Mėlynas-geltonas užutėkis Audros gatvėje

2022-03-17 11:00

Šioje vietoje nukrenta visi antpečiai, išnyksta turimas statusas visuomenėje, ištrinami įrašai gimimo liudijime ir gimsta bendro, kilnaus tikslo vedama bendruomenė. Tai - spontaniškai pačių klaipėdiečių iniciatyva įsteigtas karo pabėgėlių iš Ukrainos paramos bei pagalbos centras Pirmojoje Melnragėje, Audros g. 17.

Nuo kovo pirmųjų dienų veiklą šioje vietoje pradėjusį centrą kasdien aplanko per 100 ukrainiečių, pakaitomis pluša apie 150 savanorių, tarp kurių - moksleiviai, studentai, pensininkai, šokėjai, žurnalistai, direktoriai, menininkai, architektai, tapytojai, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Klaipėdos kultūros magistrė bei daugybė kitų. Ilgainiui dažnas savanoris užmezgė ir asmeninius santykius su pabėgėlių šeimomis: kartu geria kavą, vieni kitus vaišina savo šalių nacionaliniais patiekalais.

„Vakarų ekspreso“ žurnalistui šios savaitės viduryje apsilankius Audros g. 17 patalpose teko patekti į tikrą skruzdėlyną, iš pirmo žvilgsnio primenantį chaosą, tačiau ilgėliau pabuvus matyti, kaip meistriškai yra organizuojamas darbas: paaukotų drabužių, daiktų, maisto rūšiavimas, tarsi laikrodis veikia pabėgėlių aptarnavimo sistema.

"Aš tiesiog nebegalėjau sėdėti ir nieko neveikti, tik sekti karo Ukrainoje žinias, skaityti apie vis didėjančią pabėgėlių bangą. Nusprendžiau, jog reikia padėti jiems. Tiesiog reikia. Dabar. Pradėjau savanoriauti Audros g. 17. Atlieku visus būtinus darbus. Tik ten aš ne per televizijos ekraną, o gyvai, organiškai pajutau tą siaubą, kurį patyrė iš Rusijos užpultos Ukrainos pabėgę žmonės, ištisos šeimos.

Kukliai sėdėjo jauna moteris. Žvelgdama į jos akis mačiau tarsi bedugnę.

Tie žmonės turėjo savo gyvenimus, darbus, namus, ateities planus. Dabar sėdi, štai, susigūžusi ant suoliuko... Čia, šiose patalpose Melnragėje, - visas jos gyvenimas. Ji nieko nebeturi.

Atėjo, nes jai reikia pagalbos„, - jautriai “Vakarų ekspresui" pasakojo Klaipėdos dramos teatro aktorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Regina Šaltenytė.

SISTEMA. Užsukę į paramos centrą karo pabėgėliai turi pateikti atitinkamus dokumentus ir užpildyti specialią anketą, kurioje pažymi tai, ko jiems labiausiai reikia.

Sprendimas - spontaniškas

Lemtingoji Ukrainai ir visam Vakarų pasauliui 2022-ųjų vasario 24-oji. Prisidengdama iš piršto laužtais ir ciniškais argumentais Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos armija užpuolė suverenią, taikią Ukrainą. Pirminį pasaulio bendruomenės šoką greitai pakeitė pilietinės iniciatyvos, smerkiančios brutalaus agresoriaus veiksmus.

Vasario 25-ąją Klaipėdoje, Atgimimo aikštėje, vyko Ukrainos palaikymo ir karo prieš ją pasmerkimo renginys, o po dviejų dienų minia klaipėdiečių, gargždiškių susibūrė prie Rusijos Federacijos generalinio konsulato uostamiestyje. Su plakatais, Ukrainos ir Lietuvos vėliavomis bei aiškia žinute: akciją organizavusios klaipėdietės netiesiogiai kreipėsi į Rusijos karių motinas ragindamos jas netylėti, apsaugoti savo vaikus nuo kruvino karo Ukrainoje.

Tą pačią dieną netoliese esančioje Mėmelburgo piliavietėje buvo renkama parama pirmiesiems karo pabėgėliams iš Ukrainos. Žmonės maišais nešė drabužius.

SAVANORĖS. Informacija apie pabėgėlių poreikius ir lietuvius, kurie gali suteikti paramą, kasdien kaupiama, sisteminama, perduodama kolegoms. Darbuojasi Agnė (dešinėje) ir Domilė.

