Karininkas: jie kels ginklą prieš Lietuvą nuoširdžiai tikėdami, kad Vilnius priklauso jiems

„Manau, kad ši problema yra sukurta dirbtinai. Esu absoliučiai, 99 procentais, įsitikinusi, kad baltarusiai nėra girdėję apie litvinizmą. Litvinizmo teorija iškelta, siekiant sukiršinti lietuvius ir baltarusius, siekiant išprovokuoti diskusijas apie litvinizmą“, – Seime žurnalistams neseniai sakė Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja.

Jos teigimu, Baltarusijoje apie litvinizmą nekalbama, o diskusijos apie tai vyksta tik Lietuvoje. „Apie tai kalbama tik Lietuvoje, tokių diskusijų Baltarusijoje nėra. Mes niekada nekvestionuosime Lietuvos vientisumo. Vilnius yra Lietuvos miestas“, – sakė S. Cichanouskaja.

Tačiau litvinistinės teorijos yra net įtrauktos į Baltarusijos mokyklų programas.

Pavyzdžiui, praėjusių mokslo metų kaimyninės šalies mokyklų 9 klasės Baltarusijos istorijos egzamino bilietuose yra klausimas „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atsiradimo priežastys“. Egzaminui besiruošiantiems moksleiviams skirtoje oficialioje pagalbinėje medžiagoje rašoma, kad yra trys LDK atsiradimo koncepcijos: lietuviška, baltarusiška ir centristinė. Lietuviška: „LDK atsiradimas – baltų genčių vystymosi rezultatas. Rytų slavų teritorijos šios valstybės dalimi tapo, kai jas užkariavo lietuvių kunigaikščiai. Todėl LDK – lietuvių valstybė.“ Baltarusiška: „LDK atsirado etninėms baltų žemėms prisijungus prie vakarų rusų žemių, todėl valstybė gali būti laikoma baltarusiška.“ Centristinė: „Kurdamasi ir iki XV amžiaus vidurio LDK buvo lietuvių ir baltarusių valstybė, o antroje XV a. pusėje ir XVI a. tai buvo baltarusių ir lietuvių valstybė.“

Beje, Lietuvos Konstitucijoje parašyta: „Lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę.“

Pasak pirmojo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (SKD) direktoriaus atsargos pulkininko Sauliaus Guzevičiaus, litvinistų versiją, kad Lietuva buvo sukurta susijungus baltams su slavais, paneigia pačių rusėnų metraščiai – tai buvo ne „susijungimas“, o užkariavimas. Lietuviai plėtė savo valstybę ir verždamiesi į Rytus užėmė didžiules slavų žemes. O rusai pagalbos ieškojo pas totorius, skųsdamiesi, kad lietuviai nuolat juos puola. Pavyzdžiui, XIII a. Volynės metraštyje aprašomas Aukso ordos valdovo Nogajaus pasiuntinių atvykimas pas Haličo-Voluinės (rusėnų valstybė, egzistavusi dalyje dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijos) kunigaikščius: „...atsiuntė Nogajus savo pasiuntinius Tegičagą, Kutlubugą ir Ešimutą su raštais pas Levą ir Mstislavą ir Vladimirą taip sakydamas: visuomet man skundžiatės Lietuva, o dabar daviau jums kariuomenę ir vaivadą Mamšėjų, eisite su juo prieš savo priešus.“

Savinasi mūsų istoriją

„Baltarusijos litvinizmas – Lietuvos istorijos savinimasis – gana seniai žinoma problema. Pradžioje pavieniai straipsniai ir knygos atrodė kaip nekoordinuojama istorijos mėgėjų veikla, bet paskui tai pastebėjo Rusija ir pamatė tame galimybę parodyti, kad Lietuva neturi teisės į valstybingumą, nes tai ne Lietuvos, o Baltarusijos istorija. Esą neturime teisės ne tik į istoriją, bet ir į tautą, nes tikrieji lietuviai yra baltarusiai, o mes esame sužvėrėję žemaičiai, kurie pavogė šalies pavadinimą, istoriją ir sostinę (litvinistų suvokimu Vilnius yra baltarusių istorinis centras).

