Istorinė atmintis Klaipėdoje - palaida bala?

Kol vyko karšti ginčai ir virė emocijos, Vytis nujojo į Kauno santaką ir išdidžiai atsistojo prie Kauno pilies.

Aistras Vilniuje dar labiau užkaitino praėjusią vasarą vietoj Vyčio atsiradęs postmodernus pliažas. Tai tik viena, gal garsiausiai nuskambėjusi, diskusija. Tačiau sostinėje jų yra kur kas daugiau.

Naujausia diskusija yra užsimezgusi dėl A. Smetonos paminklo.

Panašiai diskutuota ir dėl J. Basanavičiaus paminklo, kol pagaliau Lietuvos patriarchas buvo pastatytas prieš Nacionalinę filharmoniją. Klaipėdoje šiuo klausimu kur kas ramiau.

Paskutinė politinė diskusija dėl naujų gatvių pavadinimų vyko kovo mėnesį. Klaipėdos politikai sukritikavo ir atmetė istorikų norą naujas planuojamas gatves Giruliuose pavadinti šiai gyvenvietei nusipelniusių istorinių asmenybių vardais. Tačiau tai buvo padaryta ne dėl ideologinių argumentų, o tik todėl, kad politikams pasirodė, kad kai kurių gatvių pavadinimai bus labai ilgi ir nepatogūs žmonėms.

Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininkas, istorikas Vasilijus Safronovas pasiūlė ir komisija pritarė, kad viena iš naujų Girulių gatvių būtų pavadinta Heinricho ir Vilhelmo Pyčų vardu, nes šie broliai finansavo dviračių tako, nutiesto nuo Klaipėdos iki Girulių, statybas.

Įdomu, atraktyvu, bet labai nepraktiška - reziumavo Klaipėdos politikai. Ir paprašė komisijos pasiūlyti kitą pavadinimą.

Pavadinimų įvairovė

Vertinant Klaipėdos gatvių, aikščių pavadinimų, istorinių asmenybių visumą, galima pastebėti labai didžiulę įvairovę.

Iš esmės mieste telpa pačios įvairiausios istorinės epochos. Pradedant prūsų sukilimo lyderio Herkaus Manto vardu, baigiant su sovietmečiu tapatinamais poetais, tokiais kaip Julius Janonis ar Salomėja Nėris.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad gatvių ir aikščių pavadinimų keitimas Klaipėdoje, atkūrus Nepriklausomybę, nebuvo labai dramatiškas. Dalis sovietinių pavadinimų, tokių kaip P. Cvirkos ar M. Melnikaitės gatvės, buvo pakeistos Turgaus ir I. Kanto vardais.

Panašiai ir su aikštėmis - niekam nekilo didelių prieštaravimų Pergalės aikštę pakeisti M. Mažvydo aikšte ir ten pastatyti paminklą pirmos lietuviškos knygos autoriui, buvusią V. Lenino aikštę pervadinti į visiems tinkamą Atgimimo aikštę.

Su sovietine ideologija derančių gatvių pavadinimų yra išlikę. Pavyzdžiui, Paryžiaus Komunos gatvė ar Statybininkų prospektas. Būtent darbininkijos profesijų pavadinimais gatves buvo pamėgusi vadinti sovietinė valdžia. Tačiau šių gatvių pavadinimai lyg ir prigijo naujame gatvių žemėlapyje ir nekelia miestiečiams didesnio rūpesčio.

Aišku, kad miestas prie jūros turi nemažai ir jūrinių akcentų: Bangų, Molo, Audros, Uosto, Naujoji Uosto gatvės ir t. t.

Bet ar jų pakanka? Ar galėtų būti daugiau?

Suteikiant gatvių pavadinimus galima pastebėti ir nemažai eklektikos, kai kurie miesto politikų pasirinkimai, suteikiant naujus gatvių pavadinimus, neatrodo logiški.

Pavyzdžiui, visiškai neseniai buvo pritarta, kad prie Šiaurės prospekto, visiškai netoli Luizės kvartalo, naujos gatvės būtų pavadintos Vilkijos, Seredžiaus ir Skirsnemunės pavadinimais.

