Klaipėdiečių noras padėti ukrainiečiams nesumenko

„Sunkiausia matyti pilnas baimės ukrainiečių akis, kai jie ateina pas mus su vaikais ir stovi išsigandę. Su ašaromis akyse jie dėkoja, kad duodame jiems puodą, keptuvę“, - sako pagalbos ukrainiečiams centro komandos narė Agnė Popovaitė.

Jau daugiau kaip du mėnesius vyksta žiaurus karas Ukrainoje. Penktadienį apsilankėme pagalbos ukrainiečiams centre Melnragėje, Audros g. 17, norėdami įsitikinti, ar klaipėdiečių labdara nesumažėjo. Ten pamatėme didžiulę klaipėdiečių ir ukrainiečių draugystę. Čia vakarais grojamas Ukrainos himnas ir kartu verkiama. Galima sakyti, formuojasi nauja klaipėdiečių ir ukrainiečių bendruomenė.

Centras dirba nuo 11 iki 18 val. Dar gerokai prieš jį atidarant pastebėjome dvi moteris, sėdinčias ant suoliuko ir kalbančias ukrainietiškai. Iryna vyresnė, Viktorijai 40 metų. Jos iš Kyjivo apskrities. Iryna nubunda ir nekantriai laukia, kada galės eiti į centrą savanoriauti.

Moka daryti Molotovo kokteilius

Viktorija atvyko su dviem vaikais: vienam pusantrų metų, kitam - 13. Jis jau pradėjo lankyti M. Gorkio mokyklą Klaipėdoje. Moteriai darbo susirasti mūsų mieste sunku, nes savo šalyje dirbo vaistų gamybos pramonėje, bet netrukus pradės dirbti viename prekybos centre. Viktorija labai nori kuo greičiau grįžti namo. Kyjive liko jame dirbantis vyras. Jis, likus dviem savaitėms iki karo pradžios, įspėjo, kad reikia pasiruošti bėgti iš šalies. Viktorija turėjo paketėlį vaikams, o pati išvyko taip kaip stovi. Ją aprengė žmonės, remiantys pabėgėlius. Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko išgelbėti savo vaikus ir labai gailisi tų mamų, kurioms to padaryti nepavyko.

Sako grįšianti į savo šalį, kai tik vyras pasakys, kad jau galima.

Rusijos motinų ji negaili, o apie klaipėdiečių gerumą be ašarų kalbėti negali.

Iryna abejoja, ar gerai padarė, kad išvyko kartu su marčia ir anūkais iš šalies. Gal būtų buvusi ten reikalingesnė, nes Maidane išmoko gaminti Molotovo kokteilius. Beje, jos vyras buvo Lietuvos pilietis, Klaipėdos pietinėje dalyje turėjo butą, kuriame dabar ji apsistojo. Jos Ukrainoje likęs kariškis sūnus mano, kad jau galima grįžti, ir Iryna tikisi greitai išvykti. Klausydama Viktorijos pasakojimų apie rusų kareivių žiaurumą Ukrainoje, ši moteris vis dėlto abejoja, ar Rusijos motinos dėl to yra kaltos.

Viktorija jau užsirašė į lietuvių kalbos kursus. Iryna lietuviškai pasako: „Jūs labai gera moteris.“ Joms patinka, kad lietuviai mokosi jų kalbos ir piktinasi, kad ukrainiečiai kalba rusiškai.

Pabėgo per Rusiją

Tatjana - iš okupuoto Charkivo srities Kupjensko miesto. Ji su penkerių metų sūnumi atvyko į Klaipėdą kovo 22 d., o vyras - tik prieš savaitę. Sūnus Klaipėdoje jau lanko darželį. Pirmomis dienomis nenorėjo eiti, o dabar apsiprato. Jo grupėje yra dar du vaikai iš Ukrainos.

Tatjanos vyras Ukrainoje ilgus metus buvo traukinio mašinistas. Pastaruoju metu, pasamdytas Gargždų bendrovės „Damava“, dirbo statybininku Nyderlanduose. „Darbdavys pasakė, kad vežčiau šeimą čia. Mus sutiko, davė namelį dviejų kambarių. Esame labai dėkingi“, - pasakojo ukrainietis.

