Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (676)

Uraganai - išbandymas kurhauzui

Kartą siautėjo toks uraganas, kad šiaip jau ramūs Kuršių marių vandenys įsisiautėjo kaip jūra. Ir nunešė kurhauzo laiptus. Nijolė nepamena, kurie tai galėjo būti metai. Spėju, gal 1967 m. vėlyvas ruduo, kai Smiltynės pliaže ilgiems dešimtmečiams liko „paminklas“ - laivas „Hans Bernstein“.

„Tėvas buvo darbe, mes drebėjome kaip kokios drebulės kartu su visu namu. Mums buvo panašu - kortų namelis, tuoj sugrius. Krito čerpės, dužo langai. Palėpėje, kur draugiškai kabindavome išskalbtus drabužius, kažkuriam butui įlūžo lubos. Uraganui aprimus, palėpėje galėjome kaip kokiame teatre matyti nukentėjusio buto “dekoracijas",- prisiminė p. Nijolė.

Paskui išdaužytus langus įstiklino, čerpėmis stogą užklojo. Bet kurhauzas jau buvo kaip ir avarinis namas. Žmonės nerimavo - o jei uraganai įsisiautės vėl?

Laiškas į Maskvą

Iki šiol, besirausdama įvairiuose šaltiniuose, kažkodėl buvau įtikinta - kurhauzo gyventojai iš jo pradėti iškelti į naujai pastatytus namus Klaipėdoje, kai jau buvo pradėtas statyti Jūrų muziejus. Ir turėta tolesnės Smiltynės plėtros vizija. Ponia Nijolė tai paneigė: „Šeimas iš kurhauzo pradėjo iškelti kur kas anksčiau - po to, kai jo gyventojai parašė laišką į Maskvą, TSKP CK“, - sakė ji.

Kaip minėta anksčiau, kurhauze gyveno įvairių tautybių žmonės. Gal tarp jų buvo ir koks karo veteranas, turėjęs supratimą, kokius „mygtukus“ spaudyti. Kurhauzas juk tikro šeimininko neturėjo.

Kiuro uraganų išdraskytas stogas, vėjai jau skverbdavosi į butus, drėgmė ėdė ne tik pastato medines konstrukcijas, bet ir patvaresnes 1901 m. pastatyto kurhauzo dalis. O kai kurios jų gal buvo ir išgrobstytos. Taigi „didžiojo namo“ gyventojai „komunalkėse“ nesijautė saugūs. Vietine valdžia jau kaip ir nepasitikėjo. Rašė laišką į Maskvą.

„Pamenu, kad buvo renkami pinigai tam laiškui išsiųsti. Gyventojai nepasitikėjo paprasta pašto dėžute, net ir registruotu laišku nepasitikėjo, nes abejojo, kad jis pasieks Maskvos instanciją, kuriai buvo adresuotas. Laiškas buvo paduotas kažkieno pažįstamai traukinio palydovei. Ji, atvažiavusi į Maskvą, turėjo tą laišką pristatyti beveik iš rankų į rankas. Toms jos pastangoms ir buvo skirti gyventojų surinkti rubliai“, - pasakojo p. Nijolė.

Traukinio palydovė, matyt, įpareigojimą garbingai įvykdė. Kurhauzas sulaukė įvairių komisijų. Tuomet ir prasidėjusios šeimų kraustynės iš „didžiojo namo“.

„Skirstant butus buvome kiek parūšiuoti. Didžioji gyventojų dauguma butus gavo Naujakiemio gatvėje. Viena šeima spyriojosi ten kraustytis, nes - kur laikys balandžius? Tai galų gale jiems butas buvo skirtas Gėlių gatvėje. Gal kam pasisekė ir dar geresnes gyvenimo sąlygas “prasimušti„. Juk dėl visko reikėjo kautis. O juk ne visi žinojome, į kurias duris ir pas ką belstis“, - sakė p. Nijolė.

Gal kuris nors iš kurhauzo kraustomas ir kumščiu į kokio valdininko stalą padaužė. Juk tuomet dar visokių „pin kodų“ patekti pas pačius pačiausius nebuvo. Ir telefonus kilnodavo. Ne taip, kaip dabar - spauskite 1, 2, 5 ilgai klausaisi kažko panašaus į Oginskio polonezą. Ir pagaliau išgirsti privaląs rašyti elektroninį laišką. Bet atsakymo nebūtinai sulauksi. Žodis „tarnautojas“ beviltiškai paseno. Valdininkai. Kieno valia, to ir galia. Nei tu seimūnui pasiskųsi, nes tave tik rinkimams artėjant prisimins, nei kokiam tarybos nariui bėdas išklosi. Net jei tai ne vien tavo asmeninės, gal viso namo ar net kvartalo bėdos. Bet tai - visai ne „Akvarelių“ tematika.

Jeigu atidesnis „Akvarelių“ skaitytojas pastebėjo - minimos trys Montvilų dukterys: Birutė, Nijolė ir Janina. Bet apie Janiną kol kas beveik neužsiminta. Nes ji - pagrandukė. Ir gimė jau visai kitoje „epochoje“.

Tai ir Smiltynę, kurhauzą ji matė ir vertino visai kitokiomis akimis, jausmais ir mintimis. Nes ji turi visą teisę pasakyti - aš smiltyniškė. Nes ji čia gimė, o ne žemyninėje Klaipėdoje, kaip jos vyresniosios sesutės. Tad kas iš gyvenimo kurhauze įstrigę jos atmintin - kitą savaitę.

Bus daugiau.