Galima sutikti, kad tai nuostabūs Lietuvos miesteliai su gražiu gamtovaizdžiu, tačiau vargu ar karalienė Luizė apie juos žinojo ir su jais buvo kaip nors susijusi.

Jau mažiau kaip po dvejų metų miestas minės Klaipėdos krašto sukilimo jubiliejų.

Ta proga turime mieste Sausio 15-osios gatvę ir kuklų monumentą, skirtą to svarbaus įvykio aukoms, pastatytą Skulptūrų parke. Kartais kyla pagrįsti miesto gyventojų klausimai: ar tai yra pakankami istorinės atminties įamžinimo akcentai šių dienų Klaipėdoje?

„Vakarų ekspresas“ nusprendė paklausti istorikų ir politikų, ar šiandien egzistuojantis gatvių ir aikščių pavadinimų žemėlapis atitinka miesto istorinę atmintį? Ko jame trūksta ar yra per daug? Gal yra asmenybių ar istorinių įvykių, kurie nepelnytai užmiršti ir neįvertinti? O gal priešingai - kažkam Klaipėdoje suteikta per daug garbės ir pripažinimo?

Nekorektiška vertinti asmenybes

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius, prof. Vasilijus Safronovas, „Vakarų ekspreso“ paklaustas apie tai, kokias asmenybes Klaipėdoje būtų galima įvertinti suteikiant jų vardus Klaipėdos miesto gatvėms, o kokios asmenybės yra pervertintos, tokį klausimą pavadino keistu ir nekorektišku.

„Asmenybių yra labai daug, kiek kapinėse palaidota asmenybių... Galima sudaryti sąrašą tūkstančio ar dešimties tūkstančių“, - sakė profesorius, kuris yra Klaipėdos savivaldybės Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijos pirmininko pavaduotojas.

Anot jo, Simonas Daukantas ir Kristijonas Donelaitis taip pat niekada nebuvo Klaipėdoje ir nėra susiję su miestu, bet jų vardais pavadintos gatvės uostamiestyje yra.

„Negaliu išvardinti sąrašo. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia žiūrėti“, - sako V. Safronovas.

Anot jo, jei kalbama apie jau esamų gatvių pervadinimų (Paryžiaus Komunos, Komunarų) keitimą, tai visų pirma reiktų atsižvelgti į tai, kad toks procesas kainuoja. Tuomet reikia politinio sprendimo - kas šias išlaidas kompensuos ir ar kompensuos.

Svarbu, kad įsitrauktų visuomenė

Archeologas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus direktorius Jonas Genys sako, kad suteikiant gatvių pavadinimus istoriniu aspektu yra svarbu įvertinti ne vien asmenybes, bet ir įvykius, net geografines vietoves, gentis. Dėl to labai svarbu, kad Klaipėdoje atsirado Pilsoto, Ernesto Galvanausko gatvės.

„Reikėtų pažiūrėti, ar verta įamžinti ir daugiau 1923 metų Klaipėdos krašto sukilimo asmenybių“, - mano J. Genys.

Nors jis ir nedalyvauja komisijos, kuri miesto politikams siūlo naujų gatvių pavadinimus, darbe, tačiau mano, kad nebūtų blogai turėti preliminarų galimų gatvių pavadinimų sąrašą.

„Ypač svarbu, kad į šį procesą įsitrauktų ir visuomenė, nes dažnai apie naujai suteiktą gatvės pavadinimą sužinoma per vėlai“, - mano J. Genys.

Anot jo, gatvės pavadinimas joje gyvenančiam žmogui suteikia savotišką identitetą, todėl tai yra labai svarbu.

Pageidauja neutralesnių pavadinimų

Klaipėdos universiteto profesorius Vygantas Vareikis sako, kad dar prieš ketverius metus buvo parengtas planas, kurio vienu iš iniciatorių buvo ir jis, kad šiaurinėje miesto dalyje, Tauralaukio rajone, besiplėtojančių naujų gyvenamųjų namų kvartalų gatvėms būtų suteikti Mažosios Lietuvos istoriniai vietovardžiai.

