Denisas Nikitenka: „Pasvarų formos ir medžiagos nesikeitė šimtmečius"

Iššniukštinėta, išvaikštinėta, net nuropota.

Paskutinį kartą po kelių valandų šukavimo grįžau visai tuščiomis.

Ir net apsidžiaugiau.

Viskas, galvoju.

Baigėsi radiniai.

Kur, tau... Grįžtu šiandien, užmečiau akį, o į mane "žiūri" kita "akis". Molinė. Pakėliau, nuploviau.

Tai - į verpstuką labai panašus artefaktas, tik jo paskirtis - visai kitokia.

Analogišką esu radęs pamaryje ties Juodkrante.

Tada net abejota, ar tai - tikrai ne labai retas mūsų kraštuose viduramžių šiferinis verpstukas.

Teko tartis su Lietuvos jūrų muziejaus istorikais, kurie patikino, jog juodojo kranto gyvenvietėje vis dėlto radau tinklo pasvarėlį.

Šitas - taip pat tinklo pasvarėlis iš labai gerai išdegto molio. Nedidukas. Matyt, turėjo savo paskirtį žvejojant.

Tų pasvarų Klaipėdoje rasta daug ir įvairių.

Elementarių, primityvių akmeninių, kai muilo formos, plokščiame akmenyje, šonuose nuskeliamos briaunos tinklui pritvirtinti.

Memelburgo piliavietėje rankose laikiau XIV-XVII a. molinius cilindro, disko formų pasvarus.

Didesnius ir mažesnius.

Mielas, gražus radinukas. Jį, ko gero, galima panaudoti ir ne pagal paskirtį (verpti siūlus su šeiva, pvz.).

Kokio jis gali būti laikotarpio, jau spėlionių žanras.

Gali būti atkeliavęs su žemėmis bei kitais XV-XVI a. radiniais iš Memelburgo piliavietės.

Gali būti ir iš čia pat, XVIII-XIX a. ar XX a. pirmosios pusės.

Pasvarų formos ir medžiagos nesikeitė šimtmečius (dabar nerioje naudoja iš betono skiedinio pagamintus disko formos pasvarus).