Jau senokai pastebėjome, kad tai nėra atskirų istorikų grupelės darbas. Baltarusijoje atstatinėjamos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilys, statomi paminklai Lietuvos valdovams (Algirdui, Mindaugui, Gediminui), o toje šalyje tokie dalykai be diktatoriaus pritarimo neįmanomi. Jei kas nors tokią veiklą imtų vystyti be diktatoriaus palaiminimo, jam būtų labanaktis“, – sako atsargos karininkas, tarnavęs Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamente, kuris stebi ir analizuoja priešišką propagandą.

Beje, prieš pastatant paminklą Algirdui Vitebske vietos rusų organizacijos kreipėsi į Aliaksandrą Lukašenką atviru laišku, kuriame, be kita ko, teigė: „Algirdas neturi jokių sąsajų su baltarusių tauta. Jis agresorius ir atsimetėlis nuo stačiatikybės, taip pat grobikas, be perstojo kariavęs su visais kaimynais, griovęs miestus ir žudęs taikius gyventojus.“

Paminklas karaliui Algirdui Vitebske.

Litvinizmas išplito ne tik tarp Baltarusijos istorikų, bet ir tarp kultūrininkų: pasipylė įvairūs renginiai, spektakliai. O baletą apie „baltarusių kunigaikštį Vitovtą“ jie sugebėjo atvežti net į Lietuvą. Neabejojama, kad tai A. Lukašenkos režimo veiklos kryptis.

„Savinasi viską, net valstybės simbolius. Pasirodo, net Saulės mūšį laimėjo baltarusiai. Žinoma, Žalgirio mūšyje irgi nugalėjo baltarusiai, vadovaujami baltarusio Vitovto. Leidinyje „Vojeno političeskoje obozrenije“ (Karinė politinė apžvalga) vardijamos Lietuvos teritorijos, kurios esą turi būti Baltarusijos (Vilnius, Druskininkai, Švenčionys, Šalčininkai, Dieveniškės ir kt.). Per bendras Rusijos ir Baltarusijos kasmetines didžiules karines pratybas „Zapad“ („Vakarai“) neslepiamos teritorinės pretenzijos Lietuvai“, – pasakojo karininkas.

Pavyzdžiui, tame pačiame „Vojeno političeskoje obozrenije“, straipsnyje „Kaip teisingai padalinti Vilnių?“, teigiama, kad „beveik 600 metų, nuo miesto įkūrimo 1323 m. iki jo prijungimo prie tarpukarinės Lenkijos 1922 m., Vilnius buvo baltarusių žemių sostinė įvairiuose valstybiniuose dariniuose“.

O A. Lukašenka dar 2018 m. pareiškė: „Mes ne Kijevo paveldėtojai kaip Maskva, mes Lietuvos didžiosios kunigaikštystės paveldėtojai. Mes Vilniaus paveldėtojai.“

Valdovai kalbėjo lietuviškai

Litvinistai Lietuvos valdovus vadina slavais ir stačiatikiais, lietuvius – baltarusiais, žemaičius – žmudzinais. Ir visa, kas ne Žemaitija, esą yra Baltarusija. Bet litvinistai ignoruoja jiems netinkamus istorinius faktus. Pavyzdžiui, tai, kad karalius Algirdas buvo palaidotas pagal pagonių tradicijas – sudegintas kartu su 18 žirgų. Iškilmingas pagoniškas karaliaus Algirdo laidotuves aprašė tuo metu gyvenęs Livonijos ordino magistro kapelionas Hermannas von Wartberge.

1420 m. rašytas Vytauto laiškas Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui patvirtina, kad aukštaičiai ir žemaičiai kalba ta pačia lietuvių kalba (o ne rusėnų).

Vytautas Didysis rašė Šventosios Romos imperatoriui: „Žemaičių žemė, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės, yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesnė žemė“. „Manau, valdovas XV a. geriau žinojo, kas yra kas“, – pakomentavo buvęs SKD karininkas.