„Manau, kad to plano nuosekliai yra laikomasi, tačiau dažnai žmonės patys komisijai siūlo savo pavadinimus, yra gražių, susijusių su gamtovaizdžiu“, - sako V. Vareikis.

Anot jo, dažnai patys gyventojai nepageidauja, kad gatvė būtų pavadinta kieno nors vardu, o pageidauja neutralesnių pavadinimų.

„Anachronizmas yra Arimų gatvė Klaipėdoje, kur intensyviai vykdomos statybos ir jau anksčiau buvo kalba, kad pavadinimą reikėtų pakeisti“, - sako V. Vareikis.

Nėra koncepcijos

Klaipėdos miesto tarybos narys Arvydas Vaitkus mano, kad miesto istorijos smėlyje daugiau ar mažiau išliko Vokietijos, Prūsijos, Prancūzijos, Sovietų Sąjungos įspaustos pėdos, bet miestas išliko lietuviškas. Jam norėtųsi, kad Klaipėdos mieste būtų aiški koncepcija dėl gatvių pavadinimų, dėl istorinę atmintį primenančių paminklų. Tada esą nekiltų klausimų.

„Miesto gatvių, skverų ir aikščių pavadinimai yra ne politikų, o istorijos ekspertų klausimas. Tiesa, yra politikų, kurie žino viską. Mes per mažai atsiklausiame visuomenės, o ko norėtų klaipėdiečiai?

Ar turime mieste miesto įkūrėjams paminklų? Gi kalba vyksta ne apie bet ką, o asmenybes, įkūrusias šį puikų Baltijos pakrantės miestą.

Ar turime paminklų iškiliausioms miesto asmenybėms?

Paminklų, kuriuos kaip istorinį ir gerbtiną miesto kultūrinį paveldą galėtumėme rodyti savo vaikams, atvykstantiems turistams. Taip, kaip miestas atrodo šiandien, taip mus ir priima visuomenė. Įdirbio šioje srityje niekada nebus per daug“, - sakė A. Vaitkus.

Įdomu tik nedidelei daliai visuomenės

Klaipėdos miesto tarybos narys Vytis Radvila išsakė nuomonę, kad šis diskursas yra įdomus, tačiau aktualus, deja, tik nedidelei daliai visuomenės.

"Suteikiant vardus, pavadinimus, atnaujinant ar kuriant naujas erdves jau kuris laikas yra vadovaujamasi ne šimtametėmis tradicijomis, bet vienadieniais stereotipais, kuriuos inspiravo įsiviešpatavęs provincialumas ir buitinis nacionalizmas - kultūrą naikinantis ėduonis.

Šis procesas prasidėjo dar 1923 metais, kai Lietuva jėga prisijungė Mėmelio kraštą: pradėjo griūti pirmieji paminklai, o dabartinės Tiltų gatvės namams buvo pristatyti tretieji aukštai, kurie šiandien saugomi kaip vertybė. 1990 metais atkuriant Lietuvos nepriklausomybę Klaipėdos krašto autonomija nebuvo atkurta, nebuvo išsaugoti dvikalbiai gatvių pavadinimai.

O išlikę senieji ir sovietų primesti pavadinimai iškart buvo atrenkami selektyviai, pagal miesto Tarybos, jos narių interesų grupių išprusimo cenzą.

Deja, reikia pripažinti, kad nuo to laiko praktiškai niekas nepasikeitė, jei kaita nevadinsime biurokratinių procesų „tobulėjimo“.

Ką ir kalbėti apie tai, kad miesto gyventojų, jų savivaldos teisė yra kasmet vis labiau ribojama pagal prosovietinį Vilniaus biurokratų naratyvą.

Prisiminkime kad ir negrąžinamą istorinį Dangės upės vardą. Ir jau visiškai nesuprantama, kodėl Klaipėdoje neįamžinta viena iškiliausių krašto asmenybių - daug nusipelnęs ne tik savo kraštui, bet ir visai valstybei lietuvininkas Vilius Gaigalaitis.

Ką ir kalbėti apie 7 šimtmečius mūsų miestą kūrusius bei puoselėjusius kilnius kitų tautybių žmones", - nuomonę dėstė V. Radvila.

