A.Vaitkus: "Tikėkime ne dogmomis, o vertybėmis"

Laukimu, kada be nerimo širdyje vėl galėsime saugiai apkabinti savo artimuosius. Tikėjimas ir viltis tapo mūsų kasdieniais palydovais šiuo sudėtingu laikotarpiu.

Simboliška, kadsu šiais jausmais širdyje sulaukėme jau antrų Velykų. Pavasario šventės, kuri simbolizuoja atgimimo, stebuklo, tikėjimo ir bendrumo jausmo stiprybę.

Akivaizdu, kad sudėtinga ir skaudi pastarųjų metų situacija išbalansavo visuomenę ir natūralu, jog nuolatinė nežinomybė dažną iš mūsų privertė suabejoti pamatinėmis savo vertybėmis. Visgi tikėjimo sąvoka nuo seno yra neatsiejama nuo religijos.

Sunkiausiais žmonijai laikais paguodos ir prasmės jausmo žmogus dažniausiai ieškodavo maldos namuose.

Šiandien katalikiškame pasaulyje bažnyčia daugelio akyse nepelnytai tapo praeities vertybių simboliu. Sparčiai liberalėjančios visuomenės pažiūros ir pavieniai religinės bendruomenės žmonių veiksmai dar labiau atitolino pašėlusiu tempu per gyvenimą skriejantį žmogų nuo krikščioniškų vertybių.

Šis šventinis laikotarpis yra puiki proga prisiminti, kad bažnyčia yra ne tik pastatas, kuriame vyksta įvairios religinės apeigos. Tai taip pat yra vieta, kurioje galima pabūti ramybėje. Erdvė, kurioje tyliai galima pasikalbėti ne tik su Dievu, bet ir su pačiu savimi.

Bažnyčia – tai bendruomenė, kurioje galima rasti Dievo tarnus, padėsiančius nuraminti sielos skausmus bei sustiprinti tikėjimą šviesesniu rytojumi.

Krikščionybę mes vadiname religija. Tačiau tai yra ir gyvenimo filosofija, kurios pagrindu pastatyta visa vakarų pasaulio vertybinė ir teisinė sistema.

Juk daugelis iš dešimties Dievo įsakymų (nevok, nežudyk, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo turto, svetimo vyro ar moters...) vis dar yra pagrindiniai mūsų visuomenės funkcionavimo principai, neleidžiantys įsigalėti chaosui ir destrukcijai.

Mes galime nesutikti su tam tikromis religinėmis ar socialinėmis bažnyčios atstovų viešomis pozicijomis.

Gyvenant laisvoje visuomenėje nuomonių įvairovė yra būtina. Tačiau mes negalime paneigti šios institucijos vertės mūsų sielovados ugdymui, jos teikiamos pagalbos bėdos ištiktiems žmonėms ir, žinoma, įtakos visai mūsų vertybinei sistemai.

Tad per šias Šv. Velykas norėčiau palinkėti visiems neprarasti tikėjimo.

Tikėjimo savimi, ateitimi, pasauliu ir žmogiškosiomis vertybėmis.

Mums visiems šiuo metu itin reikia vidinės ramybės, kurią vėl atrasti gali padėti ir arčiausiai namų esančios bažnyčios bendruomenė.