieną ankstyvą rytą atvykdavo pieno pardavėjas. O pinigai jam būdavo tiesiog padedami prie durų, gatvės pusėje. Niekas jų nevogdavo. Jis pasiimdavo užmokestį, palikdavo pieną ir išvykdavo prie kito namo. Esą tokia tvarka naudojosi visi.