Jo teigimu, visos nūdienos problemos kyla dėl noro retušuoti praeitį, ryškiais ideologiniais dažais užteplioti istoriją ir ant tos teplionės nupiešti savo atvaizdą, ikonas, ideologiją, pademonstruoti abejotiną erudiciją.

„Klaipėdai pavyzdys galėtų būti Vokietijos miestas Cotbusas (Cottbus) - jame gatvių pavadinimai rašomi ir sorbų kalba, nors pačių sorbų mieste šiandien yra neką daugiau nei germanų pas mus.

Žmogiškai, buitiškai toks provincialumas, kai bandoma užtušuoti 700 metų germanišką miesto istoriją, kultūrą ir akcentuoti tik lietuviškąją, yra suprantamas. Kaip ir noras pridėlioti mieste “jūrinių akcentų„, puoselėti kažkokią mitinę “jūrinę kultūrą". Mieste, kurio labai didelę dalį užima... jūrų uostas.

Mūsų uostas yra toks didelis „jūrinis akcentas“, kurį mato pasaulis, o mums šalia jo nėra taip paprasta gyventi...

Tad dėlioti papildomus „jūrinius akcentus“ uostamiestyje yra tas pats, kas iš orkestro muzikantų suburti saviveiklinį orkestrą.

Kita vertus, puoselėti tokį selektyvumą, provincialumą padeda ir kultūros paveldo saugojimo institucijos, užuot vykdydamos patarėjo, konsultanto verslui, vietos valdžiai, žmonėms misiją, užsiimančios iš esmės tik veiklų ribojimu, priežiūra, draudimais„, - “Vakarų ekspresui" komentavo politikas.

Mažokai įamžintas Prūsijos sostinės istorijos atminimas

Klaipėdos miesto tarybos narys Edmundas Kvederis mano, kad Klaipėdoje vis dar mažokai įamžintas Prūsijos sostinės istorijos atminimas - tiek gatvių pavadinimais, tiek paminklais, tiek muziejumi.

„Pritariu nuomonei, kad sovietinės okupacijos “likučiai„ turėtų būti neplėtojami. Klaipėdos miestas - taip pat kaip Mažosios Lietuvos centras, net “istoriškai specialiai marinamo" Karaliaučiaus krašto istorijos tęsėjas, tad tam irgi turėtų būti skiriama dėmesio.

Techniškai įvardijant gatves reikia vengti pernelyg ilgų pavadinimų, taip pat kartu su gatvių pavadinimais turėtų atsirasti muziejuje vieta, kur tas išaiškinimas gyventojams ir plačiajai visuomenei būtų prieinamas (tarkime, internetinis muziejaus puslapis), kur gyventojai galėtų susipažinti, o kas tas veikėjas, ką jis davė, kuo prisidėjo prie Klaipėdos istorijos ir vystymosi", - teigė E. Kvederis.

Sprendimą paliktų istorikams

Klaipėdos miesto tarybos narys Aidas Kaveckis sako, kad spręsti, kuri istorinė asmenybė ar įvykis yra vertas didesnio įamžinimo, paliktų istorikams.

"Diskusijos Tarybos komitetuose dėl mieste anksčiau gyvenusių ir dirbusių, kūrusių iškilių asmenybių atminimo įamžinimo vyksta nuolat.

Kasmet atsiranda vis daugiau atminimo lentų, paminklų viešose vietose, kurios tampa mėgstamos klaipėdiečių, dažnai lankomos ir jaukios laisvalaikio, poilsio erdvės, pavyzdžiui, Vydūno skveras. Manau, kad toks istorijos ir funkcionalumo derinys yra puikus.

Šiuo metu man, kaip Tarybos nariui ir tikram klaipėdiečiui, labai rūpi, kad iki Klaipėdos sukilimo 100-ųjų metinių suspėtume sutvarkyti ir atnaujinti Skulptūrų parką, miesto istorinės atminties saugotoją.

Tai bus gražus ir prasmingas sukakties paminėjimas, o sykiu dovana miestui ir jo žmonėms, ypač jaunajai kartai.

