Ką prieš šimtus metų valgytas maistas pasako apie žmones?

Ji sako, kad praeities maisto tyrimai yra nepaprastai svarbūs, nes su tuo susijęs kone kiekvienas žmogaus veiklos aspektas. „Tai, kaip ir ką valgome, daro mus žmonėmis, išskirtiniais“, – teigia archeologė.

Asociatyvi nuotr.

Tarptautiniu mastu žinoma lietuvių mokslininkė gali labai daug papasakoti apie prieš mus gyvenusių žmonių mitybos įpročius ir ne tik. 

Portalui LRT.lt mokslininkė papasakojo apie savo atliktus tyrimus, karjeros vingius ir ką mityba gali pasakyti apie žmones – ar tiesa, kad mūsų protėviai laikėsi daug geresnių mitybos taisyklių negu mes dabar?

Archeologija 

Domėjimuisi praeitimi vaikystėje, manau, nemažą įtaką turėjo tėvai ir gamtoje praleistos vasaros.

Pamenu, kaip vaikystėje nuolat kapstydavausi šalikelėje, kur kažkada stovėjo kalvė, ir iš smėlio rinkdavau visokias metalo atliekas, nevykusias pasagas ir panašiai.

Taip pat domėjimuisi archeologija turėjo įtakos ir tėvų pomėgiai bei profesijos.

Matant, kaip mama keramikė lipdydavo savo darbus iš molio, buvo gerokai lengviau įsivaizduoti atkapstytų sudaužytų puodų gamybos technologijas.

Taip pat vaikystėje nemažai keliaudavome su šeima po Lietuvą. Iš kelionių atsimenu, kaip tėvukas tempdavo visą šeimą ant dar vieno piliakalnio ar vedžiodavo po brūzgynus ieškoti dubenuotojo akmens, kurį neva jaunystėje matęs per slidžių žygį po Lietuvą. 

Tikraisiais archeologais laikyčiau tuos, kurie ne tik kasa, bet ir iškastą medžiagą patys tiria, ją publikuoja, pristato tyrimus plačiajai visuomenei.

O mano darbo kasdienybę sudaro daug komponentų, vasarą pati kasinėju, o kitais metų laikais daug laiko praleidžiu atlikdama tiriamąjį darbą laboratorijose ir rašydama straipsnius, taip pat dėstau studentams paskaitas apie archeologijos laboratorinių tyrimų specifiką, turiu nemažai ir įvairiausio administracinio darbo, daug laiko atima ir paraiškų ateities projektams rašymas.

Per maisto tyrimus atsiveria labai platus žmogaus praeities pažinimo ratas.

Pavyzdžiui, atradę ankstyviausius kultūrinių augalų grūdus Centrinės Azijos aukštikalnėse, mes galime juos sieti ne tik su tuo, kad žmonės pradėjo maitintis grūdinėmis kultūromis ir kurti nuolatines gyvenvietes kalnų slėniuose, bet ir tai, jog su tuo susijusi visa virtinė kitų procesų: naujų žmonių atėjimas, žmonių gyvenimo būdo kaita, miškų iškirtimas ir dirvožemio erozija ir t. t.

Archeologija/Asociatyvi nuotr.

 Dirbu skirtingose pasaulio vietose ir kiekvieni tyrimai dažniausiai atneša įdomių rezultatų ir įžvalgų apie praeitį.

 Galiu pasidžiaugti, kad su kolegomis esame identifikavę kol kas seniausias žemdirbystės liekanas Lietuvoje, Ukrainoje bei Kirgizijoje, nes pavyko atkasti pirmųjų žemdirbių stovyklaviečių ir atrasti jose ankstyviausiųjų suanglėjusių kultūrinių augalų.

Lietuvių mitybos kaip tokios neišskirčiau, vertėtų kalbėti apie regioninius ypatumus, čia ilgą laiką dominavo laukiniai maisto produktai.

Mes tapome žemdirbiais tik bronzos amžiaus pabaigoje, palyginus su į pietus nuo Lietuvos nutolusiomis teritorijomis, tai yra ganėtinai vėlai Europiniame kontekste.

Pavyzdžiui, Lenkijoje ar Vokietijoje žmonės pradėjo užsiimti žemdirbyste ir gyvulininkyste prieš 6 tūkst. metų ir dar seniau, o Lietuvos teritorijoje žemdirbystė įsigalėjo tik prieš tris tūkstančius metų.

Kodėl taip vėlai, nėra žinoma, bet tikriausiai tam įtakos turėjo daug alternatyvių išteklių: žuvys, laukiniai augalai, grybai, uogos ir panašiai.

Skaičiuojama, kad maždaug per 500 kartų žmonių mityba pasikeitė neatpažįstamai – nuo liūto pietų likučių Afrikos savanose iki maisto, kurį perkame prekybos centruose.

Skirtumai tarp dabartinės mitybos ir praeities mitybos yra tikrai ženklūs.

Kad ir apie kokią gilią praeitį mes bekalbėsime, akivaizdu, kad žmonės anksčiau vartojo gerokai mažiau cukraus nei dabar.

Taip pat praeityje maistas neturėjo ilgo galiojimo laiko, kaip kad turi šiuolaikiniai maisto produktai, perkami prekybos centruose, buvo vartojamas šviežias, džiovintas ar fermentuotas maistas.

Maistas, prisotintas įvairiausių maisto gedimą stabdančių chemikalų, yra sunkiai įsisavinamas.

Pavyzdžiui, tiriant praeityje vartotų augalų įvairovę, žmonių prisitaikymo prie klimato kaitos strategijas ir išsiaiškinus, kodėl ir kaip vieni augalai buvo priimti, o kiti atmesti praeities bendruomenių, galima padėti spręsti dabartinės bioįvairovės praradimo problemas, padėti žmonijai adaptuotis prie besikeičiančių klimato ir gamtinių sąlygų bei išmaitinti augančias mūsų gretas, - portalui LRT.lt pasakojo archeologė dr. Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen.