Denisas Nikitenka: Saulės miesto žemaičiai Kurše

Kai kada nebūtina aplankyti 10 paveldo paminklų norint pajausti kuršių palikimo jėgą, bent preliminariai įsisavinti unikalią ir didingą jų istoriją. Ceklio žemės brangakmenis Imbarės piliakalnis ir Mėguvos karinis centras Andulių piliakalnis (Kretingos ištakos) su alkakalniu puikiai tam tiko.

Žygeiviams pateikiau visą asorti istorinių žinių, be kurių neįmanoma suprasti konteksto.

Tad keliavome laiku nuo nemarių islandų sagų ir kuršių vikingavimo nuotykių iki piliakalnių evoliucijos, juos sudarančių archeologinių kompleksų analizės. Imbarė – cherstomatinis pavyzdys, kuomet toje pačioje vietoje žmonės ėmė kurtis dar prieš 5 tūkst. metų, o slėniuose buvusį neolito kaimelį keitė bronzos amžiaus gyvenvietė, tik jau įtvirtinta ant Salanto terasos aukštumos.

Vėlesniais laikais buvo didėjo pylimai, gynybinės struktūros, kol visą savo galutinį pavidalą piliakalnis įgavo geležies amžiuje.

Retas tokio tipo senovės paminklas būna vos kelių šimtų metų istoriją skaičiuojantis.

Žinoma, pasakojant apie piliakalnius būtina ir duoti paliesti tai, kas juose aptinkama: turėjau naujausių radinių.

Stambią lipdytos keramikos šukę, lapių iš po kuršių piliakalnio aikštelės gelmių išraustos anglies gabalą (galimai iš sudegintos pilies) bei molio tinko, liudijančio apie medinių konstrukcijų įtvirtinimus, apdrėbiant jas moliu.

Gintaras. Taip, mums, pamario ir pajūrio žmonėms, tai yra įprasta, bet šiauliečiams (regis, toks nedidelis atstumas mus skiria) senovinės Baltijos aukso apdirbimo technologijos, kuršiški amuletai, net didesni grynuoliai darė įspūdį.

Eksperimentavom: sėkmingai lino siūlais perpjovėme gabaliuką gintaro, šalinom gryuolio žievę džiovintos plekšnės oda, juvelyriškai dailinome kampus šiurkščiuoju asiūkliu, gręžėme skylę pompiniu grąžtu.

Šis procesas žmonėms paprastai būna neįtikėtinai naujas, įdomus, egzotiškas. Visi nori pamėginti patys, ir tai jiems pavyksta. Ne visiems iš karto.

Atskirai atskleidžiau ir mano mylimiausių kuršių karių amuletų – gintaro šukučių – paslaptis, parodžiau savo gamintas replikas nuo mažiausios iki didžiausios. Simbolinė gintaro trauktinės degustacija taip pat įtraukta į žygio programą.

Savitas pušies sakų poskonis dar ilgai jautėsi gomuryje...

Kretingos pilies vietoje (Andulių piliakalnyje) jau gręžėmės į bene gausiausiai ir labiausiai istoriniuose šaltiniuose (kartu su Apuole) aprašytas kuršių kovas konkrečioje vietoje.

Kretingos pilį 1263 m. Livonijos ordino kariai puolė dukart. Papasakojau šių karo žygių istoriją, kokio siaubingo likimo sulaukė Mėmelburgo pilies komtūras Bernhardas von Harenas ir kokį mirtiną smūgį Kretingos kuršiams sudavė pats Livonijos ordino magistras Verneris von Breithhausenas.

Šioje vietoje šiauliečiai gyvai susipažino su kuršių ginklų replikomis: pagal Andulių griautinio kapo Nr. 1 rekonstruotais X-XI a. kovos peiliu ir pentiniu kovos kirviu.

Pirmą kartą žygiuose buvo parodyta ir žiemą pagal Haithabu (dab. Vokietija) radinį mano gaminta ypatinga makštis kirvio ašmenims, tvirtinama liepų karnos virvute.

Papuošalai, jų replikos, paauksuota VII a. segė, atgabenta iš Švedijos, Upsalos ir rasta kuršės paauglės kape, bei daug kitokių senovės liudytojų.

Ačiū smalsiesiems žygeiviams ir linkiu šio žygio metu įgautos patirties, o gal įkvėpimo sąskaita pakeliauti bei jau kitokiomis akimis patyrinėti savo žemaičių Šiaulių žemės protėvių paminklus.