Sutvarkę tokias miesto reprezentacines erdves kaip Atgimimo aikštė, Vaidilos skveras, Danės skveras, matysime visai kitokį vaizdą, atsikratysime sovietmečio liekanų, kurios tikrai nepuošia Klaipėdos.

Vargu, ar derėtų jas toliau laikyti", - dėstė A. Kaveckis.

Politiko Sauliaus Budino nuomone, mieste nėra daug ginčų dėl gatvių pavadinimų: „Paskutinė diskusija kilo svarstant gatvių pavadinimus Giruliuose, tačiau ne dėl asmenybių, kurias norime tokiu būdu įamžinti, o dėl gatvės pavadinimo ilgumo, kas sukeltų nepatogumų ten gyvenantiesiems.

Yra mieste dvi gatvės, dėl kurių kyla nesusipratimų ir žmonės jas painioja, tai Šiaulių ir Šaulių gatvės. Dėl šių pavadinimų, manau, verta būtų atsiklausti miestiečių nuomonės.“

Lieka už borto?

Klaipėdos miesto tarybos narė Nina Puteikienė sako, kad šiemet minint lietuviško laivyno 100-metį būtų gražu ir prasminga naujus gatvėvardžius skirti būtent asmenybėms, kūrusioms laivyną, lietuvišką uostą, pirmiesiems lietuviškų laivų kapitonams įamžinti.

Toks pasiūlymas, pasak N. Puteikienės, jau pateiktas Žymių žmonių, istorinių datų, įvykių įamžinimo ir gatvių pavadinimų suteikimo komisijai, tačiau jokio atgarsio iš jos kol kas nesulaukiama.

"Dabar didelis dėmesys skiriamas įamžinti Mažosios Lietuvos vietovardžiams, bet už borto lieka tiesiogiai su Klaipėda susijusi istorija. Esu jau anksčiau teikusi pasiūlymą, kad nebūtų pasitenkinama tik atminimo lenta ar gatvės pavadinimu, o bendradarbiaujant su mokyklomis būtų kuriamos neformalios miesto istorijos programos, kurios pagilintų pagrindinį mokymą.

Istorija gyva tiek, kiek ji yra komunikuojama.

Pats laikas miestui aktyviau naudoti elektroninę komunikaciją - informacija apie gatvių pavadinimus, atminimo lentas galėtų gražiai sugulti į mobiliąją programėlę, kuri atstotų gyvą ekskursijos vadovą ir leistų miesto svečiams ir, be abejo, patiems klaipėdiečiams giliau pažinti Klaipėdos istoriją.

Dar labai norėčiau, kad dabar tvarkomame Danės parke atsirastų atminimo ženklas, skirtas kurėno kapitonui Romaldui Adomavičiui.

Nes taip dažnai jį matydavau ant suoliuko po liepomis prie fontano skaitantį. Labai norisi, kad išmoktume vertinti ne tik tai, kas buvo prieš 100 metų, bet ir su mumis gyvenančius ir Klaipėdą kuriančius žmones", - sakė N. Puteikienė.

Politikė apgailestavo, kad jau pastatyti paminklai sulaukia nepagarbaus elgesio. Sykiu ji teigė, kad nuo atminties įamžinimo ar įprasminimo priklauso ir miesto įvaizdis.

Yra gatvės, dėl kurių kyla nesusipratimų

 

Klaipėdos miesto tarybos narys Saulius BUDINAS: "Mūsų mieste nėra daug ginčų dėl gatvių pavadinimų. 

Paskutinė diskusija kilo svarstant gatvių pavadinimus Giruliuose, tačiau ne dėl asmenybių, kurias norime tokiu būdu įamžinti, o dėl gatvės pavadinimo ilgumo, kas sukeltų nepatogumus ten gyvenantiems.

Yra mieste dvi gatvės, dėl kurių kyla nesusipratimų ir žmonės jas painioja, tai Šiaulių ir Šaulių gatvės.

Dėl šių pavadinimų manau verta būtų atsiklausti miestiečių nuomonės.

Ir apskritai siūlyčiau dažniau inicijuoti miesto gyventojų apklausas svarstant miestui aktualius klausimus".