Kitame laiške, rašytame 1429 m. Jogailai, Vytautas primena, kaip jie tarpusavyje kalbėjosi lietuviškai, kad nesuprastų greta esantis imperatorius Zigmantas.

Vienas iš litvinistų argumentų, neva patvirtinančių, kad tikrieji lietuviai yra baltarusiai, – tai, jog Lietuvos valdovų kanceliarijoje buvo naudojama senoji slavų kanceliarinė kalba. Tačiau mūsų valdovų kanceliarijoje buvo naudojamos įvairios kalbos: lotynų (susirašinėjimui su Vatikanu ir Europos valstybėmis), vokiečių (susirašinėjimui su Kryžiuočių ordinu ir Rygos miestu), graikų (bendravimui su Bizantijos imperija), rusėnų (susirašinėjimui ir įsakymams užkariautoms slavų teritorijoms) ir t. t.

Kalbant apie vėlesnių laikų istorinius veikėjus verta prisiminti 1794 m. sukilimo prieš Rusiją vadą Tadą Kosciušką, kurį litvinistai taip pat savinasi. Savo laiške Naugarduko vaivadai T. Kosciuška rašė: „Panorėkite mane susigrąžinti į Lietuvą, nebent išsižadate manęs ir laikote mane netinkamu jums tarnauti? Kas gi esu, jei ne lietuvis, jūsų tautietis, jūsų pačių išsirinktas? Kam gi, jeigu ne jums, turiu rodyti dėkingumą, ką turiu ginti, jeigu ne jus ir save patį? [...] pyktis mane ima dėl to, kad būdamas iš Lietuvos tarnauju [Lenkijos] Karalystei, kai jūs trijų generolų neturite.“

Sukilimo metu T. Kosciuškos atsišaukimai buvo rašomi dviem kalbomis – lietuviškai ir lenkiškai. Būdamas Gardine jis atskiru, lietuviškąjį patriotizmą žadinančiu laišku kreipėsi į Lietuvos karius – „lietuvių riterius“: „Lietuva! Mano kraštiečiai ir gentainiai! Gimiau jūsų žemėje, nuoširdžia meile mano tėvynei atsišaukia manyje ypatingas palankumas tiems, tarp kurių pradėjau gyvenimą. […] Šlovinga savo karingumu ir pilietiškumu Lietuva, ilgai buvusi nelaiminga dėl savo sūnų išdavysčių, pažadu tau stoti tarp jūsų.“

Baltarusiją palygino su Šiaurės Makedonija

Karo istorikas Karolis Zikaras sako, kad pasaulyje yra ir daugiau pavyzdžių, kaip viena tauta bando pasisavinti kitos tautos istoriją.

„Dabartiniai Šiaurės Makedonijos gyventojai neturi nieko bendro su senovėje čia gyvenusiais graikais, kurie sukūrė Makedonijos karalystę. Tai bulgarų atšaka, atsiradusi čia daug vėlesniais laikais, kai atsikraustė slavai. O senasis pavadinimas „Makedonija“ liko. Vietiniai nacionalistai nuolat primindavo, kad jie yra Makedonijos karalystės palikuonys ir reikia atsiimti buvusias valdas (dalis tų žemių dabar priklauso Graikijai, ten yra net trys provincijos, kurių pavadinimuose yra žodis „Makedonija“). Todėl Graikija reikalavo, kad Makedonija pakeistų šalies pavadinimą, dėl to netgi stabdė Makedonijos priėmimą į NATO. Galų gale graikai savo pasiekė – kaimyninės valstybės pavadinimas 2019 m. pakeistas į Šiaurės Makedoniją“, – Makedoniją su Baltarusija palygino istorikas.

