Ingrida Šimonytė prieš Saulių Skvernelį

Komentuoja ekonomistas, buvęs užsienio reikalų ministras prof. Povilas Gylys:

Viena didžiausių abiejų vyriausybių bėdų yra ta, kad nėra visuminio, sisteminio požiūrio. Visuomenė yra organizmas. Jei suserga vos vienas organas, kenčia visas organizmas. Reiškia, reikia galvoti, kaip gydyti visą ligonį. Bendra abiejose Vyriausybėse yra ir tai, kad nediskutuojama dėl bendrųjų reikalų.

Pavyzdžiui, dar pirmosios bangos metu buvo neaišku, kodėl virusas puola tik valstybines poliklinikas, bet visiškai nepuola privačių.

Norėjai patekti į privačią - prašau, tik susimokėk, į valstybinę - nepateksi. Negi pandemija - tik valstybinių poliklinikų reikalas?

Nesakau, kad reikėjo uždaryti ir privačias, bet kažkas čia negerai. Ir iš viso privačiai medicinai ir farmacijos pramonei šita pandemija pasauliniu mastu yra aukso amžius. Įsivaizduokite, kokie čia pinigai: mokami vizitai pas gydytojus, ampulės, skiepai, kaukės ir t.t.

Pripažinkime, kad pačioje pradžioje su COVID-19 virusu buvo neaišku, jis nukrito lyg iš pragaro.

Nežinojome, ką daryti, buvome pasimetę kaip, beje, ir visas pasaulis.

Paprasčiausias pavyzdys: net pasiimant knygą iš bibliotekos ji iš pradžių tris dienas buvo laikoma karantine, nes nežinojome, kiek laiko virusas išsilaiko ant paviršiaus. Kai trūksta informacijos, nėra patyrimo, natūralu elgtis griežčiau negu reikia.

Aišku, visada esame gudrūs kritikuoti po laiko. Tačiau aš tą per didelį griežtumą kažkiek pateisinu, tik ne poliklinikų uždarymą. Nes, kas atsitiko? Galėjai mirti nuo ko nori, tik ne nuo „kovido".

Kitos ligos buvo visai pamirštos. „Kovidas" buvo prirašinėjamas net ten, kur jo nebuvo, apie tai turime visą folklorą. Rado nusigėrusį žmogų paskendusį griovyje, tačiau diagnozavo „kovidą" ir įskaitė į statistiką mirusių nuo jo. Mūsų liaudis juk išradinga.

Anoje Vyriausybėje man labai įsiminė 5 savaitės, kai sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, kuris, beje, buvo ir operacijų vadovas, išėjo atostogų. Virusas juk nacionalinio saugumo klausimas, nes ne tik ligoninės perkrautos, tačiau stoja ekonomika.

Suprantu, kad savaitgalį reikia pabėgti į gamtą, aš pats taip darydavau, kai buvau ministras, nes įtampa 1993-1994 m. buvo baisi. Tačiau penkioms savaitėms per pandemiją?

Kas gi pasikeitė po rinkimų? Vadybine prasme - viskas tik blogiau. Labai skeptiškai žiūriu į Ingridos Šimonytės biografiją, ypač į „Snoro" istoriją, skolinimąsi už 10 proc., tačiau reikia pripažinti, kad sveikos nuovokos ji turi daugiau.

Nuovoki, bet nėra išmintinga. Visa Vyriausybė yra pasimetusi. Matai, kokia pasimetusi Agnė Bilotaitė, matai, kad Aušrinė Armonaitė tik turškiasi.

Per visus tuos keturis mėnesius iš pastarosios negirdėjau jokios nuoseklios ekonominės minties. Kalba, kad žurnalistus reikia skiepyti. Nežinojau, kad tai - ekonomikos ir inovacijų ministro kompetencija.

Dabar kalba apie imuniteto pasus. O kas kalbės apie ekonomiką? Sutinku, kad dilema labai subtili: kiek uždaryti ekonomiką, kiek pradaryti, kad virusas neplistų, bet ir šalies ūkis nežlugtų.

Trūksta sisteminio požiūrio, nesuvokiama, kad, jei nužudysime BVP, tai nužudysime visą ekonomiką. Ir tai lems daugiau mirčių nei nuo COVID-19. Juk jei verslas yra uždarytas, biudžetas netenka pajamų. O tada reikia arba kirsti per išlaidas, kad ir tai pačiai medicinai, arba skolintis.

Beje, bendras abiejų vyriausybių bruožas - skolinamasi milžiniškas sumas, bet viešos kalbos apie tai, kaip tie pinigai leidžiami, nėra. Pinigus reikia leisti protingai, o, pasirodo, statysime vėjo jėgaines jūroje, pirksime akumuliatorius už 100 mln. eurų, nes... reikia saugotis nuo Rusijos.

Tada gal nedalyvaukime karuose ir to nereikės? Man šiuo požiūriu patinka Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Vengrija - ir NATO, ir ES narė, tačiau jos retorika yra nuosaiki. O kodėl mes visą laiką po kirviu lendame? Arba sanatoriją Druskininkuose uždarėme.

Nubaudėme Baltarusiją? Ne, tik save. Kitaip tariant, padėtis dabar blogesnė nei anos Vyriausybės laikais.

Tada ir vaikus atiminėjo, ir miškus kirto, tačiau dabar yra dar blogiau. Ypač dėl to, kad vienas ministras kažką pasako, o paskui premjerė turi tai paneigti. Blogiausias dalykas įvyko per rinkimus. 60 proc. neatėjo balsuoti ir padovanojo mums trijų mergelių koaliciją. Nieko blogesnio būti negalėjo.

Komentuoja Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė:

Kol kas abi Vyriausybės atrodo apylygiai, labai sunku vertinti, nes naujoji Vyriausybė dar tik pradeda įsivažiuoti, o S.Skvernelio Vyriausybė tik pačioje savo darbo pabaigoje gavo didžiąją pandemiją.

Pačio piko nespėjo užčiuopti, todėl neaišku, kaip būtų elgusis per patį piką. Konservatoriams su periodu nepasisekė. Tačiau kas abi Vyriausybes vienija - tai nenuosekli komunikacija.

„Valstiečiai" buvo priėmę nemažai gerų sprendimų: dėl išmokų darbuotojams, kompensacijų. Dabartinė Vyriausybė irgi priėmė gerą sprendimą už prastovas 100 proc. kompensuoti.

Kai kas sako, kad I.Šimonytės Vyriausybė nusikopijavo buvusiosios idėjas, kurias pati kritikavo. Tačiau manau, kad tas politikos tęstinumas kaip tik yra geras dalykas. Tik dabartiniam Ministrų kabinetui palinkėčiau labiau bendrauti su socialiniais partneriais, nes dabar tas bendravimas faktiškai nevyksta.

Štai kad ir tas Ekonomikos gaivinimo planas, pateiktas balandžio viduryje, parengtas visiškai nederinant su partneriais.

Keistas darbo stilius: patys dokumentą rengia 4-5 mėnesius, o mums duoda 5 darbo dienas jam peržiūrėti ir pateikti pastabas. Žaidžia demokratiją. Lyg ir tariasi, bet iš tikrųjų - ne.

Kalbant apie pandemijos valdymą, reikia suprasti, kad būtina išlaikyti aukso viduriuką: negalima visiškai užsidaryti saugantis nuo viruso plitimo, nes žlugs ekonomika, tačiau negalima ir vien į ekonomiką žiūrėti, nes tada ligoninės bus perpildytos.

Tačiau kuriai iš Vyriausybių sekėsi geriau išlaikyti viduriuką irgi sunku vertinti. S.Skvernelio laikais sergamumas buvo tik keliasdešimt atvejų per dieną, o dabartinei jau ir po beveik 4000 atvejų per dieną teko.

Aišku, prieš pat rinkimus jau ir S.Skvernelio Vyriausybė susidūrė su tūkstančiais atvejų per dieną, bet jau nebebuvo valios kažką daryti.

Dabar yra ypač svarbu susikoncentruoti į vakcinavimo procesą, padaryti jį sklandų. Jei žmonės atsisako vakcinuotis - suaktyvinti testavimą.

Galų gale, reikia nelaikyti vakcinų sandėliuose ir leisti skiepytis tam, kas nori. Tik tai mus gali išvesti iš krizės.

Užsidarymai pandemiją suvaldo tik trumpam. Tačiau dėl vakcinų irgi yra nenuosekli komunikacija.

Štai su ta pačia „AstraZeneca" - iš pradžių sustabdė tik vieną siuntą, paskui visas šias vakcinas, o dar vėliau pradėjo aiškinti, kad viskas su „AstraZeneca" gerai. Tačiau baimė jau pasėta, žmonės įbauginti, daug kas nebenori šios vakcinos, todėl reikia ne laikyti ją, o atiduoti tiems, kas nebijo.

Bijantiesiems reikia duoti vakciną, su kuria jie jausis saugiau.

Komentuoja virusologas, buvęs Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius Saulius Čaplinsas:

Atsakyti, kuri iš Vyriausybių geriau tvarkėsi, neįmanoma, nes tai - nesulyginami dalykai. Tačiau abi tikėjosi suvaldyti pandemiją vien viešojo administravimo priemonėmis bei resursais, kas buvo klaida ir didele dalimi liko klaida, nors dabartinė Vyriausybė kovos priemones kiek praplėtė, kalba ne vien apie užsidarymą.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad prieš pandemiją užkrečiamos ligos nebebuvo valstybės prioritetas.

Atrodė, kad jos įveiktos, o atsiradusius protrūkius galima valdyti vien viešojo administravimo priemonėmis. Ir nebereikia jokios epidemiologinės analizės, jokio sisteminio švietimo, kad ir apie skiepus.

Dėl COVID-19 iš pradžių buvo labai daug klausimų, bet į juos buvo labai greitai rasti atsakymai. Tačiau mūsų sprendimų priėmėjai vis delsė ir sprendimų su atsakymais nederino.

Mastymą ir ypač sprendimų priėmimą apsprendė artėjantys Seimo rinkimai. Lygiai tas pats darosi ir dabar, ypač kartojasi neigimas, sakymas, kad viskas bus gerai, bandymas pandemiją suvaldyti kontrolės priemonėmis ir t.t.

Paaiškėjo, kad virusas gali atkeliauti tik vienu būdu - jį gali atvežti tik žmonės. Pas mus pirmieji buvo slidininkai, grįžę iš Italijos.

Pirmame etape buvo būtina užkirsti kelią viruso įvežimui į Lietuvą. Tam reikėjo sienų kontrolės ir testavimo.

Tačiau viskas tebuvo imituojama, grįžtantys žmonės tebūdavo registruojami ir turėdavo užpildyti anketas. Bet nebuvo aišku, kas iš jų infekuotas. Deja, visos priemonės, naujų metodų taikymas vėluoja iki šiol, ir privatus sektorius iš pandemijos valdymo išjungtas iki šiol.