Kupjensko miestas yra už 50 km nuo Rusijos sienos, tad jau vasario 27 d. buvo okupuotas. Nuo likusios Ukrainos dalies jis atkirstas fronto linijos. Tatjanos vyras pasakojo, kad viskas užminuota, pro niekur neišvažiuosi. Kas bandė, susisprogdino. Jis su dviem draugais išvažiavo per Rusiją, nes buvo atidarytas humanitarinis koridorius. Pasienyje jie buvo ilgai laikomi, tardomi, ar nekariavo ir t. t.

„Kai į draugo kiemą įskriejo raketa, nunešė stogą, tada trise sėdome į mašiną, kuriai 40 metų, ir per Rusiją važiavome iki Latvijos, o paskui į Lietuvą. Įveikėme 2 tūkstančius kilometrų. Atvažiavome trys vyrai, balandžio 21 d. jau pradėjome dirbti. Nenorime gyventi iš pašalpų“, - pasakojo ukrainietis.

Situacija okupuotame mieste

„Balandžio 9 d. visame Kupjensko mieste buvo iškeltos Rusijos vėliavos, išjungta elektra, neliko vandens, interneto. Kiekvieną dieną per mūsų miestą važiavo karinės technikos kolonos. Tiltai susprogdinti. Buvo didžiausia Rytų Ukrainoje 60 km ilgio ir 2-3 km pločio vandens saugykla. Susprogdinus dambą, išbėgo visas vanduo. Miesto gyventojai buvo susirinkę į mitingą už Ukrainą, filmavau. Kariškiai apmėtė juos ašarinėmis granatomis, šaudė į orą, į kojas ir išvaikė“, - pasakojo ukrainietis.

Pasak jo, per vieną dieną mieste, kai buvo sudaužytas geležinkelio mazgas, pusantro tūkstančio žmonių liko be darbo. Tarp jų ir jo žmona, dirbusi felčere. Mieste buvo pieno konservų gamykla, bet baigėsi cukrus ir pakuotės. Karvės duoda pieno, bet nėra į ką jo supilstyti. Pirmomis dienomis pieną žmonėms dalijo kaip humanitarinę pagalbą. Kitas dalykas, jeigu ir susirastum kokio nors darbo, vadinasi, tarnautum okupantui.

Mieste nėra galimybės išsiimti pinigų, nes nedirba bankomatai. Pensininkai gauna pensiją, bet negali pasiimti - nedirba paštas.

Dabar ką nors nusipirkti galima tik už grynuosius pinigus, kurie daugeliui jau baigiasi.

Tatjanos vyras pasakojo, kad rusai du ar tris kartus atvežė humanitarinę pagalbą, nusifilmavo norėdami parodyti, kokie jie geri, ir viskas. Miestą paliko jau labai daug žmonių. Pasiekė žinios, kad jame jau yra paskirtas rusų meras, dirba jų policija. Pokalbininkas baiminosi, kad ir geri žmonės pradės plėšikauti, nes vaikus maitinti reikia.

Berniukas pravirko

Norėjosi pakalbinti liūdną berniuką Vladą iš Berdiansko miesto Ukrainos pietuose, prie Azovo jūros, atvykusį į Klaipėdą balandžio 15 d. Jo močiutė pasakojo, kad ilgai negalėjo išvažiuoti iš miesto, nes jis okupuotas. Bet susitarė su vežėjais. Jie už pinigus išveža Ukrainos pabėgėlius. Už žmogų imama 2 tūkst. grivinų (grivina - 0,031 euro). Jie iš Berdiansko išvyko trise: Vladas su mama ir močiutė. Į Lietuvą važiavo todėl, kad čia dirba žentas.

„Gaila, kad mūsų vaikinai miršta“, - pasakė Vladas, pravirko ir nebegalėjo tęsti pokalbio. Močiutė paaiškino, kad jam gaila jaunučių kareivių. Vladui reikia vaistų, nes trūkčioja akis ir veidas, o jų mūsų vaistinėse nėra. Mama norėtų, kad sūnų patikrintų neurologas.

Pagalbos centre sava tvarka

Pagalbos ukrainiečiams centre jokios sumaišties. Pabėgėliai stovi gyvoje eilėje, užregistruojami, parodę migracijos dokumentą, pateikę asmens duomenis. Paskui užpildo tam tikrą formą, kokių daiktų jiems reikia, pažymi, kiek kartų jau lankėsi tame centre, ir laukia, kol juos pakvies. Kiekvienam priskiriamas savanoris, kuris vedžioja po salę ir padeda susirinkti visą paketą reikalingų daiktų.

Drabužių skyrius didžiausias. Jau kabo skelbimas ant durų, kad jie nepriimami. Jis tvarkingai suskirstytas į skyrelius vyrams, moterims ir vaikams ir pagal dydžius, batai atskirtai ir t. t.

Yra ir maisto skyrelis, kurio lentynos vienu metu buvo visiškai ištuštėjusios. Dabar šiek produktų yra, nes prieš Velykas žmonės labiau norėjo būti geri. Pasak A. Popovaitės, penktadienį prieš šventę nespėta durų atidarinėti „Babrorai“, nes daug kas buvo užsakęs maistą per ją.

Yra gana didelis lėliukų skyrius su daugybe vaikiškų vežimėlių, juokais vadinamas autoparku. Yra ir nedidelis poilsio kampelis, kur savanoriai pavalgo, atsigeria kavos, tiesiog pasišnekučiuoja.

Komandos nariai pasiskirstę darbus

Pagalbos ukrainiečiams centro komandą sudaro 11-12 narių. Vadovo jis neturi. „Čia niekas nenori dėtis karūnos, visi nori padėti“, - įsitikinusi komandos narė A. Popovaitė.

Komunikacija vyksta ir per Pagalbos ukrainiečiams centro Klaipėdoje feisbuką, kurio grupėje yra apie 10 tūkst. žmonių. Jame informuojama, ko šiuo metu trūksta labiausiai. Grupei nepriklauso jokios valdiškos institucijos, dalijamasi viskuo ir pačių žmonių iniciatyva.

Komandos nariai yra pasiskirstę darbus. Vieni atsakingi už maitinimą, reikia maitinti ir savanorius, kurie čia darbuojasi, kiti stebi įrašus feisbuke, atsako į klausimus. Dar kiti yra tik pavežėjai ir t. t.

O savanorių, ateinančių į centrą padirbėti, yra labai daug. Tarp jų kur kas daugiau ukrainiečių nei lietuvių. „Pas mus jau susiformavo savita bendruomenė. Per dieną būna 20-30 savanorių. Amžius labai įvairus. Vienai iš vyresnių savanorių 72 metai. Gal tarp mūsų daugiau vyresnių todėl, kad pensinio amžiaus žmonės turi daugiau laisvo laiko“, - svarstė Agnė.

Ko labiausiai reikia

Penktadienį labiausiai reikėjo kondicionierių, dezodorantų, šampūnų, moteriškų įklotų, skutimosi priemonių, antklodžių, pagalvių, puodų, keptuvių, patalynės komplektų.

„Susidarome sąrašą, kam ko trūksta, ir, kai atsiranda, skambiname. Pavyzdžiui, gauname puodą, - skambiname. Maisto mums labiausiai trūksta“, - sako A. Popovaitė.

Beje, centre galima gauti daiktų, ko tądien reikia labiausiai, sąrašą. Jie nebūtinai turi būti nauji, bet, žinoma, tinkami naudoti.

„Pirmą kartą užsukau. Žinokite, jūs jau turite šiandien du puodus ir naują arbatinuką, po darbo atvešiu. Turiu patalynės, palaidinių. Procesas negali sustoti, kol ta šalis nebus laisva“, - kalbėjo į centrą užsukusi klaipėdietė Daiva.

Sulaukia ir priekaištų

„Viskas prasidėjo mažame kambarėlyje Svajonės gatvėje. Žmonės kad pradėjo nešti labdarą... Visko buvome prisikrovę iki lubų. Čia mes persikraustėme kovo 3 d., smagu, galime viską gražiai išsidėlioti“, - pasakojo 23 metų A. Popovaitė. Socialinių mokslų kolegijoje ji studijuoja vadybą, yra trečiakursė ir rašo bakalauro darbą.

Nuo vasario 27 d. ji visą savo laisvą laiką praleidžia šiame pagalbos centre, nes tik čia atsikrato blogos nuotaikos. "Neleidžia širdis būti namuose. Grįžusi jaučiuosi gerai, nes žinau, kad kažkam padėjau.

Žmonės karo Ukrainoje nepamiršo, jie prie jo priprato. Girdime ir priekaištų, kodėl nepadedame lietuviams, viską skiriame ukrainiečiams. Suprantu juos, kai būna didelis informacijos perteklius, tai atsibosta. Bet norėčiau tikėti, kad žmonės padės tol, kol vyksta karas", - kalbėjo mergina ir pridūrė niekada gyvenime negalvojusi, kad lietuviai yra tokie geri.

Pasak jos, žmonės, ką tik atvykę iš Ukrainos ar atėję savanoriauti, atsineša daug stiprios energetikos. Tai labai šviesūs žmonės. „Kartais būna sunku. Kai atsistojame vakarais pagiedoti himną, apsikabiname, verkiame visi - ir lietuviai, ir ukrainiečiai. Meldžiame Dievo, kad viskas kuo greičiau baigtųsi. Sunku matyti moterį, kuri kasdien skambina vyrui, o vieną dieną jis neatsiliepia ir ji supranta, kad jo nebėra. Visi pabėgėliai labai nori grįžti namo“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo Agnė.

Sunku klausyti jų istorijų

„Kai prasidėjo karas, tą savaitgalį surengėme moterų mitingą prie Rusijos konsulato. Sandėliuose prie mėsos fabriko pradėjome rūšiuoti labdarą. Suvažiavo “faina chebra„, užsileidome muziką, nuo to viskas ir prasidėjo. Ramiau miegu, kai paramos centre ėmėme realiai dirbti, atsirado daugiau žmonių, - kalbėjo kolegė A. Bukartaitė. - Reikia suprasti vieną dalyką - niekas negali išlikti tokio paties aukšto emocinio lygio. Žmonės ir pavargsta, ir pripranta. Atsiranda nemalonių situacijų ir su ukrainiečiais, ir tarp lietuvių. Džiaugiuosi, kad branduolys moterų, kurios pradėjo dirbti, išliko. Smagu, kad prisijungė daug ukrainiečių moterų. Lindėjimas telefone ir naujienų sekimas nuo ryto iki vakaro gali išvaryti iš proto. Pastebėjau, kad jos į centrą ateina ne labdaros, o pabendrauti. Pasiūliau ateiti padirbėti.“

Jai sunkiausia girdėti ukrainiečių istorijas. „Sėdime dviese apsikabinę, verkiame, ir nieko negalime padaryti“,- sako ji. Agnei labai nesinori ukrainiečių vaikui paduoti nepilną dėlionių pakelį ar žaisliuką suplyšusioje dėžutėje. "Padėvėtą treningą ar kelnes duoti kaip ir nieko, o žaisliuką...

Girdėjau sakant žmones, kad kai mums nusibos, kai ateis antroji banga, tada jie imsis šios veiklos. Noriu pasakyti, kad jai jau galima ruoštis", - kalbėjo kolegė. Beje, ji atsiveža į centrą ir savo vaikus padirbėti. Ir taip daro ne ji viena.

„Pas mane ir namie gyvena ukrainietė su vaiku. Mano vaikai sako, kad aš viską jiems, o saviems - nieko. Turiu dar ir vaikų priekaištų išklausyti. Bet kol bombos nekrenta ant galvos, tol viskas gerai“, - sako A. Bukartaitė.

Sunku pasakyti, kad kažko neturi

Klaipėdietis Vitalijus buvo apsaugos pulto operatorius, o šiuo metu keičia darbą ir turėdamas laisvo laiko savanoriauja Audros gatvėje. "Padedu ukrainiečiams išsirinkti daiktus, šiek tiek susipažinti su Klaipėda. Buvo viena šeima atvykusi iš Mariupolio. Ji uostamiestyje nesustos, turi giminaičių Vokietijoje.

Paaiškinau jiems, kad iš Klaipėdos galima pasiekti Vokietiją ir per Kylį plaukiant laivu.

Noriu padėti žmonėms, jaučiuosi atsakingas", - aiškino Vitalijus, atėjęs į centrą jau septintą kartą ir pradėjęs čia savanoriauti prieš tris savaites.

Jam sunkiausia pasakyti iš karo ištrūkusiems ukrainiečiams, kad neturi tų daiktų, kurių jiems reikia. „Būna tam tikri logistikos sutrikimai. Geros valios klaipėdiečiai vėl atneša tų daiktų ir vėl jų turime, bet kartais pritrūkstame“, - kalbėjo vyras.