Beveik nelikus prekybos su Kinija, jai atsverti ryšiai plečiami Centrinėje Azijoje – jau per Rusiją aplenkiantį kelią

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidento Vidmanto Janulevičiaus, planai stiprinti prekybą su Centrine Azija, visų pirma Kazachstanu, vyksta sėkmingai, tikimasi, kad regionas atsvers patirtą žalą dėl Kinijos.

Tuo metu Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų (VVPAR) viceprezidentas Tautginas Sankauskas sako, kad itin patrauklus partneris Lietuvai yra Uzbekistanas, gaminantis nemažai Europoje paklausių prekių, kurias Lietuva galėtų tiek importuoti, tiek reeksportuoti į kitas šalis.

Be to, Eltos kalbinti verslo atstovai pažymi, kad prekės iš ir į šį regioną jau keliauja vadinamuoju Kaspijos koridoriumi – aplenkiant Rusiją. Nors toks tranzito maršrutas brangesnis ir ilgesnis, viliamasi, kad ateityje juo prekių bus gabenama vis daugiau.

Siekia plėsti eksportą į Kazachstaną

Virš 19 mln. gyventojų turintis Kazachstanas – didžiausia centrinės Azijos valstybė ir ekonomika. Į jį Lietuvos verslas dairosi jau seniai, o prieš mėnesį ten su Lietuvos pramonės bei transporto įmonių delegacija lankėsi ir susisiekimo ministras Marius Skuodis. Svečiai iš Lietuvos tuomet savaitę aptarinėjo glaudesnius prekybinius santykius su Nur Sultanu, vyko Lietuvos ir Kazachstano verslo forumas.

Kartu su ministru šioje Azijos šalyje viešėjęs V. Janulevičius sako, kad Lietuvos gamintojai turi planų plėsti pramoninių prekių eksportą į Kazachstaną, kuris, tiesa, jau yra didelės vertės. Pasak LPK prezidento, lietuviškos kilmės produktų į Kazachstaną eksportuojama už maždaug 300 mln. eurų, bendras eksportas – apie dukart didesnis.

„Vos ne dvigubai daugiau nei į Kiniją, nors Kazachstanas turi tik beveik 20 mln, gyventojų“, – pastebėjo V. Janulevičius.

„Pramonininkų noras yra stiprinti prekybą būtent tame regione, stiprinti savo eksportą būtent lietuviškos kilmės produktų, kur jie žinomi kaip kokybiški. Dėl to ir turėjome vizitą su ministru M. Skuodžiu“, – kalbėjo jis.

LPK prekybą su Kazachstanu ir kitomis regiono šalimis (Uzbekistanu, Kirgizija) tikisi didinti per ateinančius metus. Tuo siekiama pilnai kompensuoti verslo patirtus nuostolius dėl Kinijos beveik nutraukto prekių eksporto iš Lietuvos, pabrėžia V. Janulevičius. Jis džiaugiasi, kad pažanga šio tikslo link juntama.

„Toks planas yra. Galiu pasakyti, kad jis vykdomas sėkmingai, pozityvūs judėjimai yra ir tikimės atstatyti visus praradimus būtent tose šalyse“, – teigė V. Janulevičius, dar pridūręs, kad į Kazachstaną eksportuojamos lietuviškos prekės iš ten gali būti perkamos pačios Kinijos.

„Kas dėl pramoninių prekių, kurių tiekimas Kinijai sustojo, matome Kazachstano galimybes. Galbūt iš Kazachstano jos judės į tą pačią Kiniją. Tokie mūsų pamąstymai yra ir jie šiuo metu juda sėkmingai. Tikiuosi, kad metų gale galėsime grįžti prie tų pačių skaičių“, – apibendrino Lietuvos pramonės atstovas.

Dar neatrasto prekybinio potencialo mato Uzbekistane

Tuo metu Uzbekistane gyvena beveik 35 mln. žmonių, nors šios šalies ekonomika yra gerokai mažesnė už kaimynės šiaurėje.

Vis tik, anot VPPAR vicepirmininko T. Sankausko, Centrinės Azijos regione jau seniai pirmenybė teikiama Kazachstanui, o Uzbekistane Lietuva tiek ekonomiškai, tiek diplomatiškai atstovaujama per mažai.

„Uzbekistane mus aplenkę latviai, netgi neturime ten ambasados. Galbūt pagaliau šis klausimas bus išspręstas, bet, pavyzdžiui, uzbekų verslininkas Lietuvą visų pirma žino kaip Rygą“– sakė T. Sankauskas, einantis ir Lietuvos nacionalinės ekspeditorių ir logistų asociacijos „Linkea” prezidento pareigas.

„Bet tai yra visai kitokio potencialo valstybė, kada ten pasikeitė valdžia ir praktiškai atsivėrė verslui visai kiti keliai“, – kalbėjo jis.

Anot jo, Lietuva galėtų importuoti, o jos vežėjai į kitas Europos šalis gabenti uzbekišką žemės ūkio produkciją, pavyzdžiui, džiovintus vaisus, keramines plyteles, statybinius mišinius, šalyje augančios automobilių pramonės įmonių gaminamas detales.