"Būtent to mitingo metu, kurį organizavome kartu su Agnija Šeiko ir jos šokių teatro žmonėmis, ėmėme svarstyti, jog būtina įkurti atskirą paramos karo pabėgėliams rinkimo, išdavimo ir organizavimo centrą. Iš piliavietės priekabos mums liko maišai paaukotų drabužių, nes ne visus buvo įmanoma fiziškai išgabenti į Ukrainą. Tiek daug žmonės sunešė. Bet ta apranga - nerūšiuota nei pagal lytis, nei pagal amžių, pobūdį, dydį ir t. t.

Pagalvojome, kad labdara organizuojama gali būti kitaip: sistemingai, tvarkingai. Pasidalijus idėja su keliais klaipėdiečiais, šie leido naudotis pirmosiomis patalpomis Svajonės g. O nuo kovo pradžios jau veikiame erdviose patalpose Audros g. 17, Melnragėje: jomis neatlygintinai leido naudotis Klaipėdos verslininkas Rimantas Cibauskas. Dabar darbas tiesiog virte verda„, - “Vakarų ekspresui" idėjos ištakas ir jos realizavimo kelią pasakojo televizijos ir radijo žurnalistė, klaipėdietė Agnė Bukartaitė.

Centras dirba nuo 11 iki 18 val., patys savanoriai renkasi nuo 10.30: pirmoji pamaina dirba iki 14.30 val, tuomet pusvalandis skiriamas pietų pertraukai (maistu neatlygintinai pasirūpina įvairios uostamiesčio maitinimo įstaigos), o nuo 15 iki 18 val. (būna dienų, kai ir iki vėlyvo vakaro) pluša kita pamaina. Visų savanorių užduotis - suteikti būtinąją paramą pabėgėliams iš karo draskomos Ukrainos.

Kovo 15-osios duomenimis, Klaipėdos krašte jau užsiregistravo per 1000 pabėgėlių iš Ukrainos.

Uostamiestis - bene populiariausia pabėgėlių kryptis Lietuvoje dėl čia gyvenančių žmonių rusų kalbos mokėjimo.

RŪPESTIS. Dvylikametė ukrainietė Julia kartu su šeima pabėgo iš bombarduojamo Nikolajevo miesto. Rankoje - maišelis su dovanotais būtinais daiktais ir centre gautas kamuoliukas... kačiukui.

Metodiška sistema

Pastato Audros g. 17, kuriame veikė prekybos centras, vidaus patalpos, regis, idealiai pritaikytos dabar jose vykdomai veiklai. Vidurdienį nuvykus į paramos ukrainiečiams centrą vienas po kito duris varstė žmonės. Įėjus vidun pirmiausiai pribloškė milžiniškas kiekis tvarkingai sudėtų, sukabintų drabužių bei pirmyn-atgal be perstojo zujantys įvairiausio amžiaus savanoriai. Tarp jų - pabėgėliai. Tvarka - kariška: improvizuotame priimamajame driekėsi eilė prie registracijos stalo. O ant jo laukė staigmena.

Šiemet vienos televizijos organizuojamų apdovanojimų „Lietuvos garbė“ statulėlė už „Metų iniciatyvą“ buvo perduota klaipėdiečiui Aurimui Mockui, neseniai keliavusiam po Ukrainą, rengusiam reportažus, padėjusiam tiekti pagalbą. Tačiau pats Aurimas, atsiimdamas apdovanojimą, nesutiko užsidėti laurų vainiko sau ant galvos ir viešai išsakė, kad šis apdovanojimas atitenka visiems lietuviams, kurie padeda broliams ir seserims Ukrainoje.

„Aš nuvežiau tą statulėlę ir palikau ją Audros g. 17, nes ten dirba tokie patys savanoriai, kaip ir aš. Daviau pasaugoti, pasidžiaugti, įsiamžinti, o vėliau ji keliaus į kitą ukrainiečiais besirūpinančią vietą. Man malonu dalintis šiuo apdovanojimu, kuris, kartoju, yra skirtas visiems pagalbos ranką Ukrainai ištiesusiems paprastiems žmonėms“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

KARTU MES STIPRŪS. Karo pabėgėliai dažnu atveju atvyksta tokie, kokie ir spruko iš gimtinės. Centre jie gauna papildomų drabužių, avalynės, buities reikmenų ir daugybę kitokių gyvenimui reikalingų daiktų.

