Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (681)

1954 m. gruodžio 31 d. ištekėjusi už Antano Donelos Kretingoje ir ten dvejus metus gyvenusi kruopščiai, atrodo, prižiūrima anytos nuo Kartenos, abu jaunavedžiai apsisprendė kraustytis už, kaip sakoma, jūrų, marių.

Smiltynės 18-asis namas jau pokariu statytas. Nors lyg ir „iškristų“ iš tarpukario paveldinių namų istorijų, tačiau aplenkti šio namo tikrai negalėjau. Nes Donelų šeimos, išauginusios tris dukras - Loretą, Ritą ir Vilmą - saga tiesiog pokarinės Smiltynės pokarinio gyvenimo, labai atšiauraus gyvenimo, atspindys.

Antanas Donela, per dieną prisiskaičiavęs, prisibalansavęs, po darbo čiupdavo fotoaparatą, šachmatų lentą ar įnikdavo į ūkelio prie namų darbus. Buvo ir aistringas knygius. Vilmos Donelaitės-GVOZDEVIENĖS archyvo nuotr.

Žibalinės viryklės

Reiks kada nors paeksperimentuoti: kokiame penkiolikmečių-dvidešimtmečių būrelyje pažongliruoti žodžiais „primusas“, „kirogazas“. Kažin kokia būtų jaunimėlio reakcija?

Kai Aldona Donelienė minėjo tuos žodžius, supratau, apie ką ji kalba. Nes tuos primusus ir kirogazus - žibalines virykles - pleškindavome ir mūsų šeimoje. Mama įsigudrindavo ant to kirogazo didelėje talpykloje, nežinau iš kokio metalo, bet ne aliumininiame, skalbinius virinti. Nors turėjome didelę virtuvę su krosnimi, bet su juo prasidėti - didelis vargas: rinkės, malkos, paskui - pelenų sėmimas. Jau geriau - puodas ant kirogazo, ir verdi sriubas, kepi kotletus. Net skalbinius virini.

Kažin ar bemokėčiau šiandien su tom žibalinėm viryklėm apsieiti. Pasidomėjusi, ar interneto erdvėje egzistuoja tų viryklių nuotraukos, pėdsakų aptikau. Bet tokios išpuoselėtos, gražios. Toli gražu ne tokios, kokios būdavo kiekvienoje šeimoje prieš 70 metų, įskaitant ir žibalines lempas. Elektra, deja, trūkinėjo ne tik Smiltynėje, bet ir žemyninėje Klaipėdos dalyje.

Ponia Aldona sakė, kad drabužių, patalynės skalbimas buvo jau ūgtelėjusių dukterų pareiga. „Skalbdavomės prie šulinio, kad to vandens su kibirais nereikėtų tampyti“,- prisiminė ji. Ir dar daug sunkios buities detalių minėjo. Pokariniai žmonės buvo ištvermingi...

Nors Smiltynė tarp Kuršių marių ir jūros, kol vanduo įšildavo bent tiek, kad kojų negeldavo, vaikams kieme tokie „baseinai“ būdavo vandens pripilami. Vilmos Donelaitės-GVOZDEVIENĖS archyvo nuotr.

Smiltynės elitas

Žinoma, ne visi ta ištverme pasižymėjo. Dėl įvairių priežasčių ir palūždavo. Kai patikimiausia „valiuta“ atsiskaityti su talkininkais, pagalbininkais smiltyniškių puoselėjamuose ūkeliuose, daržuose būdavo vodkės butelis, ne vienas ant to ugninio skysčio ne tik paslysdavo, bet ir sudegdavo.

Pasak Donelų dukterų, tėvai turėjo daugybę interesų, kai lėbauti, sukritus kur pakrūmiuose, net galvon nešaudavo. O atvirai kalbant, ir to laiko „atsipalaiduoti“ stigo.

„Tėvelis buvo aistringas knygius, iš savo menkos algelės kiekvieną mėnesį papildydavęs šeimos biblioteką“, - pasakojo pagrandukė Vilma Donelaitė-Gvozdevienė. Rodė ir tėvo visai kaip tikroje bibliotekoje suregistruotas knygas - su antspaudais, „inventoriaus“ numeriais.

Donelų namuose knygos buvo ypač gerbiamos. Ir ne tik į lentynas sukrautos, bet ir intensyviai skaitomos. Aldona Donelienė verda sriubą, čirškina kokias patrovas ar mergaitėms siuva „aprėdus“, Antanas balsiai skaito. Paskui perskaityta abu aptarinėja.

Skirtingai nuo daugelio smiltyniškių Donelos ir į ne tik Klaipėdos teatrus išsirengdavo. Irgi iš spektaklių sugrįžę aptarinėdavo. Spektaklius aptarinėdavo, ne kas su kuo teatre būriavosi, kaip apsirengę buvo...

„Vyresniąją kartą, deja, jau išeinančią, turėtume ypač gerbti ir mylėti. Nes viską gyvenime patyrė ne iš internetinių “guru„ ir menkaverčių, o dažnai ir visai beverčių pliurpalų. Visa išmintis parėjo savo kailiu patirta, sustiprinta ne paviršutiniškais romaniūkščiais, gilesnėmis nei vienadieniai tauškalai ir “aktualijos„ žiniomis“,- tvirtino p. Vilma. Beje, savo profesija pasirinkusi lietuvių kalbą ir literatūrą.

Iš kaimynų teko išgirsti - puiki mokytoja. Dažnai savo žiniomis „perspjaunanti“ profesorius. Jie irgi nėra lygiaverčiai. Visokių jų pasitaiko. Kai kurie, šiaip taip surezgę disertacijas, ant jų tarsi ir užmiega. O gyvenimas juk nestovi vietoje. Tai - tarp kitko.

Žodžiu, buhalteriai Donelos turėjo įvairių interesų. Nesiribojo vien sąskaitomis, balansais, savo ūkelio reikmėmis. Jeigu kai kuriose prieškarinėse Smiltynės vilose įsikūrusiųjų laisvalaikis būdavo su buteliu ant stalo ar pakrūmėje, Donelos ant stalo guldydavo šaškių ar šachmatų lentą.

„Dažnas tėvo partneris persimesti šachmatais būdavo mokytojas Paulikas, kaip į kokį šachmatų klubą ateidavo ir kiti smiltyniškiai. Nesu girdėjusi, kad tėvai ką nors apkalbėtų, pasmerktų“, - sakė p. Vilma. Nes tuose namuose buvo sotinamasi visai kitais dalykais, nei duona ir apkalbos...

Lankydamasi Smiltynės 18-ajame name, buvusioje Miškų ūkio kontoroje, išsiteiravau ir apie Donelų dukterų likimus. A. Donelienė išdidžiai pareiškė turinti aštuoniolika atžalų. Jas ir laikanti didžiausiu gyvenimo turtu. Bet apie tuos turtus - kitą savaitę.