Arvydas Vaitkus: "Ar tik baudomis ugdome atsakomybę?"

Reiktų suprasti, kad nemažai daliai žmonių automobiliai ir motociklai nėra tik transporto priemonės. Vairavimas jiems asocijuojasi su laisve, galimybe judėti visur, kur tik maištinga širdis geidžia.

Šis procesas suteikia adrenalino („jaunystė veža“), galios bei nepriklausomybės pojūtį.

Tačiau kiekvienas iš mūsų sėsdamas už automobilio ar kitos transporto priemonės vairo prisiimame ir didelę puokštę moralinių, saugumo bei teisinių atsakomybių. Juk dažnai vos vienas blogas sprendimas vairuojant gali bet kurią transporto priemonę paversti ne laisvės, o mirties simboliu.

Tačiau tam, kad tinkamai suvoktų visas rizikas, žmogus visų pirma turi įgyti žinių ir praktikos.

Kaip yra ugdoma žmogaus atsakomybė? Su šiuo savikontrolės mechanizmu mes negimstame. Kaupdami skirtingas patirtis, mes jį „auginame“ daugelį metų.

Įsivaizduokite, kad jus už netinkamus veiksmus vien baustų, o edukuotų tik prabėgomis. Bet kuris modernus psichologas pasakytų, jog bausmė be edukacijos žmogaus asmenybės vystymuisi yra naudinga tiek pat, kiek knygų skaitymas užsienio kalba, kurios nei kiek nesupranti.

Panašu, kad šiuo metu taip kovojama su greičio apribojimų bei KET taisyklių nepaisančiais asmenimis.

Trikojų slapstymas pakelėse, greičio matuoklių tinklo plėtimas, kasmet didinamos baudos už KET pažeidimus – visos šios priemonės skirtos kovoti su problemos padariniais, tačiau ne su pačia problema.

2006 m. Susisiekimo ministerija suformavo efektyvią strategiją prieš karą keliuose. Tuo metu žmonės piktinosi žiauriomis socialinėmis reklamomis televizijoje bei sugriežtintomis baudomis.

Tačiau eismo kultūros mokymas, kuris buvo taikomas visiems (nuo darželinuko, pradedančio vairuotojo iki  tol kol vairuojama) davė neįkainuojamą naudą.

Apie tai byloja ir oficiali statistika. 2006 m. metais šalies keliuose žuvo 760 žmonių, o per laikotarpį iki 2020 m. šis rodiklis nukrito iki 175. Tai reiškia, kad kasmet išsaugoma 585 gyvybės. Kaip ir daugelyje sričių, didžiausią įtaką šiam rezultatui padarė švietimas.

Vairavimo instruktorių nuomone, prieš gaunant vairuotojo pažymėjimą, kiekvienam pradedančiam vairuoti būtų pravartu išklausyti ne tik įprastą taisyklių mokymo kursą, bet ir apie faktines netinkamo elgesio prie vairo pasekmes.

Jo metu būsimi vairuotojai susipažintų su avarijose nukentėjusių asmenų istorijomis, medicinos darbuotojų pasakojimais apie galimas traumas bei autoįvykių metu patirtus šiurpius kūno sužalojimus ar net profesionalių lenktynininkų patarimais apie vairavimo subtilybes kritinėmis situacijomis.

Vykdant vairuotojų rengimo etapus reikėtų nepamiršti ir platesnio transporto priemonės valdymo įgūdžių ugdymo.

Tai labai populiaru Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt. ES valstybėse.

Pavyzdžiui mažai kas žino, jog Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centrui priklauso netoli Klaipėdos modernus autodromas Mickuose. Ten galima rasti erdviais vingiais sujungtas aikšteles, slidžios dangos trasą ir kitą vairavimo mokymui naudingą infrastruktūrą.

Esami ir būsimi vairuotojai va čia ir galėtų maksimaliai saugiai pademonstruoti  ką moka, kur jau ne vaizduotė, o realybė parodytų kiek esate gabus valdyti ir suvaldyti transporto priemonę. 

Tokia praktika visada naudinga, o tuo pačiu tai puiki atrakcija su gera adrenalino doze. „Išleidus garą“ tokioje vietoje, kaip rodo praktika, ženkliai ramiau elgiamasi gatvėse.

Sutinku, kad kiekvienam vienodo moralinio kompaso neįmontuosime. Taip pat suprantu, jog yra žmonių, kurių nuo netinkamų ir aplinkiniams žalingų veiksmų neatgraso nei ugdymas, nei baudos.

Tokie žmonės dažnai turi įvairių patologijų, kurios pasireiškia sudėtingomis priklausomybėmis bei nevaldomu noru nusižengti įstatymui.

Tačiau ir čia verta paklausti, kas visgi efektyviau šiandien gydo tokias ligas.  Baudos ar ugdymas?