Statulėlė padėta šalia ukrainiečius registruojančio savanorio stalo, ant eurų banknotais vis pasipildančio kiauravidurio, stiklinio kubo su pritvirtintu lapu: „Jūsų auka apatiniam trikotažui ir kanceliarinėms prekėms. Ačiū!“ Tokiu būdu pranešama, ko šiuo metu labiausiai trūksta.

Į centrą ateina pabėgėliai ir po vieną, ir šeimomis. Nėščiosios, mamos su kūdikiais, vaikais. Visi jie turi įrodyti, jog yra tikri pabėgėliai, o ne jais besidedantys: būtina pateikti pasą, Migracijos departamento išduotą dokumentą. Tuomet įteikiama vardinė anketa: joje surašyti įvairiausi daiktai, kuriuos pabėgėliai gali centre gauti. Užpildžius lapą susitariama dėl paramos atsiėmimo laiko. Pabėgėliai gali ir patys sutartu laiku gyvai išsirinkti sąraše nurodytus drabužius, avalynę, buities reikmenis ir daugybę kitų daiktų.

Didžioji salė - drabužių ir avalynės karalystė: visur kabo lapai, nurodantys, kur yra vyriški, moteriški, vaikiški drabužiai, jie atskirai suskirstyti pagal dydžius, vaikų amžių.

Užklydus į savotiško sandėlio patalpas dėmesį patraukia dvi jaunos merginos, palinkusios prie kompiuterio, išmaniųjų telefonų. Abi - 23-ejų metų klaipėdietės: aptarnavimo srityje dirbanti Agnė bei šokių mokytoja Domilė.

VIETA. Karo pabėgėlių iš Ukrainos paramos centras veikia buvusios parduotuvės Pirmojoje Melnragėje patalpose nuo 11 iki 18 val.

„Mes koordinuojame, sisteminame paramą virtualiais kanalais. Per socialinius tinklus, mūsų centro vidinę programą gauname ukrainiečių užklausas, ko jiems reikia. Tie, kurie aukoja pabėgėliams, rašo, ką gali perduoti. Sukurtas visas tinklas. Surenkame duomenis į savo sistemą, atsiliepiame į skambučius telefonu. Tuomet darbas persikelia jau į centro patalpas, kuomet surandami reikiami daiktai, drabužiai, paruošiami paramos paketai konkretiems asmenims. Jie arba patys atvyksta pasiimti, arba mes nuvežame. Vis dėlto populiaresnė yra gyva žmonių eilė“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Agnė.

Savanorės informavo, kad karo pabėgėlių srautai į centrą Audros g. 17 vis didėja: praėjusią savaitę reikėjo paruošti per 500 užsakymų (jei juos galima taip pavadinti).

„Jiems visko reikia: nuo negendančio maisto, drabužių iki vaikiškų vežimėlių, mišinukų, lovyčių. Tiesiog to, kas būtina kasdieniam gyvenimui. Dabar mes su Agne dirbame, vėliau keisimės su kolegomis savanoriais. Viso šioje sistemoje prie kompiuterio dirba 10 žmonių. Pačių savanorių taip pat daugėja: kovo 14-ąją užsiregistravo 41 žmogus. Mūsų motyvai? Norime padėti. Labai paprasta“, - šyptelėjo Domilė.

BUITIS. Absoliuti dauguma pabėgėlių - moterys su vaikais, kūdikiais, todėl didelis dėmesys skirtas jų atžaloms, žmonės aukoja vaikiškus drabužius, žaislus, baldus ir kt. Dabar aktualiausias - mokinio reikmenų krepšelis.

Kamuoliukas kačiukui

Į dar vienas patalpas, prikrautas įvairiausių buitinių, asmeninės higienos priemonių, vaikiškų žaislų (nuo dėlionių iki pliušinių žaisliukų, nuo stalo žaidimų iki konstruktorių), patalynės ir kt. įėjo mergaitė. Ją lydėjo savanorė. Ukrainietės prašymas buvo netikėtas: pabėgėlė klausė, ar nebus kur nors kamuoliukas... kačiukui. Po minutės kitos ji jau spaudė delne mylimam gyvūnui skirtą žaisliuką.

