Denisas Nikitenka: Baltos, porcelianinės lėlės nejuda ir atrodo, kaip mirtinai sušalusios

Mėmelio laikus menančios indų šukės, koklių fragmentai tapo tokie įprasti tyrinėjimų palydovai, jog į juos žiūriu labiau kaip į istorinius reliktus.

Aiškinuosi kilmę, firmas, gilinuosi į gamybos technologijas.

O šis mažytis, begalvis ir berankis, porcelianinis kūnelis iš Viktorijos epochos kažkaip paveikė emociškai labiau, nei kiti radiniai. 

Vaiko žaislas. Reliktas smegenyse atvėrė emocijų zoną.

Jis toks... suasmenintas. Ne lėkštė, kuri keliavo iš rankų į rankas. Ne puodelis, kuris buvo servizo dalis ir iš jo gėrė šeimos nariai.

O asmeninis mažos mergaitės daiktas.

Kadaise, XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje gyvenusios Gerdos, o gal Annos, Anikės, Johannos, Martos...

Pats pats mėgstamiausias jos žaislas, kuris šimtmetį gulėjo po žeme ir niekas nebūtų apie jį sužinojęs. 

Perskaičiau įdomią istoriją apie tokių mažyčių, porcelianinių lėlių kilmę. Jos nusižiūrėtos iš Kinijos ir buvo itin populiarios būtent Vokietijoje, „Belle Époque“ laikais, nuo 1850 m. iki 1920 m.

Turėdavo visą porcelianinių vaikų (vok. Baderkinder) rinkinuką, ir juos maudydavo mažytėje porcelianinėje vonioje.

Toks buvo žaidimas. Lėlytė, kurią radau, turėjo ir judančias, ant geležinių vielučių (dėl to šonuose yra rūdžių žymės) pritvirtintas rankas. Išmaudytus „vaikus“ aprengdavo. 

Tačiau šis modelis – kito, dar įstabesnio atspindys: porcelianinės, be judančių dalių, piršto dydžio lėlytės buvo vadinamos „Frozen Charlotte“ (sustingusi Šarlotė).

Skamba gražiai, bet istorija – makabriška. 

Pavadinimas nukelia į XIX a. Ameriką bei joje gimusį folklorą, turintį stiprų moralo užtaisą.

1840 m. išpopuliarėjo legendos pagrindu Sebos Smith parašyta poema “A Corpse Going to a Ball”. Apie negyvą kūną, kuris vyko į puotą.

Pasakojama apie jauną, gražią damą Šarlotę, kuri kategoriškai atsisakė apsivilkti šiltus, kailinius rūbus atšiaurią žiemą.

Nes ji vilkėjo nuostabią, puotai skirtą suknelę ir nenorėjo, kad šią užgožtų, paslėptų kailiniai. Todėl Šarlotė sėdo į pakinkytas roges ir kartu su savo sužadėtiniu išvyko snieguotais keliais į puotą. 

Kai mergina pasiekė kelionės tikslą, ji jau buvo mirusi: mirtinai sušalo. Sustingo. Ir tik dėl to, jog norėjo puikuotis visiems matant savo prašmatniąja suknele. 

Ši istorija buvo labai populiari, nes ragino nepasiduoti tuštybei.

Nedalyvauti tuštybių mugėje.

Porceliano gamintojai greitai nusižiūrėjo šį motyvą, todėl ir pavadino lėlytes „Sustingusiomis Šarlotėmis“. Nes baltos, porcelianinės lėlės nejuda ir atrodo, kaip mirtinai sušalusios. 

Ši mažytė lėlytė nėra „Frozen Charlotte“, nes turėjo judančias rankas. Nugarinėje jos pusėje parašyti skaičiai 7 ½. Taip coliais žymėdavo lėlyčių aukštį. 

Nežinau, kur, bet kažkur ilsisi ir šio žaisliuko savininkės palaikai. Nežinau ir niekada nesužinosiu jos vardo. Nei kas jai atsitiko.

Nei to, ar buvo laiminga, ar paženklinta nesibaigiančiais darbais ūkyje jos vaikystė.

Aišku tik tai, kad ji gyveno Malūno kalvoje, kažkuriame iš šio Mėmelio priemiesčio namų. Ir tėvai jai nupirko porcelianinį „vonios vaikų“ rinkinuką, su kuriuo ji žaidė.

Lėlytei galbūt nuskilo galva, ir ji buvo išmesta į ūkinę dėžę netoli namo.

O aš, praėjus daugybei metų, radau tą sustingusią, porcelianinę, begalvę ir berankę būtybę.

Kuri ėmė ir prabilo štai, tokia istorija.