Pasak K. Zikaro, panašiai yra ir su buvusiomis lietuvių žemėmis. Lyda, Astravas ir kitos dabartinės Baltarusijos žemės senovėje buvo apgyvendintos lietuvių. „Bet per maro epidemiją išmirė labai daug žmonių ir XVII–XVIII a. į jų vietą atsikraustė dar daugiau slavų, be to, vėliau kolonistų atsikraustymą rėmė šias žemes užgrobusi Rusija. Dabar jie įsivaizduoja, kad jie čia gyveno visada. Nors iš tikrųjų tai gerokai vėlesni nei Lietuvos valstybės kūrimo ir klestėjimo laikai. Archeologija nemeluoja – pagal radinius labai aiškiai matyti, kad Vilniaus, Lydos kraštas XIII–XIV a. buvo baltiškas“, – sakė karo istorikas.

Rusų etnogenezė: slavų gentys palei Dnepro upę judėjo į šiaurę, ten susitiko su ugrofinais ir susimaišė su jais. Prie Volgos slavai maišėsi su tiurkų gentimis. O maždaug dabartinės Baltarusijos teritorijoje slavai susitiko su baltais ir susimaišė su vietinėmis gentimis.

„Vėlesniais laikais baltarusiai dalyvavo LDK gyvenime, niekas to neneigia. Daug didikų turėjo slaviškas šaknis. Jie jungėsi pradžioje prie lietuviško pagoniško elito, vėliau – prie katalikiškos aukštuomenės. Jiems pavyko integruotis. Jie buvo politiškai sulietuvėję, o kultūriškai sulenkėję“, – pasakojo K. Zikaras.

Fantastinė istoriografija

Litvinizmo „tėvas“ yra M. Jarmalovičius, kuris dar sovietų laikais išleido knygą, kurioje tikino, kad Mindaugas ir Gediminas buvo baltarusiai, kad baltarusiai sukūrė Lietuvą ir t. t. Akademikas Edvardas Gudavičius beveik prieš tris dešimtmečius yra sakęs, kad baltarusiams reikia ant kažko statyti savo savimonę, todėl natūralu, kad pas juos atsirado tokių „istorikų“.

Baltarusijoje išleista daug litvinistinių knygų.

„Mes XIX a. perėjome fantastinės istoriografijos etapą, kai buvo teigiama, kad lietuviai pasaulyje sukūrė viską. Gedgaudas savo knygoje tvirtino, kad vikingai buvo lietuviai, lietuvių įkurto Londono pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio „landynė“, Berlynas – iš „varlynas“. Bet mes seniai perėjome tą etapą ir į istoriją žiūrime objektyviai. O baltarusiai tik dabar bando kurti savimonę, todėl jų romantizmas dabar bus aktyvus. Galima būtų žiūrėti į tai tolerantiškai, bet esame priversti įvertinti, kokią žalą tai daro mums. Turime ginti savo simbolius, apsaugoti savo naratyvus. Daug baltarusių sako, kad Vilnius – tai jų istorinė sostinė. Suprask, esant progai, reiktų jį atsiimti, o gal ne tik Vilnių, bet ir visą teritoriją iki Nevėžio“, – nepamesti proto dėl tolerancijos ragina karo istorikas.

Jam antrina ir buvęs SKD karininkas: „Litvinizmo teorijose užprogramuotos teritorinės pretenzijos, tai kertinis akmuo. Be to, litvinizmas motyvuoja Baltarusijos gyventojus dalyvauti ateities vienokios ar kitokios formos konfliktuose – tokie žmonės eis ne tik vykdydami diktatoriaus įsakymą ar atidirbinėdami algą, jie kels ginklą prieš Lietuvą nuoširdžiai tikėdami, kad Vilnius priklauso jiems.“

Nelabai jis tiki ir Baltarusijos ateitimi: „Baltarusijos opozicijai mes padedame jau keletą dešimtmečių, bet vakarietiškesniais jie dėl to netapo.“

Nedaug optimizmo ir K. Zikaro žodžiuose: „Pastaruoju metu Baltarusijoje daugėja istorikų, bandančių objektyviau žiūrėti į savo šalies istoriją. Tačiau visuomenėje vyrauja litvinistinis požiūris.“