"Aš - Julia, man 12 metų, esu iš rusų armijos užpulto miesto Nikolajevo Ukrainos pietuose. Labai bombardavo... Į Lietuvą atvykome kovo 13-ąją. Migracijos departamento padalinyje Klaipėdoje davė lapelį su šiuo adresu. Mes - 7 žmonės, visi - giminaičiai, prisiglaudėme vieno klaipėdiečio bute, kuris leido pagyventi nemokamai.

Aš savo kačiukui ieškojau žaisliuko... Pati tik dvejus džinsus turiu, todėl šiek tiek reikiamų drabužių čia pasiėmiau. Neturėjau, ką dėvėti. Planuoju lankyti mokyklą Klaipėdoje. Labai tikimės greitai grįžti į Ukrainą", - dar kažką norėjo papasakoti tarsi gėdos jausmo apimta dvylikametė kaštoninėmis akimis, bet ją pašaukė savanorė, pranešdama, kad Julios jau ieško mama.

Dar kartą nustebino puikiai organizuota centro veikla: kačiukui skirtas kamuoliukas gulėjo prie naminiams gyvūnams skirto kampelio. Prekės vaikams, buitinė technika, indų plovikliai, servetėlės, šiukšlių maišai, kempinėlės, vienkartiniai stalo įrankiai, dušo želė, higieniniai įklotai moterims, šampūnai, kondicionieriai, dezodorantai, dantų pasta, dantų šepetukai ir kt. Atskiras kampas - kūdikiams: sauskelnės, maitinimo mišinukai, vežimėliai, lovytės, nešioklės, automobilinės kėdutės ir kt. Visos sienos nukabinėtos lapais su rūšiavimui skirtomis nuorodomis.

Pačius lyg skruzdėlytės lakstančius savanorius pakalbinti nelengva, nes jie - nuolat užsiėmę: lydi pabėgėlius į atskiras zonas, padeda išsirinkti drabužius, daiktus, bendrauja, vertėjauja blogiau rusų kalbą suprantantiems jauniesiems kolegoms, priima užsakymus, pakuoja, rūšiuoja...

64 metų architektė Vilija „Vakarų ekspreso“ žurnalisto atsargiai paprašė kažkaip mandagiai ir neįžeidžiant paprašyti rūbus aukojančių lietuvių būti sąžiningų, netempti nudrengtų, netinkamų naudoti (kam pabėgėliui blizgi baliaus suknelė ar aukštakulniai batai?) drabužių.

„Pagalvokit prieš aukodami... Jei tiesiog ištuštinsite savo nedėvimų drabužių sandėliuką ir net neperžiūrėję turinio atnešite mums, tai nebus geras darbas... Formalus pliuso užsidėjimas. Ukrainiečiai - žmonės, kuriems reikia normalių drabužių. Ypač aktualūs dabar apatiniai rūbai, kojinės, bet nauji“, - mintimis pasidalijo savanorė.

Ar būna piktnaudžiaujančių, sukčiaujančių? Ypač retai. Ne pabėgėlis (dykai daiktų užsigeidęs gauti nuolat Lietuvoje gyvenantis ukrainiečių tautybės žmogus) centre paramos negaus, nes ji pirmiausiai skirta iš pragariško karo pasprukusiems ir tiesiog nieko nebeturintiems ukrainiečiams. Būna, kuomet ateinama ir po 3-4 kartus. Tokių niekas neišvaro, tačiau mandagiai prašo nepiktnaudžiauti, nes pabėgėlių srautai auga, paramos jiems, naujiesiems, poreikis - taip pat, tad pasiimdamas daugiau, nei tau reikia, nuskriaudi tuos, kurie apskritai nieko neturi.

Jie - tai mes

Mėlyna-geltona banga užlietame pabėgėlių centre Audros g. 17 teko sutikti ir į užtarnautą pensiją išėjusių klaipėdiečių, ir 18 metų moksleivių. Viena jų - Emilija - prasitarė, jog tiesiog suvirpėjo širdis.

„Pamačiau skelbimą, kad reikia savanorių, ir nedvejodama prisijungiau prie komandos. Čia ir naujų draugų radau. Na, negali būti abejingas tam, kas vyksta. Ateina mamos su kūdikiais ant rankų... Tiesiog žmogiškai gaila ukrainiečių, stengiuosi kuo galėdama padėti jiems, todėl čia ir savanoriauju“, - „Vakarų ekspresui“ sakė ji.

Savanoriais dirba ir uostamiestyje žinomi žmonės. Viena jų - Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.

„Nuo kovo 17-osios ir mūsų muziejaus name Smiltynės g. 7 bus priimti 4 pabėgėliai: trys moterys ir vienas vaikas. Sutvarkėme, įrengėme patalpas gyvenimui. Aš, kaip ir dauguma savanorių, nebegalėjau sėdėti sudėjusi rankų. Norėjosi fiziškai prisidėti, padėti broliams ir sesėms ukrainiečiams. Jie be galo dėkingi mums už paramą. Net stebina kai kurių elgesys: ateina į centrą, nudelbia akis, atsiklausia, ar to galima, kitko. Nepatogu jiems. Palaužti žmonės... Dieve mano: jūs - tokie patys, kaip ir mes! Žmonės, kuriems mes privalome padėti. Tiesiog privalome. Jums atsitiko didžiulė bėda, katastrofa, todėl likti abejingam yra nežmoniška“, - „Vakarų ekspresui“ sakė muziejaus vadovė.

Ją nustebino ir sujaudino didžiulis jaunų savanorių skaičius Audros g. 17.

„Žinote, mes pabumbame, kad moksleiviams, jaunimui niekas nerūpi, ypač - tokie dalykai, kaip karas Ukrainoje, pagalba pabėgusiems nuo jo. Bet kai pamačiau, kiek daug jaunų, gražių, šviesių veidų čia, apėmė didžiulis džiaugsmas. Na, o pati, grįžusi po darbo pagalbos centre, labai išgyvenu, ilgai “virškinu„ patirtus įspūdžius, būnu pavargusi. Tu iš pirmų lūpų išgirsti vieną po kitos, dešimtis tragiškų istorijų. Išardytos šeimos, žuvę ar kariaujantys vyrai, tėvai, seneliai, prarasti gyvenimai...“ - nutęsė O. Žalienė.

Prie minėto centro ištakų stovėjusi, ukrainietiško kraujo turinti Agnija Šeiko „Vakarų ekspresui“ pasakojo pastebėjusi, jog beveik visi savanoriai užmezga ir asmeninius ryšius su pabėgėliais.

„Kad jie nesijaustų svetimi mūsų mieste. Mano tiesioginė veikla teatre tarsi nukeliavo kažkur į antrą planą. Mes matome, kas vyksta Ukrainoje, ir tai yra daug svarbiau, nes ukrainiečiai kaunasi ne tik už savo Tėvynę, bet ir už visą civilizuotą Vakarų pasaulį. Jie gina ten jo vertybes, tad mes privalome solidarizuotis ir neleisti, kad Rusijos grobuoniškos rankos pasiektų Vakarų Europą. Štai kodėl ypač svarbu remti, visokeriopai padėti Ukrainai ir jos žmonėms. Vakarai dar nesuvokia situacijos rimtumo, o mes - suprantame, nes puikiai žinome, ką reiškia būti 50 metų okupuotiems Rusijos ir ką - būti laisviems“, - mintimis dalijosi A. Šeiko.

Savanorių kariauną ji apibūdino kaip empatiškus žmones, kurie suvokia, ką reiškia netekti visko: galbūt todėl Audros g. 17 pluša tiek daug menininkų, kūrybinių žmonių. Savanoriauja ir patys Agnijos šokių teatro šokėjai.

Klaipėdos turizmo ir kultūros informacijos centro direktorė Romena Savickienė - dar viena savanorė, praėjusį ilgąjį savaitgalį dirbusi visas tris dienas.

„Vieną dieną iš centro išėjau gal 23 val. Aš negaliu būti nuošalyje. Dabar pat reikia pagalbos ukrainiečiams. Jie - labai jautriai išgyvena ne tik savo asmenines tragedijas, karo baisumus gimtinėje, bet net ir patį faktą, jog jiems reikia paramos. Kuklinasi, po to apsikabina, su kai kuriais pabėgėliais pasidalijome kontaktine informacija, kartu vykome pietauti, kirtome cepelinus. Didžiausia pagarba centro veiklos organizatoriams, nes ten darbas yra puikiai sustyguotas. Tikrai kviečiu prisidėti. Darbo rankų ten niekada nebus per daug“, - „Vakarų ekspresui“ įspūdžius pasakojo R. Savickienė.