Iš Uzbekistano Lietuvai dar būtų naudinga vežtis ten gaminamas trąšas, metalurgijos gaminius, teigia T. Sankauskas.

„Uzbekistanas yra potencialus importo partneris Lietuvai. Tų prekių, kurių mums šiandien galbūt dar netrūksta, bet ji gali būti viena alternatyvių rinkų, iš kurių galima pildytis mūsų rinką, mūsų poreikius“, – taip pat užsimena logistikos verslo atstovas.

Kad verslo santykiai tarp Lietuvos ir Uzbekistano stiprėtų, T. Sankauskas pirmiausia siūlo stiprinti Lietuvos diplomatinį atstovavimą Taškente, kurio, anot jo, itin trūksta. Pavyzdžiui, diplomatų būtų galima deleguoti iš atstovybių Kazachstane, svarsto jis.

Šiuo metu už Lietuvos ir Uzbekistano diplomatinius ryšius atsakinga Lietuvos ambasada Rusijos Federacijoje ir Uzbekistano Respublikai Maskvoje.

„Tai galėtų būti pirmas žingsnis, nes šnekama jau eilę metų, bet Uzbekistane dar kol kas nieko neturime. Atstovavimo teisės perduotos Lietuvos ambasadai Maskvoje. (...) Šį klausimą reikėtų, manau, greičiau spręsti“, – teigė T. Sankauskas, kartu paminėjęs, jog intensyvesnis diplomatinis atstovavimas padėtų Lietuvos vežėjams spręsti uzbekų vairuotojų įdarbinimo ir parengimo klausimus.

Tranzitas iš Centrinės Azijos jau vykdomas pietų kryptimi

Kalbėdamas apie prekių gabenimą iš Centrinės Azijos į Lietuvą T. Sankauskas patikino, kad logistika karą Ukrainoje pradėjusios Rusijos teritorija dar vyksta, taip pat geležinkeliu vežant privačioms įmonėms.

„Pavieniai vežimai dar vyksta, kas liečia privačių vagonų parkus. Ne „Lietuvos geležinkelių“ turimais vagonais, bet yra bendrovių, kurios turi savo nuosavus vagonus ir dar važinėja“, – sakė T. Sankauskas.

„Linkea“ prezidentas teigė, kad verslą itin domina alternatyva prekes iš ir į Centrinę Azija vežti vadinamuoju Kaspijos koridoriumi – iš Kazachstano, Uzbekistano ir kitų šalių Kaspijos jūros uostų, per Azerbaidžaną, Sakartvelą, Turkiją, Bulgariją, Rumuniją.

„Prekių aptarnavimas Kaspijos koridoriumi yra labai įdomus ir esame suinteresuoti, kad lengviau pavyktų pravažiuoti per Turkiją, apvažiuojant Rusiją. Vyksta darbai, deriname ir su kazachais, ir su uzbekais kaip padaryti. Jie plečia savo Kaspijos jūros uostų infrastruktūrą, keltus. Kaip nekeista, ir kinai atsigręžė iš sportinio intereso į šį kelią“, – sakė T. Sankauskas.

Nors ir patvirtina, kad prekės šiuo keliu pamažu gabenamos, T. Sakauskas pabrėžia, kad maršrutą naudoti sudėtinga dėl infrastruktūros trūkumų. Pavyzdžiui, Turkijoje silpnai išplėtoti geležinkeliai, siekiant aplenkti dėl karo Ukrainoje ne visai saugią Juodąją jūrą, Bulgarijoje ar Rumunijoje reikia atnaujinti nepakankamus upių laivybos tinklus.

„Prekės po truputį važiuoja. (...) Šiuos naujus kelius vertinu kaip naują iššūkį, įdomu. Gal pavyks artimiausiais metais išsiplėtoti tokią saugią alternatyvą, kuri leistų šį kelią naudoti“, – teigė logistikos verslo atstovas.

Tačiau, pasak T. Sankausko, kol kas kyla daug sunkumų prekes klientams pristatyti laiku: „Dabar nelabai galima garantuoti, kad prekės klientams bus pristatytos laiku, nes gabenant geležinkeliu susidaro „tūkstantiniai“ kamščiai ir praktiškai pristatymo mechanizmas lieka sudėtingas.“

V. Janulevičius taip pat patvirtino, kad naujuoju pietiniu keliu prekės jau keliauja, nors jų gabenimas 2-3 savaitėmis ilgesnis, tad ir kainuoja daugiau. Vis tik jis pasidžiaugė šio maršruto stabilumu.

„Tai yra stabilus kelias. Kainos atžvilgiu tai nėra labai priimtini dalykai, bet visgi tai yra išeitis ir galimybė labiau judėti šiuo keliu, nei, tarkime, tikėtis malonės iš Rusijos ir rizikuoti galbūt sulaikomais kroviniais ir pan.“, – dėstė LPK prezidentas.